Osteochondrozė – tai degeneracinė stuburo liga, kuri pažeidžia tarpslankstelinius diskus, slankstelius, stuburo raiščius. Šie pakitimai sukelia sunkius stuburo funkcijos sutrikimus bei neurologinius sindromus (lumbalgiją, radikulopatiją ir kt). Osteochondrozė dažniausiai pažeidžia judriausias - kaklinę ir juosmeninę stuburo dalis. Pažeisti tarpslanksteliniai diskai suplokštėja, išveša skaidulinis audinys, atsiranda kaulinių išaugų (osteofitų). Susidarę kremzlinės išvaržos, sustorėję stuburo raiščiai, sąaugos ir osteofitai taip pat gali traumuoti nugaros smegenų šaknelę. Pagrindiniai ligos simptomai yra skausmas ir stuburo judesių amplitudės sumažėjimas. Skausmas gali būti silpnas, vidutinis ir labai stiprus. Kai osteochondrozė tik prasidėjusi, jos pažeistas stuburo vietas skauda tik po didesnio fizinio krūvio arba ilgiau pabuvus vienoje ar nepatogioje padėtyje. Vėliau skauda nuolatos, ypač kai osteochondrozė paūmėja. Tikslios osteochondrozės priežastys nėra žinomos, bet yra žinomi faktoriai didinantys riziką ja susirgti, tai yra kai kurios ligos, keičiančios normalią sąnario ir kremzlės struktūrą (reumatoidinis artritas, geležies apykaitos ligos, podagra ir kt.).Tam gali turėti įtakos viršsvoris, sunkus fizinis darbas, intensyvus sportavimas. Vaistų galinčių išgydyti osteochondrozę nėra.Vaistai skiriami, sergantiems osteochondroze tik mažina skausmą ir uždegimą. Gydymo metodo parinkimas priklauso nuo ligą sukėlusios priežasties ir skirstomas į ūminio ir lėtinio periodo gydymą. Ūminės ligos stadijos metu, kai skausmas labai intensyvus, rekomenduojama skaudamos stuburo dalies ramybė (ne ilgiau kaip 3-4 dienos), fizinio aktyvumo apribojimas.Vėliau veiksminga pradėti kineziterapiją.Gydymas vaistais pradedama nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo. Trankviliantų ir raumenų relaksantų vartojama raumenų ir nervinei įtampai sumažinti kelias pirmas savaites po ūminio ligos periodo. Praktikoje vartojami nesteroidinių priešuždegiminių vaistų, analgetikų ir relaksantų deriniai. Kartu su minėtais vaistais skiriant B grupės vitaminų (B1, B6, B12), skausmas malšinamas efektyviau. Be to, yra duomenų, kad šie vitaminai veikia skausminius receptorius, skatina nervinio audinio regeneraciją ir sustiprina nesteroidinių priešuždegiminių vaistų uždegimą slopinantį poveikį. Praėjus paūmėjimui, gydoma masažu, tempimu, nervų stimuliacija, taikomos kitos fizioterapijos procedūros. Per visą gydymo laikotarpį turi būti atliekami fiziniai pratimai, skiriant didelį dėmesį nugaros raumenų stiprinimui. Lėtinis skausmas diagnozuojamas, kai simptomai neišnyksta po gydymo arba trunka ilgiau nei 3-6 mėnesius.Skiriamos reabilitacinės gydymo priemonės bei medikamentinis gydymas. Vaistų turi būti skiriama esant reikalui, reguliariais intervalais ir stengiantis kuo greičiau pradėti mažinti dozes. Raminamųjų, anksiolitikų ir nuskausminamųjų vaistų reikėtų skirti esant būtinybei. Sudėtingais atvejais pacientai turi būti nusiųsti į skausmo klinikas ar centrus, kur pagal galimybes bus įvertintas skausmo sutrikimas, funkcinė būklė, išbandyti invaziniai skausmo gydymo metodai bei nustatytas tolimesnis gydymo planas. Ribotas judėjimas, antsvoris, netaisyklinga kūno padėtis, ilgas sėdėjimas, stovėjimas priverstinėje padėtyje, darbas nuolat keičiant kūno padėtį, netinkamo aukščio avalynės dėvėjimas skatina osteochondrozės ir tolimesnių stuburo pažeidimų vystymąsi. Nemenką reikšmę turi ir paveldėjimas.Nustatyta ir nervingumo, stresų žala stuburui. Daugėja duomenų apie įvairių maisto priedų (avokadų, sojų, kolageno, vitaminų D, C, E, seleno, vario, chondroitinsulfato, gliukozaminosulfato) profilaktiką ir gydomąjį poveikį.Tačiau šių vaistų veiksmingumas ir saugumas dar turi būti patvirtintas atliekant patikimus klinikinius tyrimus.Šiuo metu daugelis mitybos specialistų teigia, kad maisto papildas gali tik papildyti mitybą, o medicininės paskirties produktas turi tam tikrą paskirtį, bet ji niekuomet nebus nei ligų gydymas, nei jų profilaktika, o tik organizmo pastiprinimas ar kokios nors funkcijos pagerinimas.
Savarankiškai gydytis patiems nepatartina, reikia kreiptis pas gydytoją-dermatologą dėl detalesnio ištyrimo ir gydymo.
Esminis klausimas Jūsų poros atveju būtų - ar per tuo septynis metus taip nei vieno karto ir nepajuto partneris malonumo? Ar visgi, tai jam pažįstamas jausmas, nors ir epizodiškai. Šio sutrikimo priežastys gali būti įvairios, pradedant nuo hormoninių pokyčių, baigiant psichologinėm problemom, tiksliam diagnozavimui reikalingas detalesnis ištyrimas.
Užkrečiamasis moliuskas tai virusinė odos liga, kurią sukelia poksovirusas.Užsikrečiama tiesioginio kontakto būdu arba per užkrėstus daiktus.Inkubacinis periodas nuo 2 - 8 savaičių iki kelių mėnesių.Po kurio odoje atsiranda mažų, virš odos iškilusių rausvos spalvos arba nepakitusios spalvos mazgelių nuo 1 iki 5 mm skersmens.Šie mazgeliai gali būti išsidėstę grupėmis arba netvarkingai.Mazgeliai savo centre turi įdubimą.Paspaudus iš mazgelių isšiskiria balta į varškę panaši masė.Mazgeliai gali susidaryti bet kurioje odos vietoje, tačiau dažniausiai jie būna veide, vokuose, kakle, krūtinės, pažastų, šlaunų odoje. Jūsų aprašytų spuogai tai ne ši liga apie kurią prašėte parašyti.Greičiausiai jus vargina paprastieji spuogai (tai yra riebalinių liaukų uždegimas).Todėl jums reikėtų kreiptis pas gydytoją-dermatologą, kuris jus apžiūrėtų ir nustatęs tikslią diagnozę parinktų jums tinkamą gydymą.
Reiktų pasitarti su urologu. Lietvoje yra keletas vaistų, gerinančių erekciją.
Ateromos turinį, jei ji nėra supūliavusi, sudaro ne pūliai, o tiršta į pūlius panaši masė. Jei operuojant yra pašalinama ateromos kapsulė, ji nerecidyvuoja ir "nebeatauga". Tačiau, jei išleidžiamas tik turinys, o kapsulė lieka, greičiausiai, kad ji vėl pradės didėti.
Reikia išsiaiškinti skausmo priežastį. Tai gali būti dėl osteochondrozinių pakitimų sprande spaudžiama šaknelė, sprando tarpslankstelinio disko išvarža, nervinio rezginio uždegimas. Siūlyčiau kreiptis į neurologą.
Vieni žmonės turi didesnį rūgštingumą, kiti - mažesnį. Turintiems polinkį į didesnį rūgštingumą ir norintiems jį sumažinti, reikia laikytis dietos, kuri nedirgintų virškinamojo trakto. Jei tai nepadeda, tuomet rekomenduojama vartoti vaistų, mažinančių rūgštingumą: protonų siurblio inhibitorių grupės - omeprazolio, rabeprazolio ir kt. arba H2 receptorių blokatorių - ranitidino.
Padidėjęs leukocitų kiekis kraujyje (tyrime žymimas WBC), rodo, kad jūsų organizme yra uždegiminis procesas, kuris gali būti virusinės arba bakterinės kilmės.Šiek tiek padidėjęs monocitų kiekis būtent rodo, kad uždegiminis procesas yra galimai daugiau virusinės kilmės. Rodiklis Hct nurodo eritrocitų (raudonųjų kraujo ląstelių) procentą kraujo tūrio vienete; tai yra kraujo tirštumą. Rodiklis MCV apibūdina vidutinį eritrocito tūrį. Negalima būtų detaliai komentuoti jūsų kraujo tyrimo nežinant klinikos (tai yra jūsų jaučiamų negalavimų).
Pirmiausia reiktų kreiptis į urologą ir išsiaiškinti dėl inkstų akmenligės. Po to reiktų pasikonsultuoti su reumatologu dėl artrito gydymo. Manau, kad tiek aspirinas, tiek maisto papildai nėra susiję su esama būkle.
Ar reikės skirti medikamentinį gydyma, ar ne, priklausys nuo jūsų būsimų tyrimų rezultatų.Dažniausiai po buvusio skydliaukės uždegimo išsivysto skydliaukės funkcijos nepakankamumas, kurio gydymui reikalinga pakaitinė skydliaukės hormonų terapija.
Apie Bechterevo liga informacijos internete tikrai ne mažai ir net lietuvių kalba. Į google paieškos laukelį įveskite kabutėmis išskirtą frazę "Bechterevo liga" ir pamatysite ne mažai nuorodų. Anglų kalba yra dar daugiau.
Reaktyvusis artritas – sąnarių uždegimas, kuris prasideda, praėjus 1 – 4 savaitėms po buvusios infekcijos, tačiau gyvo mikroorganizmo sąnario ertmėje nerandama.Reaktyviojo artrito atsiradimą gali skatinti įvairi infekcija.Jis gali pažeisti ne tik sąnarius, bet ir vidaus organus, akis, odą, gleivines.Reaktyvųjį artritą gali sukelti šlapimo takų, žarnyno, kvėpavimo takų ir kiti mikroorganizmai.Dažnai infekcija, galėjusi lemti artrito atsiradimą, neišaiškinama, vadinamasis idiopatinis reaktyvusis artritas. Liga diagnozuojama remiantis ligos anamneze (tai yra ryšys su buvusia ar esama infekcija) ir klinikiniais požymiais (bendras negalavimas, karščiavimas, sąnarių skaumas, tinimas).Laboratoriniai tyrimai kinta, priklausomai nuo ligos aktyvumo. Atlikti šlapimo, išmatų, nosiaryklės pasėliai ar serologinės rekcijos gali patvirtinti ryšį su infekcija.Tiriant rentgenu, sąnariuose randama ankstyvųjų uždegimo požymių. Elektrogardiografinis tyrimas padeda išaiškinti galimą širdies pažeidimą, ultragrsinis – vidaus organų pažeidimus. Išaiškinus infekcijos židinį, ligonis gydomas antibiotikais.Jei aktyvios infekcijos, kai atsiranda klinikinių artito požymių, organizme jau nerandama, antibiotikų terapija nereikalinga.Sąnarių pažeidimas gydomas nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais (naproksenu, ibuprofenu, diklofenaku, meloksikamu) keletą savaičių ar mėnesių, kol yra artrito simptomų.Artritu sergant ilgiau kaip 6 savaites, į sąnario ertmę švirkščiama gliukokortikoidų, (tik įsitikinus, kad nėra infekcinio artrito).Jei yra sisteminio pažeidimo požymių, ypač širdies pažeidmo požymių, skiriami geriamieji gliukokortikodai.Ligai įgavus lėtinį pobūdį, taikomas ilgalaikis gydymas sulfasalazinu ar metotreksatu.Ūmios artrito stadijos metu ligoniui reikalinga ramybė. Tačiau nepatariama sąnarių imobilizuoti.Kai aprimsta pažeistų sąnarių skausmas, nedelsiant pradedama kineziterapija. Dažniausiai per keletą savaičių ligoniai visiškai pasveiksta.Kai kuriems vaikams galimi recidyvai po kartotinės infekcijos ar be jos.Apie 10-15 proc reaktyvus artritas tampa lėtiniu. Negalima tiksliai pasakyti kiek laiko turi būti geriami vaistai.Tai priklauso nuo ligos aktyvumo.Jei gaunamas greitas pagerėjimas nuo nesteroidinių priešuždegiminių vaistų, tai gydymas dažniausiai ilgai netęsiamas.Jei ligos eiga agresyvi, gydymas tesiams ilgai ir bandomi visi gydymo būdai.Ligos eiga yra skirtinga.kartais artritas labai greitai pereina į remisiją, o kartais jis yra atsparus gydymui ir tesiasi ilgą laiką.Jei artritas progresuoja ir apima vis naujus sąnarius, tai žymiai padidėja komplikacijų galimybė.Ligos pradžioje neįmanoma nuspėti ligos prognozės. Ligos prognozei didelės reikšmės turi : ligos trukmė iki diagnozės nustatymo ir gydymo pradžios; infekcija dėl kurios prasidėjo artritas (blogesnę prognozę ir sunkesnę eigą lemia, kai artritas išsivysto po chlamidinės, jersiniozinės infekcijos); ligos sunkumas iš pradžių; didelis imunoglobulinų G kiekis kraujo plazmoje; bei adekvatus infekcijos ir sąnarių pažeidimo gydymas.
Hemorojus
Rizika susirgti virškinamojo trakto ligomis, vartojant labi aštrų maistą, yra. Tačiau, jei žmogaus apsauginiai gleivinės barjerai yra geri ir jis jau pratęs prie aštraus maisto, tai gali jam ir nekenkti.
Dermatomiozitas – tai sisteminė autoimuninė jungiamojo audinio liga, labiausiai pažeidžianti raumenis bei odą. Dažniausiai dermatomiozitas yra savarankiška liga, kuri išsivysto sutrikus organizmo imuniniam atsakui – kaip ir kitų autoimuninių ligų atveju, organizmo ląstelės, atsakingos už imunitetą, reaguoja į savas ląsteles ir audinius kaip į svetimus ir sukelia tų audinių (šiuo atveju odos ir raumenų) uždegimą, o ilgainiui – sunykimą. Kokios priežastys paskatina organizmą taip reaguoti, nėra žinoma. Yra teorijų, kad „paleidžiamuoju faktoriumi” gali būti virusinė infekcija, tačiau tai neįrodyta. Apie 10% atvejų dermatomiozitas būna susijęs su piktybiniais augliais – iškreiptas organizmo imuninis atsakas atsiranda kažkur vystantis piktybiniam procesui. Neretai kartu su dermatomiozitu gali atsirasti ir kitų autoimuninių ligų (reumatoidinio artrito, sisteminės raudonosios vilkligės, kt.) simptomų. Dermatomiozito pradžia dažniausiai būna apgaulinga, užmaskuota, liga progresuoja palengva. Liga gali prasidėti bet kokiame amžiuje, tačiau dažniausiai suserga 5-15 ir 45-60 metų žmonės. Pirmieji simptomai gali sutapti su kvėpavimo takų ar kita infekcija, tačiau dažnai simptomai atsiranda iki tol visiškai sveikam žmogui. Sergantysis ima skųstis galūnių raumenų silpnumu, ypač šlaunų, žastų – darosi sunku atsistoti iš sėdimos ar klūpimos padėties, pakelti rankas virš horizontalios padėties, vėliau – lipti laiptais, eiti, nešti sunkius daiktus. Didžioji dalis sergančių jaučia raumenų, dažniausiai sėdmenų, šlaunų skausmą, gali skųstis sąnarių skausmais. Raumenų silpnumas ilgainiui progresuoja – apimami veido, kaklo, sprando raumenis, gerklas ir ryklę (atsiranda prikimimas, rijimo sutrikimai), liemens raumenis, diafragmą. Rečiau pažeidžiami akių, dilbių, plaštakų, blauzdų ir pėdų raumenys. Odos bėrimai gali atsirasti prieš, po ar kartu su raumenų silpnumo požymiais. Odos pokyčiai būna labai įvairūs. Dermatomiozitui būdingas violetinės spalvos plaštakės formos (išsidėstęs ant nosies nugarėlės ir skruostų) veido bėrimas, akių vokų paraudimas ir patinimas. Tačiau gali būti ir įvairiausių kitų bėrimų. Dermatomiozitui, susijusiam su piktybiniais augliais, būdinga, kad raumenų skausmai ir silpnumas gali atsirasti 1-2 metus prieš pasireiškiant pirmiesiems paties auglio požymiams. Tinkamai dermatomiozitą gydant, apie pusė ligonių visiškai pasveiksta, apie 30% lieka nedidelis raumenų silpnumas. Sunkios ar mirtinos dermatomiozito komplikacijos būna retai. Dažniausiai tai – plaučių uždegimas. Jam atsirasti susidaro sąlygos tuomet, kai dėl nusilpusių kvėpavimo raumenų ir diafragmos žmogaus kvėpavimas pasidaro nepakankamas. Būklę dar labiau pablogina ligonio nejudrumas bei užspringimai (jų metu maistas ar skysčiai patenka į plaučius, dėl to gali kilti uždegimas, vadinamas aspiracine pneumonija). Tokie plaučių uždegimai neretai būna atkaklūs, sunkiai pasiduodantys gydymui, gali baigtis ligonio mirtimi. Kitos galimos komplikacijos – širdies nepakankamumas dėl širdies raumens pakenkimo, inkstų nepakankamumas. Tai neužkrečiama liga.
Simptomai panašūs į epilepsijos ištinkantys po ilgalaikio alkoholio vartojimo staiga nutraukus alkoholio vartojimą, būdingi alkoholio abstinencijos sindromui. Jeigu pačiam žmogui sunku atsisakyti alkoholio vartojimo, dėl šios ligos gydymo reikėtų kreiptis pas gydytoją-psichiatrą dėl individualios gydymo programos sudarymo.
Taip gali būti, jei bronchų astma yra lengvos formos. Pagrindinis jos kriterijus - bronchų spazmas, kuris nustatomas specialiais aparatais (spirometrais), matuojančiais iškvepiamo oro parametrus. Jei taip tiriant yra požymių, rodančių bronchų spazmą, tada gali būti nustatyta bronchų astma.
Jiegu būtų kasos, inkstų ar kepenų pažeidimas, turėtumėte jausti šių minėtų organų ligoms būdingų ir kitų simptomų.Be to, gausiai vartoti stiprią kavą nepatartina, nes tikrai gali sutrikti šių organų funkcija.
Iš tiesų jūsų svoris yra per mažas, nes vertinant pagal ūgį, kūno masės indeksas 17,8. Jeigu iš tikrųjų gerai maitinatės (tai yra sunaudojate jūsų organizmui reikalingą kalorijų kiekį), tuomet reikėtų ieškoti priežasčių dėl ko yra pagreitėjusi jūsų medžiagų apykaita.Dažniausia to priežastimi pasitaiko skydliaukės funkcijos sutrikimas (šiuo atveju galėtų būti jos suaktyvėjimas), kuomet pagreitėja medžiagų apykaita ir žmogus liesėja nors ir suvartojamas pakankamas kalorijų kiekis.Kitos priežastys galėtų būti genetinės.Taip pat reikėtų išsiaiškinti detaliau visą jūsų vartojamo maisto racioną, nes jeigu jame gausu miltinių gaminių, saldumynų, kurie turi tendenciją savo ruožtu slopinti apetitą, galbūt jūs nepakankamai sunaudojate kalorijų, kad pilnai patenkinti organizmo poreikius.Todėl pirmiausia jums reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju-endokrinologu bei atlikti tyrimus, galinčius įvertinti skydliaukės funkciją.
Jūsų minėti simptomai gali būti lėtinės slogos pasekmė.Reikėtų kreiptis pas savo šeimos gydytoją arba gydytoją-otolaringologą, ir pabandyti išsiaiškinti jos galimas priežastis. Sukinėjant galvą jaučiamas traškėjimas gali būti dėl stuburo osteochondrozinių pokyčių.Pradėjęs didėti jūsų kraujospūdis vargu ar turi ryšį su šiuo traškėjimu bei užsitęsusiom išskyros tekančiom užpakaline nosiaryklės sienele greičiausiai iš nosies (dėl lėtinės slogos).Tai gali būti kaip atskira arterinio kraujospūdžio liga gydoma antihipertenziniais vaistais, kuriuos gali parinkti jus gydantis jūsų šeimos gydytojas.
Daugeliu atvejų gydyti rekomenduojama pradėti tada, kai, matuojant kaulų mineralinį tankį (KMT), T lygmens reikšmė yra mažesnė kaip -2,5 ar įvyksta osteoporozinis kaulų lūžis. Tačiau tuo atveju, jei yra rizikos veiksnių, osteoporozės profilaktiką ir gydymą reikia pradėti kuo anksčiau vaistais, kurių poveikis pasireikštų kaip galima greičiau. Tinkamas osteoporozės gydymas leidžia išvengti kaulų lūžių, stabilizuoti arba padidinti kaulų masę, gydyti simptomus, sukeltus kaulų lūžių ir griaučių deformacijų, pagerinti organizmo fizinę būklę.Jei nėra rizikos veiksnių, o T lygmuo mažesnis už -2, sergantysis iškart pradedamas gydyti vaistais. Tačiau, esant nors vienam rizikos veiksniui, gydyti jau pradedama, kai T lygmuo mažesnis už -1,5. Osteoporozės rizikos veiksniams priskiriamas iki 45 metų amžiaus įvykęs netrauminis kaulo lūžis, faktas, kad osteoporozės nulemtų kaulų lūžių yra buvę artimiems giminaičiams (tėvams, broliams, seserims, seneliams). Rizikos grupei priklauso ir tie, kurie ilgą laiką gydėsi gliukokortikoidais, ar kai kuriais kitais vaistais (prieštraukuliniais, citostatikais, heparinu, vaistias, kurių sudėtyje yra aliuminio, ir kt.) Osteoporoze dažniau nei kiti suserga piktnaudžiaujantieji alkoholiu, rūkantieji, nepakankamai fiziškai aktyvūs, mažai sveriantys (iki 57 kg) žmonės. Riziką taip pat didina mažas kalcio kiekis masite, estrogenų stoka organizme dėl ankstyvos menopauzės (iki 45 metų amžiaus), bei jei pašalintos abi kiaušidės, ar jei daugiau nei 6 mėn. nebuvo mėnesinių, ir tai nesusiję su nėštumu) Osteoporozės gydymas vaistais būtinai turi būti derinamas su kalcio preparatais bei vitaminu D3, pakankamai subalansuota mityba bei fiziniu aktyvumu.
Galbūt reikalinga paprasčiausia higiena, jei tai smegma - sekretas normaliai susidarantis apyvarpėje. Jei tai išskyros iš šlaplės - pas urologą reiktų kreiptis per daug nelaukiant.
Tai gali būti reakcija į kosmetikos priemonę. Bet jei yra rimtesnių įtarimų, būtinai pasikonsultuokite su dermatologu.
Pirštai gali tirpti dėl sprando osteochondrozės (ataugų ar kitų priežasčių, spaudžiančių nervines šakneles). Taip pat tirpimą gali sukelti ir riešo tunelinis sindromas. Tikslinga būtų kreiptis konsultacijos pas neurologą.