Sveikas žmogus
Sveikas žmogus
Pradžia  » LIGOS  » Gydymas  » Transplantacija: galimybės didėja

Transplantacija: galimybės didėja

Organų persodinimas – vienas įspūdingiausių 20 a. medicinos pasiekimų. Vis daugiau žmonių pasaulyje gyvena su svetimais inkstais, ragenomis, širdimis, plaučiais, kepenimis ar kitais organais bei audiniais. Svetimo organo persodinimas – efektyviausias organo nepakankamumo gydymo būdas, o dažnai ir vienintelė galimybė išsaugoti gyvybę
 

Tapo dažna procedūra


Daugiau kaip prieš šešis dešimtmečius prasidėjo didžiosios medicinos revoliucijos užuomazgos. Buvo atlikta sėkmingų transplantacijos su gyvūnais bandymų. Daugybė tyrimų parodė, kad žmogaus organų transplantacija taip pat įmanoma ir būtų labai naudinga tūkstančiams pacientų. Tačiau bandymai norimų rezultatų nedavė. Sėkmė atėjo 1950-ųjų pradžioje, kai inkstų transplantacijos suteikė naują gyvenimą sunkiai sergantiems pacientams. Per tą laiką pasiekta nemažai, ir šiandien dauguma organų transplantacijos yra saugios procedūros, o organų persodinimas yra laikomas geriausiu gydymo būdu tūkstančiams pacientų per metus.
Lietuvoje transplantologijos pradininku laikomas Vladas Kuzma, jis inkstų bei kitų organų persodinimo eksperimentus atliko 1927 metais.
Šių metų vasarį sukako 40 metų nuo pirmosios 1970 m. Lietuvoje atliktos inksto persodinimo operacijos. Sėkminga operacija atvėrė kelią ir kitų organų transplantacijoms. Širdies transplantacijos Lietuvoje atliekamos daugiau kaip 20 metų, kepenų – jau visą dešimtmetį. Prieš keletą metų buvo pradėtos plaučių, širdies-plaučių bei inksto-kasos kompleksų persodinimo operacijos.
Deja, ir gydytojai, ir pacientai susiduria su nauja kliūtimi: nėra pakankamai organų donorų, todėl pacientams tenka laukti ilgus mėnesius, net metus. O kartais, kad ir kaip gaila, donoras neatsiranda per ilgai.
Nauja Eurobarometro apklausa parodė, kad organų persodinimo laukiantiems žmonėms padovanoti savo mirusių artimųjų organus sutiktų apie pusė (53 proc.) Lietuvos gyventojų. Paklausti, ar paaukotų po mirties savo organą, pusė apklaustųjų taip pat atsakė teigiamai. Kiek daugiau nei ketvirtadalis (27 proc.) nurodė, kad to daryti nenorėtų, panašus skaičius apklausos dalyvių (26 proc.) atsakė nežinantys. Kaip svarbiausią priežastį, kodėl nesutiktų prisidėti prie organų donorystės, 27 proc. asmenų nurodė, jog baiminasi manipuliacijų su žmogaus kūnu, 17 proc. sakė nepasitikintys transplantacijos sistema, 9 proc. trukdė religinės priežastys, „kitas“ priežastis nurodė 24 proc. apklaustųjų, 23 proc. teigė nežinantys.
Pagal norinčiųjų aukoti savo organus transplantacijai rodiklį Lietuva nedaug atsiliko nuo Europos Sąjungos (ES).


 

Rizika ir nauda


Organų donorų gali būti gyvi ar mirę. Žmogaus mirtimi laikoma smegenų mirtis, kurią galima nustatyti pagal elektroencefalogramą. Toks mirties apibrėžimas svarbus organų transplantacijai, kadangi po smegenų mirties dar galima transplantacijai panaudoti gyvas organizmo dalis ir audinius.
Inkstai ir kepenys gali būti persodinami iš gyvo donoro, net plaučiai gali būti persodinami iš gyvo donoro. Tačiau gyvo asmens donorystė įmanoma tik tada, kai organas yra porinis, pvz., inkstai. Gyvi donorai paprastai aukoja savo organus labai artimiems giminaičiams: tėvai – vaikams, broliai – seserims ir pan., nes genetinis audinių ar organų artimumas mažina atmetimo reakcijos tikimybę.
Rizika ir nauda pacientui priklauso nuo to, koks organas persodinamas, nuo operacijos sėkmės bei alternatyvios terapijos galimybės. Pvz., gyvo donoro kepenys sutrumpina recipiento organo laukimo laiką ir taip padidina išgyvenamumo tikimybę; kaulų čiulpų transplantacija gydant piktybinius navikus daug naudingesnė, jei atliekama, kai liga ankstyvos stadijos.
 

Etikos klausimai


Organų transplantacija atliekama tik tokiais atvejais, kai kitu būdu gyvybės išgelbėti neįmanoma.
Dažnai tvirtinama, kad sugrąžinta sveikata, kuriuos lėmė donoro dovanotas organas, pateisina žalą. Tačiau tai priklauso nuo organo, kuris aukojamas. Pvz., ilgą laiką stebėjus gyvus inksto donorus, hipertenzijos ar likusio inksto nepakankamumo požymių nebuvo pastebėta. O, pvz., kepenų donorams, sutikusiems duoti kepenų dalį mirštančiam vaikui išgelbėti, rizika gerokai didesnė, be to, ir recipiento pasveikimo tikimybė nedidelė. Medicininių tyrimų rizika bei žala negali būti neproporcingai didelė recipiento naudos atžvilgiu. Tad organų ir audinių paėmimas iš gyvų donorų leistinas tik kruopščiai įvertinus naudą ligoniui ir žalos galimybę donorui.
Transplantacija kelia ir daug etikos klausimų, įskaitant mirties apibrėžimą, transplantacijos turizmą. Ypatinga problema yra prekyba organais.
Religinės nuostatos dažnai susipina su socialiniais bei kultūriniais įsitikinimais bei prietarais, dėl ko susiformuoja daugybė prieštaringų nuomonių apie transplantaciją. Visuomenės apklausos duomenys rodo, kad 39 proc. žmonių nežino, ar organų donorystė suderinama su religija.
 

Naujų donorų paieškos


Organų persodinimo srityje atsiranda vis daugiau naujovių. Pavyzdžiui, Australijos mokslininkų pasiekimas teikia vilčių, kad per artimiausius 5 metus žmonėms su nesveikais plaučiais bus galimybė persodinti kiaulių organus.
Melburno šv. Vincento klinikos mokslininkams, pasitelkusiems plaučių ventiliavimo ir dirbtinės kraujotakos įrangą, pavyko priversti kvėpuoti iš kiaulės išimtus plaučius, kurie deguonimi prisotindavo jų kraujagyslėmis tekantį žmogaus kraują. Iki šiol kiaulių organai buvo nesuderinami su žmonių krauju – į juos patekęs kraujas beveik iškart sukrešėdavo.
Tačiau Australijos mokslininkams, iš kiaulės DNR pašalinus Gal geną ir įterpus žmogaus genetinę medžiagą, pavyko išspręsti kraujo krešėjimo bei kiaulės plaučių atmetimo žmogaus organizme problemą.
Ankstesni bandymai suderinti genetiškai nepakeistus kiaulės plaučius su žmonių krauju buvo nutraukti prieš dvejus metus, nes kraujas imdavo krešėti beveik iškart po to, kai patekdavo į plaučius.
Kasmet vien tik Jungtinėse Valstijose atliekama apie 900 plaučių persodinimo operacijų. Laukiančių tokių operacijų pacientų yra beveik trigubai daugiau.
 

Neįtikėtini ispanų pasiekimai


Ispanijoje, Barselonos universitetinėje ligoninėje, neseniai sėkmingai atlikta pirmoji pasaulyje viso veido transplantacija. Vyrą, kurio veidas buvo smarkiai sužalotas per avariją, medikai prieš tai operavo net devynis kartus, tačiau norimų rezultatų pasiekta nebuvo.
Iki šiol atlikta 10 dalinių veido persodinimo operacijų, tačiau šis atvejis išskirtinis tuo, kad buvo persodinamas visas veidas. Pirmoji dalinė veido persodinimo operacija atlikta prancūzei moteriai 2005 metais. Kitos panašios operacijos atliktos JAV, Kinijoje ir kitose Ispanijos ligoninėse Valensijoje ir Sevilijoje.
Ligoninės plastinės chirurgijos tarnybos vadovas Joanas Pere Barretas pranešė, kad pacientui dėl traumos buvo smarkiai deformuotas veidas. Jis negalėjo normaliai kalbėti, ryti ir kvėpuoti. Po operacijos sveikimo procesas vyko gerai.
Didžiosios Britanijos mokslininkai kolegų iš Ispanijos atliktą operaciją vertina kaip pačią sudėtingiausią iki šiol pasaulyje atliktą veido persodinimo operaciją.
 

Ar donoro organai persodinami pakartotinai?


Pasirodo, kad taip. Kai pacientas, kuriam persodinamos naujos kepenys arba inkstai, neišgyvena, o mirties priežastis – ne naujasis organas, galima įvertinti galimybę dar kartą panaudoti tą patį transplantatą.
Tiesa, kaip pastebi Johns Hopkins universiteto Comprehensive Transplant Center direktorius Robertas Montgomery, mirties metu organą gali pažeisti trauma. Tačiau pagrindinė priežastis, ribojanti tokio proceso pakartojimo galimybę, yra tai, kad ant organo per kelias savaites po pirmosios operacijos susiformuoja rando audinys. Prieš antrąją transplantaciją šį audinį tenka pašalinti. Tai yra sudėtingas procesas, ir jo metu organas neretai pažeidžiamas pernelyg daug.
Tiesa, paprastai pakartotiniam persodinimui tinkami organai pirmojo paciento kūne nebūna labai ilgai, todėl per tiek laiko randas nespėja susiformuoti.
Šiuolaikinės organų transplantacijos samprata yra apibrėžiama Lietuvos Respublikos Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatyme (2004.03.25 Nr. IX-2078 (1996, Nr. 116-2696; 2000,Nr. 1-2)), kuriuo patvirtinta audinių ir ar organų paėmimo iš gyvo bei mirusiojo donoro organizavimo tvarka. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos yra: Transplantacija – tai audinių ir (ar) organų paėmimas ir persodinimas į kito žmogaus kūną gydymo tikslu.
Donoras – žmogus, kurio audinių ir (ar) organų paimama transplantacijai jam esant gyvam arba po jo mirties.
Recipientas – žmogus, kuriam gydymo tikslu persodinami audiniai ir (ar) organai.
Audiniai ir organai – gyvo ar mirusio žmogaus kūno dalys.
Šis įstatymas nenustato spermos, kiaušialąstės, embriono, vaisiaus, kraujo ar jo sudedamųjų dalių transplantacijos tvarkos, ji reglamentuojama kitais Lietuvos Respublikos įstatymais.

Susiję straipsniai

Rodyti daugiau

Video

Skaitomiausi straipsniai

Naujausi forumo įrašai

Sveikas žmogus Sveikas žmogus

Mūsų draugai

© Sveikas žmogus 2020. Visos teisės saugomos SPRENDIMAS - IDEAFORMUS

Mūsų draugai

© Sveikas žmogus 2020. Visos teisės saugomos SPRENDIMAS - IDEAFORMUS