Žmogaus ūgio paslaptys

Nobelio premijos laureatas ekonomistas ir Čikagos universiteto verslo mokyklos ekonomikos centro direktorius Robertas V.Folgelis (Robert W. Fogel) kartu su kolegomis beveik tris dešimtmečius tyrinėjo ir bandė išsiaiškinti ryšį tarp žmogaus ūgio, kūno formos ir ekonominių ir socialinių pokyčių istoriniame kontekste. Mokslininkai iškėlė teoriją, teigiančią, kad paskutiniame amžiuje staigus technologijų vystymasis itin pagreitino žmogaus evoliuciją.
Savo knygoje „Besikeičiantis kūnas: sveikata, mityba ir žmogaus vystymasis Vakarų pasaulyje nuo 1700“, kurią išleido Kembridžo universiteto leidykla, Fogelis (pats jau įžengęs į devintą dešimtį) apibendrino įvairių tyrimų duomenis ir pateikė išvadas. Mokslininkas teigia, kad per paskutinius tris šimtmečius žmogaus ūgis, gyvenimo trukmė ir kūno forma pasikeitė daug greičiau ir reikšmingiau nei per laiką iki tol.

Mityba ir darbas

XX a., anot Fogelio ir kolegų, buvo ypatingas dėl labai greito ir reikšmingo technologijų vystymosi, nulėmusio ir žmogaus fizinius pokyčius. Mokslininkas aiškina: tokia evoliucija daugiausiai buvo paskatinta dėl technologijų pasikeitimų pasikeitusios maisto kokybės. Taip pat sutrumpėjus ir pasikeitus darbo laikui ir pobūdžiui (sunkius fizinius darbus pradėjus atlikti automatizuotai, mašinomis).
Kaip pavyzdį, iliustruojantį žmonių ūgio ir gyvenimo trukmės pokytį, Fogelis pateikia duomenis iš devyniolikto ir dvidešimtojo amžių. JAV 1850 m. vidutinis vyrų ūgis buvo 170 cm ( svoris 60 kg, o amžius – apie 45 m.). 1980 metais vidutinis ūgis jau buvo 176 cm ( svoris 70 kg., o amžius – 75 m.) Norvegijoje šiandien vidutinis vyrų ūgis yra apie 180 cm., o 18 a. viduryje jis tesiekė 166 cm.
Kaip vieną iš svarbiausių veiksnių, nulemiančių žmogaus ūgį ir gyvenimo trukmę, Fogelis mini motinos mitybą nėštumo metu. Jei kūdikis tuo metu negauna pakankamai maisto medžiagų, vėliau gyvenime jis bus mažiau atsparus ligoms, galiausiai – jo paties atžalos bus silpnesnės.
Trumpai tariant – laikui bėgant, vis mažiau žmonių jautė maisto nepriteklių, naujos technologijos leido tobulinti agrikultūros metodus, maisto gamybą, žmonės vis dažniau galėjo sau leisti visavertę mitybą. O darbuose vietoj jų „nugaras vis dažniau lenkdavo“ mašinos, taigi žmonės patirdavo mažesnį krūvį.

Švara ir medicinos tobulėjimas

Vis dėlto ne visi sutinka su nuomone, kad maisto kokybė buvo lemiamas veiksnys. Vienas iš pasaulio gerbiamiausių demografų ir sociologų Samuelis H. Prestonas (Samuel H. Preston) iš Pensilvanijos universiteto teigia, kad svarbiausias istorinis pokytis, nulėmęs žmonių ūgį ir ilgaamžiškumą, buvo sveikatos gerėjimas ne tik dėl mitybos, bet ir higienos, sanitarijos pokyčių. Juk jei kiekviename žingsnyje kyla pavojus užsikrėsti įvairiausiomis ligomis, maisto kokybės svarba „nuplaukia“ į antrąjį planą.
Mokslininkas įsitikinęs, kad ypatingą vaidmenį suvaidino infekcinių ligų prevencija ir tokie veiksmai, kaip vandens šaltinių apsaugojimas, kanalizacijų įrengimas, rankų plovimas, karantinai ligoninėse.
Skeptiškas mitybos teorijos atžvilgiu ir Angusas Dytonas (Angus Deaton), Princtono universiteto ekonomistas, tyrinėjantis sveikatą turtingose ir vargingose šalyse. Jis sako, kad nors Fogelio ir jo kolegų teiginiai yra logiški, jie kol kas nepaaiškina, kodėl, pvz., Afrikoje žmonės yra daug aukštesni nei Indijoje, nors gyvena daug vargingiau ir jų mityba yra skurdesnė.
 

Aukštieji ankstyvieji viduramžiai

Nors statistika rodo, kad per paskutiniuosius tris šimtus metų žmogus itin išstypo, kitokia situacija buvo laikotarpiu iki tol. Ričardas Stekelis (Richard Steckel), ekonomikos profesorius iš Ohio valstijos universiteto, savo atliktame tyrime teigia, kad žmonės, gyvenę ankstyvuosiuose viduramžiuose – 9–11 a., buvo keliais centimetrais aukštesni nei gyvenusieji Pramonės revoliucijos išvakarėse.
Mokslininkas sako, kad tokie tyrimo rezultatai buvo netikėti: „Ūgis yra sveikatos ir ekonominės gerovės indikatorius, todėl sužinoti, kad žmonės taip gerai gyveno prieš 1000–1200 metų, buvo įdomu.“
Stekelis išanalizavo tūkstančių 9–19 a. skeletų, iškastų šiaurės Europos (Islandijos, Švedijos, Norvegijos, D.Britanijos, Danijos) kapavietėse, duomenis ir nustatė, kad vidutinis žmogaus ūgis kiek sumažėjo 12–16 a., o visų laikų žemumas pasiekė 17–18 a.
Šiuo periodu šiaurės Europoje žmonės sumažėjo 7 centimetrais (173,4 cm vidutinis ūgis ankstyvaisiais viduramžiais nukrito iki 167 cm 17–18 a.), ir šis praradimas atgautas tik pirmojoje 20 a. pusėje.
 

Klimato kaita ir ligos

Profesorius Stekelis teigia, kad tokiam pokyčiui įtakos turėjo daugelis veiksnių. Tarp jų: klimato kaita, miestų augimas ir ligų plitimas, politinių struktūrų ir agrikultūriniai pokyčiai.
Didelę įtaką turėjo tai, kad šiaurės Europoje didelių miestų nebuvo iki pat vėlyvųjų viduramžių, taigi žmonės buvo apsaugoti nuo plintančių ligų. Štai buboninis maras vėlyvaisiais amžiais išplito įsibėgėjus prekybai.
Radikaliai klimatas pasikeitė 13 amžiuje, kai į Šiaurės Europą atslinko mažasis ledynmetis. Tuo metu sumažėjo maisto, daug išteklių buvo skiriami šildymui, žmonėms reikėjo laiko atrasti naujus ūkininkavimo metodus.
Suaktyvėjus urbanizacijai ir prekybai 16–17 a., prasidėjo ligų plitimas. Be to, jau nuo 16 a. iki pat 20 a. Europoje didėjo nelygybė, kai turtingieji turtėjo, o vargingieji vargo. Vargingiesiems trūko maisto, jie nuolat gyveno streso sąlygomis, išsekę, o visa tai atsispindėjo ūgyje.
Galiausiai politiniai pokyčiai taip pat turėjo įtakos „traukimuisi“: karai mažino populiaciją, platino ligas, mažino išteklius.
Stekelis sako, kad kol kas nėra aišku, kodėl 18–19 a. ūgis pradėjo didėti, tačiau mano, kad įtakos turėjo klimato pokyčiai (mažasis ledynmetis pasitraukė) ir žemės ūkio pažanga.
 

Sveikiausia – rinkimas ir medžioklė

Įdomi ir netradicinė Kalifornijos universiteto Los Andželo medicinos mokyklos fiziologijos profesoriaus Džaredo Daimondo (Jared Diamond) nuomonė. Jis sako, kad paprastai teigiamai vertinamas žmonijos progresas, perėjus nuo rinkimo ir medžioklės prie ūkininkystės, iš tiesų turėjo neigiamos įtakos. Paleopatologai, ištyrę skeletus, rastus Graikijoje ir Turkijoje, nustatė, kad tuo metu vidutinis vyrų ūgis nuo 175 cm sumažėjo iki 165 cm, o moterų – nuo 160 cm iki 152 cm. Sutrumpėjo ir gyvenimo trukmė: jei rinkėjai-medžiotojai vidutiniškai gyveno 26 metus, tai ūkininkai – vos 19.
Daimondas savo darbuose atkreipia dėmesį ir į tai, kad rinkėjų-medžiotojų mityba buvo daug sveikesnė, o ūkininkai kokybę iškeitė į kiekybę.
Rinkėjai-medžiotojai valgė daug įvairesnį maistą, laukinius augalus ir gyvūnus, kurie suteikia daugiau baltymų ir kitų maisto medžiagų.Ūkininkų mityba priklausė nuo tokių produktų, kaip bulvės, ryžiai, grūdai, kuriuose trūksta vitaminų ir aminorūgščių, reikalingų žmogui. Be to, gentims, savo racione turėjusioms 75 ar daugiau rūšių laukinių augalų, nekilo grėsmė išmirti nuo bado, priešingai nei ūkininkams, kurių gerovė priklausė nuo derliaus.
Antropologijos profesorius Džordžas Armelagas (George Armelagos) ir jo kolegos iš Masačūsetso universiteto JAV teigia, kad skeletų tyrimai byloja ūkininkus brangiai sumokėjus už gyvenimo būdo pokyčius. Dėl prastos mitybos dvigubai padaugėjo dantų emalio defektų, dėl geležies trūkumo rasta anemijos požymių. Be to, ūkininkavimas buvo daug sunkesnis darbas fiziškai: ūkininkai kentėjo nuo stuburo pažeidimų, išsekimo, o rinkėjai ir medžiotojai maisto paieškai skirdavo vos 12–19 valandų per savaitę.
Galiausiai, pradėjus ūkininkauti, žmonės būrėsi į bendruomenes, kuriose daug lengviau plito infekcijos, ligos. Moterims pradėjus gimdyti daugiau vaikų (jų reikėjo darbui),taip pat suprastėjo sveikata.
 

Aukštaūgiai baltai

Janinos Tutkuvienės, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros profesorės komentaras.
Mokslinės literatūros duomenimis, pastaruoju metu vidutinis įvairių populiacijų vyrų ūgis svyruoja nuo 144,4 cm Afrikos pigmėjų iki 184,2 cm – jaunų olandų, o moterų – nuo 136,0 cm (taip pat pigmėjų) iki 168,7 cm (taip pat olandžių).
Mūsų tyrimų duomenimis, lietuviai yra tarp aukštaūgių: jaunų (20–40 m.) lietuvių vyrų vidutinis ūgis šiuo metu yra 181,5 cm, moterų – 168,0 cm (aukštesni yra olandai, švedai, labai panašaus ūgio – danai, norvegai, estai, vokiečiai, čekai).
Tos pačios populiacijos vyrų ir moterų ūgio skirtumas vidutiniškai sudaro 5–10 proc. Manoma, kad žmonių ūgio skirtumas tarp lyčių didėja, kai gyvenimo sąlygos ir aplinkos veiksniai gerėja, o mažėja tuomet, kai aplinka neigiamai veikia augimą (moterys atsparesnės neigiamam aplinkos poveikiui, jų ūgis stabilesnis, o vyrų organizmas greičiau reaguoja tiek į prastėjančias, tiek į gerėjančias sąlygas). Šiuo metu vidutinis Lietuvos vyrų ir moterų ūgis skiriasi maždaug 7,5 proc. Tačiau prieš keletą šimtų metų šis skirtumas buvo šiek tiek mažesnis – apie 5–7 proc.
Įdomu, kad Mezolito laikotarpiu lietuvių ūgis (167,4 cm vyrų ir 157,4 cm moterų) buvo net didesnis nei 19 a. pabaigoje, o Geležies amžiuje – beveik kaip 20 a. viduryje (172,4 cm vyrų ir 160,6 cm moterų)! Tai siejame su baltų kultūros suklestėjimu, geromis gyvenimo sąlygomis, pakankama mityba. Vėliau, viduramžiais,lietuvių ūgis pradėjo mažėti – buvo kelios maro epidemijos, keli badmečiai.
Nuo 1882 m. iki 2008 m. Lietuvoje vyrų ūgis padidėjo apie 15–16 cm, moterų – 13–14 cm).