Sveikas žmogus
Sveikas žmogus
Pradžia  » LIGOS  » Gydymas  » Te darniai skamba mūsų balso stygos

Te darniai skamba mūsų balso stygos

Kalbame, dainuojame, šūkaujame ar tylime...Didmiesčių gatvėse pro mus skuba kleganti žmonių minia, garsiai reiškianti savo jausmus. Garsai kyla tam tikrame organe – gerklose. Po to, dalyvaujant plaučiams, liežuviui, gomuriui, lūpoms, dantims ir kt. organams, iš gerklose kilusių garsų formuojami – fonemos, gimsta žodžiai. Balso skambesiui itin svarbi rezonuojamoji burnos, ryklės, gerklų, nosies ertmių įtaka.
 

Gerklų anatomija


Gerklos – gana sudėtingos sąrangos trumpo vertikalaus vamzdelio pavidalo padėtį galintis keisti kvėpavimo sistemos organas (1 pav.). Jų sienas sudaro bent devynios paslankios įvairaus dydžio ir formos kremzlės, tarp kurių didžiausia yra skydinė kremzlė, kuri kaip skydas saugo gerklas. Svarbų vaidmenį vaidina ir kita gerklų kremzlė – antgerklis, kuris ryjant palinksta, uždengia įėjimą į gerklas ir neleidžia maistui ar skysčiams iš ryklės patekti į gerklas. Kremzles jungia skaidulinio audinio plėvės, raiščiai ir judina nedideli gerklų raumenys. Pastarieji, judindami kremzles, atidaro ar uždaro įėjimą į gerklas, plečia ar siaurina balso plyšį, įtempia ar atpalaiduoja balso stygas. Gerklos yra gausiai inervuojamas organas: čia (ypač gerklų pradinės dalies gleivinėje) daugybė gleivinę inervuojančių juntamųjų nervinių galūnių bei skaidulų, reguliuojančių jų raumenų veiklą.
Gerklos yra viršutinėje priekinėje kaklo pusėje, pakibusios ant poliežuvinio kaulo, o per jį prisijungusios prie galvos kaulų. Yra po kaklo oda, kur jas ženklina išsišovęs vadinamasis Adomo obuolys, viršuje ir užpakalinėje pusėje jos siejasi su rykle, o apačioje pereina į gerklę (trachėją). Gerklų padėtis ypač svarbi solistams – dainuojant aukštus tonus, jos yra šiek tiek pakyla, o žemus – nusileidžia.
Dėl padėties ypatumų gerklos lengvai gali būti pažeidžiamos, traumų atveju gali lūžti gerklų sienos kremzlės, plyšti gleivinė, susiformuoti gerklų audinių kraujosruvos, ertmę siaurinantys, neretai gyvybei grėsmingi gleivinės paburkimai.
Gerklų viduje žiojėja vertikaliai pailga gerklų ertmė, jos vidus išklotas gleivine, o išorę supa jungiamasis audinys, kuriuo gerklos paslankiai suauga su aplinkiniais kaklo srities organais ir audiniais.
 

Balso aparatas


Maždaug gerklų ertmės ilgio viduryje, siauriausioje, smėlio laikrodį primenančioje gerklų ertmės atkarpoje aptinkamas balso aparatas, kurį sudaro balso klostės („stygos“) ir balso plyšys (2 A ir B pav.).
Balso klostės – tai du tarp gerklų kremzlių išsidėstę storoki išilgai per ertmę nusitęsę pailgi gerklų vidinio paviršiaus audinių iškilimai. Tarp jų lieka, tai priklauso nuo funkcijos, nuolat savo konfigūraciją ir plotį keičiantis balso plyšys. Suaugusių vyrų balso plyšys yra apie 23 mm, o moterų – apie 15–17 mm ilgio.
Balso plyšio konfigūracija nuolat kinta: ramiai kvėpuojant, jis yra trikampio, kalbant – ovalo pavidalo, rėkiant, garsiai dainuojant plyšys susiaurėja, balso klostės įsitempia.
Balso klosčių paviršių dengia gerokai plonesnė (negu kitur gerklose) gleivinė, todėl jos yra šviesesnės. Kartais jų paviršiuje formuojasi įvairaus dydžio mazgeliai, keičiantys balso klosčių virpėjimą, balsas tampa kimus. Tokie mazgeliai neretai pažeidžia aktorių, mokytojų, diktorių, solistų balso klostes.
Klosčių viduje yra tvirta įtempta skaidulinio audinio juosta – balso raištis ir balso raumuo, kuris susitraukdamas šiek tiek keičia balso klosčių ilgį ir paties balso plyšio vaizdą, lemia kylančio balso charakteristikas. Balso aukštį nulemia ir balso klosčių aukštis, ilgis bei storis. Kuo didesnės, storesnės balso klostės, tuo žemesnis balsas. Ilgiausios yra bosų, o trumpos ir plonos – tenorų klostės, pastarieji ypač turi saugoti savo „lepesnį“ balso aparatą.


 

Balsas


Mūsų balsas turi daugybę individualumo bruožų ir pasireiškimo galimybių, jas kiekvienas turi žinoti ir be reikalo nepertempti savo balso aparato.
Balsas – vienas iš asmenybės bruožų. Jame atsispindi žmogaus amžius, lytis, emocinė būsena ir daugelis kitų žmogui būdingų charakteristikų, todėl gerklas kažkas vaizdžiai pavadino „žmogaus sielos trimitu“. Kiekvienas kad ir didelėje minioje be vargo atpažins artimųjų balsą.
Balso aparato savybės taip pat priklauso ir nuo gerklų apimties, lytinių hormonų kiekio, įvairių aplinkos veiksnių įtakos. Dažno žmogaus balso klostes veikia sezoninės orų permainos: rudenį, orams atvėsus, dažniau pakosima, balsas prikimsta, mažėja jo skardumas. Kilus dar rimtesniems balso aparato pažeidimams, galima kalbėti tik pašnabždomis. Prikimstama ir garsiai, ilgai kalbant, rėkaujant, šlapiomis kojomis vaikštant šaltame ore, balso aparatą neigiamai veikia skersvėjai, peršalimai, besikartojantys bronchitai, laringitai, lėtinės plaučių ligos.
Ištikus gerklų uždegimui, sutrinka balso klosčių virpėjimas, jos pasidengia gleivėmis, patinsta, parausta. Gerklų gleivinę žeidžia ir silpnina balso raumenis cigarečių dūmai, alkoholis.
Nustatyta, kad klausant muzikinių kūrinių mūsų balso klostės šiek tiek pasyviai vibruoja. Jei blogai skamba orkestras, dainuojama prastai, – tai ne tik dirgina girdinčiojo klausą, bet ir žalingai veikia („disharmonizuoja“) jo balso klostes.
12–14 gyvenimo metais, vykstant lytiniam brendimui, vieniems berniukams staiga, kitiems palaipsniui pradeda reikštis dideli balso pokyčiai (balso mutacija), retesniais atvejais jie kartais užtrunka iki 22–24 metų. Šiuo laikotarpiu suintensyvėja gerklų kraujotaka, gleivinė atrodo paraudusi (tarsi būtų gerklų uždegimas) .
 

Kalba


Itin didelis žmonių gerklų ir balso aparato vaidmuo siejasi su kalba. Manoma, kad žmonės pabandė „prabilti“ jau maždaug prieš 200 tūkst. metų. Be abejonės, tai glaudžiai siejosi su galvos smegenų evoliuciniu persitvarkymu (kalba – bene svarbiausias sąmonės „instrumentas“), ėmus dominuoti pirmykščių žmonių visuomeninio gyvenimo apraiškoms.
Kalba – itin sudėtingas procesas, jos išmokstama per gana ilga laiką. Pradedantysis kalbėti nuo mažumės išmoksta girdėti, pamėgdžiodamas – ištarti, vėliau – emociškai nuspalvinti tariamus žodžius, tinkamai perduoti mūsų jausmus. Neretam čia kyla problemų, neretai žmogus negali sklandžiai ištarti kai kurių raidžių, švebeldžiuoja, mikčioja. Jei kūdikį supa ne žmones, jis girdi, pvz., gyvulių keliamus garsus, augdamas jis taip pat išmoks tarti panašius garsus (Mauglio fenomenas), o vėliau, patekęs tarp žmonių, jų kalbos gali ir neišmokti.
Neretai tarp mūsų pasitaiko ir įprastų kalbos garsų suformuoti ir kalbėti negalinčių žmonių – nebylių. Nebylumą lemia keletas veiksnių. Gali būti organinės (dėl organų pažeidimų) ir psichogeninės kilmės nebylumas. Nebylumas dažniausiai būna kartu su kurtumu (dažniausiai – dėl vidinės ausies patologijos), tai vadinamieji kurčnebyliai. Vaikai tada gimsta kurti ar apkursta tuoj po gimimo ir vėliau kalbėti nebeišmoksta. Kai kurie ligoniai (pvz., isterijos priepuolio metu) negali bendrauti kalbos garsais (juos kuriam laikui ištinka vadinamas mutizmas), nors jų balso aparatas nėra pažeistas. Kartais, sutrikus vaisiaus centrinės nervų sistemos raidai, nesusiformuoja vaikų kalbos garsų sudarymo įgūdžiai (formuojasi vadinamasis vaikų kalbinis kurtumas – alalija, nebylumas). Jei nefunkcionuoja kalbos aparatas, jie negali pakartoti girdėtų žodžių, kiti gi sugeba neaiškiai ištarti tik pavienius garsų sąskambius.

Susiję straipsniai

Rodyti daugiau

Video

Skaitomiausi straipsniai

Naujausi forumo įrašai

Sveikas žmogus Sveikas žmogus

Mūsų draugai

© Sveikas žmogus 2025. Visos teisės saugomos SPRENDIMAS - IDEAFORMUS

Mūsų draugai

© Sveikas žmogus 2025. Visos teisės saugomos SPRENDIMAS - IDEAFORMUS