Kaip gimdė mūsų promočiutės

Visų tautų kultūrose žmogaus gyvybė vertinama kaip ypatinga Dievo dovana. Kirgizai nėščią moterį vadina orisuli – „dvi sielos“. Nėštumas senojoje lietuvių kultūroje laikytas paslaptyje, moterys jį slėpdavo, kol tik galėjo. Nėščioji negali net pagalvoti, kad galėtų ką nors pavogti, negali pavydėti, lieti apmaudą – gimusį vaiką užkluptų negandos. Po gimdymo keturiasdešimt dienų neišeidavo iš namų, nes manyta, kad moteris dar turi ryšį su mistiniu pasauliu ir protėvių vėlėmis.

Medikų pagalbos pradžia

Iki 20 a. vidurio vienintelė gimdyvių pagalbininkė Lietuvos kaime dažniausiai buvo pribuvėja. „Pirmieji gydytojai akušeriai-ginekologai – tai gydytojai, kurie, be kitų sričių, išmanė ir akušeriją; bet pirmosios mūsų, gydytojų akušerių-ginekologų, praktinio darbo mokytojos ir dabar yra akušerės“, – primena LSMU  Akušerijos-ginekologijos klinikos vadovė profesorė Rūta Nadišauskienė.

20 a. pradžioje ir pirmoje pusėje ligoninėse gimdydavo tik pasiturinčios moterys, daugiausia miestietės. Yra žinoma, kad 1933–1937 m. kasmet mirdavo 8–11 tūkst. vaikų iki vienerių metų, dažniausiai – dėl „bobučių“ sukeltų infekcijų. Viena svarbiausių gimdyvių ir kūdikių mirtingumo priežasčių buvo kaimo žmonių prietaringumas ir tai, kad pribuvėjos nesilaikė higienos. Kaime tik viena ar dvi moterys iš šimto gimdydavo prižiūrint gydytojams. Juos ir akušeres kviesdavo retai, nes neturėta pinigų atsilyginti. 1930 m. visoje Lietuvoje pradėti steigti sveikatos centrai. Jų tikslas – kad kuo dažniau kaimo gimdyvėms kviestų akušerę, o ne pribuvėją.

Profesoriaus P. Mažylio iniciatyva 1922 m. prie Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės organizuoti kursai, kasmet būdavo parengiama apie 30 akušerių. P. Mažylis pats sudarydavo akušerių ir medicinos seserų kursų programas, dėstė ir vadovavo kursams.

Ko gimdykloje pasigestų šiuolaikinė močiutė

Prieš kelis dešimtmečius akušerijos skyriai ir gimdymo namai buvo labai uždari. Kad lankytojai neįneštų infekcijos sukėlėjų, jie tiesiog neįleisti. Būsimieji tėčiai rymodavo po langais, sumanesni slaptomis perduodavo lauknešėlius savo moterims. Vėliau tapo aišku, kad būtent ypatinga izoliacija ir sterilumas sudaro sąlygas infekcijos sukėlėjams stacionaruose vešėti ir sargdinti mamas bei kūdikius. O iki tol medikai, ypač studentai, einantys į praktiką tokiame skyriuje, privalėjo dezinfekuojamuoju skysčiu išsiskalauti gerklę, pasitepti pirštų galiukus ir nagus, kauke užsidengti beveik visą veidą – pas gimdyves eita su izoliuojančiais skafandrais, tarsi būtų išsirengta į maro zoną. 

Atsisakyta palatų dezinfekavimo kvarco lempomis.

Anksčiau kūdikis iš karto būdavo susupamas į sterilias palutes ir išnešamas į patalpą naujagimiams. Šiuo metu kūdikis iš karto aprengiamas drabužėliais ir niekur neišnešamas. Jis atiduodamas mamai į glėbį, o jei ši pernelyg silpna, – gimdyme dalyvavusiam tėčiui (kuo greičiau kūdikis „paima“ tėvų mikroflorą, tuo didesnį atsparumą jis įgyja galimam svetimos aplinkos užkratui).

Jeigu anksčiau mamoms būdavo tiesiog „įkalama“ taisyklė vystyklėlius ne tik gerai išskalbti, bet ir išlyginti karštu lygintuvu, tai dabar mamos, kurios naudoja nevienkartinius vystyklus, žino, kad juos pakanka gerai išskalbti ir laiku pakeisti.

Kūdikio maitinimas griežtai nustatytu laiku, kas tris valandas, šiandien laikomas žalingu režimu; dabartinis požiūris: kada vaikas nori, tada ir valgo.

Atvykusiai į gimdymo namus moteriai nebematuojamos kaulinio dubens apimtys. Atsisakyta ir klizmų; neva, pagerėjus žarnyno peristaltikai, turėdavo paspartėti ir gimdos susitraukimai – tai klaidingas požiūris.

Nebegydoma ...alkoholiu. Mat nuo skausmo gimdyvei gydytojas skirdavo 30 gramų konjako. Tai visiškai nepagrįstas, netgi žalingas skausmo malšinimo metodas.

Jeigu grėsdavo persileidimas ar priešlaikinis gimdymas, moteriai net kelis mėnesius rekomenduota gulėti lovoje. Įrodyta, kad gulima padėtis tokiais atvejais nėra veiksminga.

Nebenaudojama gimdymo arba vadinamoji Rachmaninovo kėdė. Moteris, atvykusi į gimdymo kambarį, randa it namuose paklotą lovą ir namų aplinką. Sveikai moteriai patariama gimdyti tokia poza, kuri jai patogesnė: tupint, stovint, gulint ant šono ir kitaip.

Per šimtmečius sukauptą patirtį šiuolaikiniai gydytojai vertina ir skatina ja vadovautis. Per anksti, kol dar formuojasi vaikelio imunitetas, išėjus su juo „prasiblaškyti“, nemaža tikimybė „pasigauti“, pavyzdžiui, vėjaraupių sukėlėją. Naujagimis geriau jaučiasi namuose, ne svečiuose. Jaunos mamos ir vaikelio nereiktų lankyti anksčiau nei praeis du mėnesiai.

Patirties ir žinių sergėtojos

Pribuvėja – vyresnė moteris, ištekėjusi ir turinti vaikų. Būta ir išimčių. Alvite „vaikus gaudė“ netekėjusi moteris, o Luokėje viena moteris pradėjo „bobutauti“ būdama 30 metų.

Pribuvėja iš etnografinio Žižmų kaimo (Dieveniškių seniūnija), gimusi 1910 m., teigė, kad jos mama ir močiutė buvusios kaimo pribuvėjomis, o ir pati pasakotoja per gyvenimą priėmė keletą kūdikių. Bet tokių šeimos amato paveldėjimo atvejų reta. Paprastai vyresniosios pamokyta pribuvėja savarankiškai pradėdavo „bobutauti“, kai senoji nebepajėgdavo arba mirdavo. Tikėta, kad po paslapties perdavimo senoji pribuvėja negalinti padėti: visi kūdikiai, kuriuos ji dar priimtų, mirtų.

Kartais pribuvėjas pamokydavo gydytojai. Šimonyse 1934 m. pribuvėjas mokė akušerė Stefanija Glemžaitė. Užventyje gydytojas, išgirdęs apie pribuvėją, kurią žmonės vežiojo po kaimus, pats ją pamokė, kaip reikia naujagimį priimti, kaip laikytis higienos. Rietave per Pirmąjį pasaulinį karą apylinkės pribuvėjas sukvietė ir mokė gydytojas vokietis.

Atsiriškit, mazgeliai

Savas kaimo pribuvėjas visi gerai pažinojo ir jomis pasitikėjo. Pribuvėją kvietė taip, kad niekas nesužinotų. Ji ateidavo švariai apsivilkusi, apsigobusi skara, kartais – su vyriška kepure, kad jos nepažintų piktosios jėgos. Atsinešdavo gydomųjų žolelių, atidarydavo namų duris ir langus, prašydavo iš tvarto išginti gyvulius, atrakinti spintų stalčius. Be kitų užkalbėjimų, prie gimdyvės sakydavo: „Atsiriškit mazgeliai, suminkštėkit kauleliai.“

Kai vyras, eidamas kviesti pribuvėjos, ką nors sutikdavo, tai meluodavo, nesakydavo, kur einąs. Tikėta: kuo daugiau žmonių žinos apie gimdyvę, tuo sunkiau ji gimdys.

Jeigu namuose nemaža šeimyna, ieškodavo nuošalesnės vietos. 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje moterys eidavo gimdyti į klėtį, jaują, tvartą (žiemą ten šilčiau) ar pirtį. Vasarą daugiausia gimdydavo klėtyse. Pirtyse gimdyta iki 20 a. pradžios.

Po gimdymo pribuvėja aptvarkydavo gimdyvę, pilvą suverždavo rankšluosčiu, pakeisdavo patalynę, pervilkdavo baltinius. Duodavo ramunėlių ar aviečių arbatos, virinto pieno su medumi, balto pyrago su sviestu ar vištienos, manų košės.

Pasak etnokultūra besidominčios Bronės Vasiliauskienės, placenta pagarbiai laidota. Senovėje placentą užkasdavo sode – tikėta, kad užaugęs vaikelis bus namų žmogus. Sode, kur užkasta placenta, sodintas medis, ši tradicija pamažu atgaivinama. Jeigu gimdavo mergaitė, placentą užkasdavo namuose po stalu (kai dar nebuvo aslos), po slenksčiu arba darželyje, nes tikėjo, kad užaugs guvi mergina. Berniuko placentą kasdavo arčiau sienos, tikintis, kad žmogus bus šeimyniškas. O pamatyti placentą galėjusi tik pribuvėja. Ji apžiūrėdavo placentą ir spėdavo, kiek moteris dar turės vaikų.

Jei moteris ilgai kraujuodavo, pribuvėja išvirdavo medetkų, kraujažolių ar ožiažolių arbatos. Dėdavo šaltus kompresus, užverždavo kojas virš kelių, rankas – virš alkūnių. 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje buvo įprasta kūdikį pakrikštyti gimimo dieną arba po dienos ar trijų. Pribuvėjos, kol vaikelis nekrikštytas, iš namų neišleisdavo.

Nors pribuvėja nereikalaudavo užmokesčio, jai visuomet būdavo atsilyginama, dažniausiai – maistu ir pinigais. Rytų Lietuvoje dar duodavo medžiagos drabužiui. Jeigu pribuvėja gyveno viena, kūdikio tėvas atsilygindavo padėdamas ūkyje.

Kaip gimdyta kituose kraštuose

Kinijoje dauguma moterų gimdydavo tupėdamos, Indijoje – rankomis įsikabinusios lianų ar medžių šakų, Prancūzijoje iki XVI šimtmečio ir Centrinėje Afrikoje – klūpėdamos. Olandijoje ir Vokietijoje moterys gimdymui turėdavo specialias kėdes (senovės Olandijoje tokia kėdė būdavo svarbi nuotakos kraičio dalis).

Įvairių tautų moterys gimdydavo stovėdamos (liemuo vertikalioje padėtyje), ir tai kuo puikiausiai derėjo ir su fizikos dėsniais, ir su moters anatomine sandara. Esama įvairių nuomonių, kodėl prieš keletą šimtmečių gimdančios moterys imtos guldyti į joms nepatogią, tačiau gydytojo darbui patogesnę padėtį. Pasakojama, kad tokią gimdymo padėtį Prancūzijos karalius Liudvikas XIV parinko vienai iš savo meilužių, nes geidė patogiai stebėti procesą.

Sibiro tautos gimdymui naudojo iš medžio kamieno išskobtas geldas, moterys pagimdydavo vandenyje.

Arabų kultūroje vaiko gimimas visais laikais buvo ir tebėra begalinė šventė ir Dievo malonė. Tebepuoselėjama tradicija: kad gimdymas būtų sklandus, anyta ar motina aplanko moterį gimdymo namuose, laimina ją, gimsiantį kūdikį ir gydytojo rankas.