Lietuvių sveikata pasaulio kontekste

2013-uosius Lietuvoje Seimas paskelbė Sveikatingumo metais. O ar dažnai susimąstome, kas gi sudaro sveikatingumo pamatus, ką piliečių sveikatos vardan turi padaryti valstybė, ką turi padaryti kiekvienas žmogus? Apie tai kalbėjomės su Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atstovybės Lietuvoje vadovu doc. dr. Robertu Petkevičiumi.

Gal pradėkime nuo to, kaip sveikatą apibūdina Pasaulio sveikatos organizacija.

PSO teigia, kad sveikata – tai ne tik ligų ir fizinės negalios nebuvimas, bet ir fizinė, dvasinė ir socialinė žmonių gerovė. Ir apibūdina, kad ji maždaug 50 proc. priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo, po 20 proc. nuo paveldėjimo ir aplinkos įtakos ir tik maždaug 10 proc. – nuo sveikatos apsaugos sistemos. Suprantama, šie skaičiai yra gana sąlyginiai, šiuos rodiklius sunku nustatyti tiksliai, bet jie rodo apytikslį santykį, pabrėžia žmogaus atsakomybės už savo sveikatą svarbą.

Panašiai, kaip visų kitų pokomunistinių šalių. Jei norime pesimistinio žvilgsnio, lyginkime Lietuvą su kitomis ES šalimis – būsime 3–4 nuo galo po Rumunijos, Bulgarijos ir Latvijos. Jeigu su visomis pasaulio šalimis, būsime pakankamai aukštai, o jei su 53-mis Europos žemyno šalimis, – per vidurį. Jeigu lyginsimės su buvusiomis Sovietų Sąjungos šalimis, tai kartu su estais ir latviais esame geriausi. Palyginti neseniai ištrūkome iš Sovietų Sąjungos kalėjimo, tad ne visai korektiška lygintis su ES senbuvėmis, nestačiusiomis komunizmo. Žodžiu, nemanau, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema yra prasta, kaip bėdoja nemažai tautiečių. Pavyzdžiui, gydytojų, medicinos seselių kvalifikacija ir skaičiumi, ligoninių lovų skaičiumi tūkstančiui gyventojų Lietuva yra aukščiau ES vidurkio. O  Lietuvos ir Estijos sveikatos apsaugos sistemų „esminis skirtumas“, manau, yra piliečių požiūris į jas. Tarkim, vieni ir kiti turi po pusę stiklinės vandens. Estai džiaugiasi, kad stiklinė pusiau pilna, o lietuviai bėdoja, kad ji pusiau tuščia.

Taip pat maždaug per vidurį. Pagal JT žmogaus raidos indeksą (gerovę, sveikatą, raštingumą, bendrą vidaus produktą) Lietuva 2011 m. pasaulyje užėmė 40 vietą iš 187 šalių ir užbaigė išsivysčiusių šalių lentelę. Kūdikių mirtingumas (pagrindinis medicinos lygio rodiklis) paskutiniais sovietmečio metais buvo 14/1000 gimusiųjų, pernai – 4,17 tokiam pat skaičiui.

Iš neigiamų rodiklių Lietuvos gyventojai pirmauja ES pagal savižudybių skaičių. Tiesa, patikslinsiu, kad savižudybės yra kaimo vyrų problema – Lietuvoje moterų nusižudo beveik tiek pat, kaip vidutiniškai Europoje, o būtent kaimo vyrai kelia šį rodiklį į viršų.

Pasaulio gyventojų amžiaus vidurkis yra apie 66 metus, Europos šalių – beveik 79. Vidutinė gyvenimo trukmė už ES vidurkį mažesnė ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje, Bulgarijoje ir kitose.

Beje, praėjusiais metais vidutinė tikėtina moterų gyvenimo trukmė buvo 79,1 m. vyrų – 68,5 m., o 2006 m. atitinkamai 77,06 ir 65,31 m. Žodžiu, šis rodiklis gerėja.

Didesnį nerimą kelia labai didelis, apie 11 metų, vyrų ir moterų vidutinės gyvenimo trukmės skirtumas. Mažiausias jis Islandijoje – 3,5 m., ES vidurkis – 6 metai, daugelyje posovietinių šalių jis dar didesnis, pvz., Ukrainoje – 11,7, Rusijoje – 13 m. Kodėl taip yra?

Verta atkreipti dėmesį, kad profilaktiniams sveikatos patikrinimams moterys skiria daugiau dėmesio. Lietuvos ir kitų šalių vyrai rūko daugiau nei moterys (Lietuvoje atitinkamai 43 ir 15 proc.). Nemalonu, kad Lietuvoje moterų ir jaunimo rūko vis daugiau. Vyrų daug daugiau žūsta keliuose, nusižudo, kenčia nuo alkoholizmo. Žodžiu, galima sakyti, kad skiriasi vyrų ir moterų atsakingumas žvelgiant į gyvenimą ir savo sveikatą. Įdomu, kad panašiai yra ir gamtoje. Patelės paprastai gyvena ilgiau negu patinai. Gal gamta eksperimentuoja su vyrais, o moterys tęsia gyvybę, tad jas labiau saugo?

PSO programos „Sveikata 2000“ šūkis buvo „Sveikata visiems“. Suprantama, tai sąlyginis tikslas, žmonės niekada nebus visiškai sveiki, bet siektina, kad kuo daugiau jų kuo ilgiau būtų sveiki.

PSO pabrėžia, kad visuomenės sveikata priklauso ne vien nuo sveikatos apsaugos sistemos, kurią kuruoja Sveikatos apsaugos ministerija, kad tai tarpžinybinė užduotis. Visos institucijos, visuomenė, bendruomenės, mokymo ir ugdymo įstaigos, šeimos atsakingos už piliečių sveikatą.

PSO pateikia daug įrodymų. Pvz., 2000 m. buvo paskelbtas vadinamasis Veronos trikampis, akcentuojantis, kad šalies socialinė apsauga, sveikata ir ekonomika tarsi sudaro lygiakraščio trikampio kraštines. Jei gerėja šalies ekonomikos ar socialinės apsaugos būklė, gerėja ir gyventojų sveikata. 2008 m. Talino chartija akcentavo, kad visuomenės sveikatos stiprinimas ir sveikatos sistema tiesiogiai veikia tautos gerovę.

Naujausia, 2012 m. Maltoje priimta PSO „Sveikata 2020“ akcentuoja tolygų sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumą vyrams ir moterims, įvairaus išsilavinimo, turtinės padėties, kaimo ir miesto gyventojams. Beje, PSO priimti ir patvirtinti dokumentai šalims yra rekomendacinio pobūdžio. Privalomi tik du: Tabako kontrolės pagrindų konvencija (2003) ir Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklės (2005 m.).

Ko gero, lengviausia ir pigiausia keisti žmogaus gyvenimo būdą, nuo kurio labiausiai priklauso sveikata. Deja, ir tai gana sunku. Jei prabyli, kad reikia didinti fizinį judrumą, išgirsti atsakymą, kad tam žmonės neturi lėšų: sporto klubų ir baseinų paslaugos brangios, treniruokliai – taip pat. O ar tai būtina? Pagal PSO rekomendacijas, svarbu, kad žmogus judėtų bent 2–3 kartus per savaitę po pusvalandį taip, kad padažnėtų jo pulsas ir išprakaituotų. Tai galima pasiekti ir lipant laiptais, šienaujant, tvarkant kambarius, kasant sniegą, šokant, pėsčiomis einant į darbą ar iš jo. Jei pėsčiomis eisi į darbą, dar ir sutaupysi, nekainuos benzinas ar bilietas, tausosi aplinką. Tas pat ir kalbant apie mitybą. Neteigiu, kad maistas Lietuvoje yra pigus. Tačiau vietoj butelio degtinės galima nusipirkti 10 kg morkų ar burokėlių. Rūkalius, kasdien surūkantis po pakelį cigarečių, tam skiria beveik 10 Lt, t.y. 250–300 Lt per mėnesį, 3 600 Lt per metus, 36 000 Lt per dešimtį, o tai jau naujo vidutinės klasės automobilio kaina. Nerūkydamas, negirtaudamas žmogus sutaupo ir puoselėja sveikatą, taupo valstybės lėšas. Žodžiu, yra nemažai duomenų, kad sveikai gyventi yra ne tik maloniau, efektyviau, bet ir pigiau.

Bendradarbiavimo su Lietuva ir kitomis Europos valstybėmis PSO prioritetu laikoma lėtinių neinfekcinių ligų: širdies ir kraujagyslių, vėžio, diabeto, plaučių, sąnarių, kvėpavimo, nutukimo, dantų karieso ir kitų profilaktika. Pašalinus rizikos veiksnius, šių ligų galima ilgai išvengti. Kaip svarbūs aspektai akcentuojami mityba, rūkymo ir alkoholio kontrolė, psichikos sveikata.

Kitas PSO prioritetas – aplinkos sveikata. Tarp prioritetų ir infekcinės ligos, ypač AIDS ir tuberkuliozė. Konkretus Lietuvai būdingas aspektas – vadinamosios išorinės mirtys (daug žmonių, ypač vyrų, kaip minėjau, žūna avarijose, gaisruose, dėl nusikaltimų, paskęsta ir pan.).

Šiuo klausimu galime pasidžiaugti – pavyko smarkiai sumažinti „karo“ keliuose aukų skaičių: 2005 m. šalies keliuose žuvo 773 piliečiai, o 2012 m. daugiau kaip 2 kartus mažiau – 301. Tai PSO pateikia kaip skatintiną visuomenės, tarpžinybinio ir žiniasklaidos bendradarbiavimo pavyzdį.

2013 m. PSO paskelbė hipertenzijos (padidėjusio kraujo spaudimo) metais, norėdama atkreipti dėmesį į šį tylų žudiką. Padidėjęs kraujo spaudimas, svarbiausias insulto, infarkto rizikos veiksnys, – metų aktualija. Norint jo išvengti, svarbu pakankamai judėti, kontroliuoti svorį, riboti druskos vartojimą, gerai pailsėti, išsimiegoti.

Nesvarbu, su kokia liga kovoji, būtina sveika gyvensena. Labai svarbi profilaktinė sveikatos patikra – automobiliams kasmet atliekame techninę apžiūrą, o patys profilaktiškai nelinkę tikrintis.

Sveikatai svarbiausia du dalykai – mityba ir fizinis aktyvumas. Apie judėjimą jau kalbėjome. PSO mitybos rekomendacijos remiasi griežtai įrodytais faktais: siūloma valgyti kuo įvairesnį maistą. Sudaryta rekomenduojama mitybos piramidė, kurios pagrindą sudaro duona, grūdai, kruopos, vaisiai ir daržovės, toliau mėsa, pienas, kiaušiniai ir tik pačioje viršūnėlėje yra riebalai ir saldumynai, jų reikia vartoti mažiau. Rekomendacijose nėra griežto vegetarizmo, žaliavalgystės, kitų kraštutinumų.

PSO nepritaria kartais rašomoms rekomendacijoms, kaip išlaikyti sveiką širdį, kepenis ar inkstus. Tėra viena integruota visų ligų prevencija, vadinama sveika gyvensena. Ją ir yra skatina PSO.

Turbūt judėjimas ir saikinga mityba. Jaunystėje žaidžiau vandensvydį, ir nuo tol išliko įprotis paplaukioti bent kartą per savaitę. Tai ne tik sportas, bet ir grūdinanti veikla. Galiu pasidžiaugti, kad sveikata kol kas nesiskundžiu. Kaip universaliausios, įvairiems žmonėms tinkamos judėjimo formos PSO rekomenduojami vaikščiojimas, plaukimas, važiavimas dviračiu. Aš kur tik galiu einu pėsčias. Skiepijuos nuo gripo, nerūkau, valgau viską, bet saikingai. Jei noriu saldžiai, tai ir smaližiauju, noriu lašinių, jų atsipjaunu. Manau, svarbu ne ką, o kiek valgai ir ką veiki pavalgęs. Jei suvalgęs 200 g lašinių eini šienauti ar plaukioti, – viskas gerai, jei guliesi ant sofos, – jau blogai.

Nebijau baubu padarytų E raidėmis žymimų maisto priedų. Neieškau specialių ekologiškų produktų. Lietuviškas maistas kol kas labai geras, vanduo taip pat. Požeminis vanduo – mūsų svarbus turtas, ypač ateities.