Vaizduotė gydo

Įsivaizduokite – norite, kad kas nors jūsų gyvenime įvyktų, tarkime, kad darbdavys patvirtintų jūsų projektą. Tada „nusipiešiate“ tą vaizdą mintyse. Po kurio laiko lygiai toks pat vaizdas pasikartoja realiame jūsų gyvenime. Jūs gavote, ko siekėte. Nepagalvojote, kodėl? Galbūt jūsų vaizduotėje nupieštas vaizdas buvo toks realus ir įtikinamas, kad patikėjote tuo pats ir tuo įtikinote savo darbdavį? Arba jei patikėjote gydytojo teigimu, kad pasveiksite, nors ligos patale jau gulite kurį laiką... Taigi kaip mūsų vaizduotė susijusi su savitaiga ir su mūsų veiksmais realiame gyvenime?
 

Tarp vaizdinio ir realybės

Vaizduotė, galima sakyti, tai žmogaus postūmis gyvenime, skatintojas eiti pirmyn. Štai anot amerikietės rašytojos Šakti Gevein (knygos „Kūrybiška vizualizacija" bei „Vidiniam balsui įkandin"), visi žmogaus ateities įvykiai pirma įsivaizduojami svajonėse ar troškimuose ir vėliau jie išsipildo. Kitaip tariant, suvokę vaizduotės galią, žmonės galėtų pasiekti praktiškai visų savo užsibrėžtų tikslų.
Vaizduotė yra beribė, neišmatuojama, todėl ją pasitelkę galite nukeliauti net į tolimiausius kampelius. Tai „įėjimas“ į būseną tarp paties susikurto vaizdo ir realybės, kuriai būdinga didesnė nei paprastai dėmesio koncentracija, atsipalaidavimas (tiek fizinis, tiek emocinis), tikroviškumas, lengvumas. Arba kitaip – tai jūsų žinių ir fantazijos persipynimo rezultatas. Vaizduotė dalyvauja visose žmogaus veiklos srityse. Jau seniai pastebėta, kad vaizduotės vaizdiniai daro įtakos organiniams procesams.
Dėl to svarbu savo vaizduotę nuolat žadinti, atliekant tam tikrus pratimus. Jie atliekami užsimerkus ir gali priminti sapnavimą, kuris vyksta čia ir dabar. Sutelkiamas dėmesys į tai, ką vaizdinyje darote, ką matote, ką girdite, jaučiate, tuomet palaipsniui dingsta išorinių dirgiklių poveikis – jūsų jau nebetrikdo šalia esantys žmonės ar pašaliniai balsai, problemos ar jūsų visuomeninė padėtis. Netgi tai, kad jums nepatogu gulėti ar sėdėti ant grindų! Tuomet jūs save vedate vaizduotės ir pojūčių keliais, susikoncentravę ir ramūs, girdintys įsivaizduojamo objekto garsus, matydami jo vaizdą. Po kurio laiko patys save iš to vaizdo išvedate, atsimerkiate ir grįžtate. Šiuo atveju vadovas jūsų nekontroliuoja, visas veiksmas jūsų rankose, jis tik pasiūlo aplinkybes.

Jei negaluoji – kaltas pats

Jei žmogų užklumpa kokia liga ir jis įsivaizduoja esąs didelis ligonis, tai ir pasveiksta lėčiau nei tas, kuris serga ta pačia liga ir tiki, kad tuoj pasveiks. Tai jau įrodyta praktikos.
Medicinos psichologė Elena Balnienė įsitikinusi, kad fizinė liga ar negalavimas daugeliu atvejų yra prasto dvasinio nusiteikimo išraiška, nuolat sugrįžtančios minčių sekos – tam tikrų prieštaringų norų, lūkesčių ar įkyrių idėjų – požymis.
Jei tik mūsų vidinis sąmoningumas neslėptų saviapgaulės, jis iškiltų mūsų sąmonėje ir leistų aiškiai suvokti, kad dėl fizinių negalavimų ir ligų dažniausiai esame kalti mes patys.
Mes patys esame atsakingi už savo sveikatą. Suvokdami šią paprastą tiesą ir ją bandydami pritaikyti gyvenime, gyventume daug geriau ir lengviau.
Pateiksime vieną iš akivaizdžių pavyzdžių, kaip jūsų pačių pastangomis galite išlikti energingi ir pagerinti savo psichologinę būseną. Tarkime, jūs įsimylėjote žmogų, kuris apie jūsų meilę dar nenutuokia. Galbūt nebuvo galimybės jam tai parodyti, gal drovėjotės ar dėl kitokių priežasčių negalėjote prisipažinti mylįs. Vieną dieną po darbų grįžtate išvargęs ir išsekęs namo. Jūsų galvoje tik viena mintis – išgerti nuo skausmo tablečių, įlįsti į karštą vonią ir kristi į lovą. Taip to norite, kad, rodos, jokia jėga tai atlikti nesukliudytų! Bet... staiga suskamba telefonas. Pakeliate ragelį, o iš ten sklinda jūsų slaptojo mylimojo balsas, kviečiantis jus į pasimatymą! Jūsų veiksmai – metate visus norus iš galvos, atsiranda nuotaika, nuovargis lyg išgaruoja ir ruošiatės į pasimatymą.
 

Gydyk save!

Tokią frazę gali pritaikyti kiekvienas žmogus sau. Tereikia susikoncentruoti, sutelkti mintis į tikslą, šiuo atveju – į pasveikimą, ir galite pasiekti neįtikėtinų rezultatų. Tam labai padeda meditacija, malda. Ir vienu, ir kitu atveju vyksta nusiraminimas, visų aplinkos dirgiklių „atmetimas“, susikoncentravimas į save, į vidų.
Malda ir meditacija turi įtakos procesams/pokyčiams mūsų kūne. Anksčiau tai buvo tik spėlionės. Mokslininkai, užsimindavę apie dvasios ir kūno ryšį, buvo laikomi šiek tiek keistokais. Tokį požiūrį išsklaidė italų vidaus ligų gydytojas Luciano Bernardi, 2001m. atlikęs reikšmingą tyrimą. Jis ištyrė 23 suaugusius sveikus žmones, kurie meldėsi. Jiems tai atliekant, gydytojas matuodavo jų kraujo spaudimą ir kvėpavimo intensyvumą. Ir, pasirodo, kvėpavimo ritmas iš tiesų pasikeisdavo – sulėtėdavo – kai žmonės daug kartų pakartodavo maldos žodžius. Vietoj įprastų 14-kos įkvėpimų per minutę jie, po kiekvieno ištarto maldos pakartojimo, įkvėpdavo tik šešis kartus. Anot gydytojo, besimeldžiantieji buvo ramybės būsenos, nes širdies plakimas aprimo, spaudimas krito.
Sakykime, jums labai skauda kairįjį petį. Atsisėdate į jogos pozą (sukryžiavę kojas ir sudėję rankas maldai), susikaupiate ir galvojate apie skaudamą petį, t.y. apie tai, „jei aš būsiu stiprus/i, man jo gali ir neskaudėti – taigi ir neskaudės“. Kita frazė po šios: „aš stiprus/i, man peties nebeskauda“. Tada pradedate iš lėto tą petį sukti, iš lėto mankštinti. Įsijauskite į šį veiksmą. Įtikinkite juo save, kad tai geriausias pagalbos būdas, geriausia priemonė skausmui pašalinti. Pamatysite, kaip skausmas praeis.
Sergančiojo norą pasveikti ir įsitikinimą gali nulemti aplinka, supantys žmonės. Mokslininkų tyrimai parodė, kad pacientai, pro kurių palatos langą matosi gražūs aplinkos vaizdai, pasveiksta greičiau nei tie, kurie nuolat pro langą mato, sakykime, plytinę automobilių stovėjimo aikštelės sieną. Gražūs, akiai malonūs vaizdai nuteikia pozityviai, skatina žavėtis supama aplinka, pakelia nuotaiką, taip pagreitindami sveikimo procesus. Arba jei jaučiate, kad jus gydantis gydytojas rodo didelį dėmesį jums ir nuolat kartoja, kad greitai pasveiksite, jūs pasijaučiate geriau ir pasveikstate.
Anot E. Balnienės, psichologinė savitaiga gali jus gerai nuteikti visai darbo dienai. Ją sudaro keletas teiginių, kurių pakartojimas ilgam užtikrina teigiamas emocijas:
1. Būtent šiandien aš būsiu laiminga/as. Laimę kuriame savyje.
2. Būtent šiandien aš pasistengsiu prisitaikyti prie to gyvenimo, kuris mane supa, užuot stengęsis pritaikyti visus ir viską prie savo norų.
3. Būtent šiandien aš pasirūpinsiu savo organizmu.
4. Būtent šiandien aš būsiu geranoriškai nusiteikęs/usi.
5. Būtent šiandien aš būsiu laiminga/as, mėgausiuosi grožiu, mylėsiu, tikėsiu, kad mane myli tie, kuriuos myliu aš.
Patirtis rodo, kad tokia savitaiga daro poveikį ir sąmonei, ir pasąmonei.
 

Žodis – ne žvirblis

Daugelis iš mūsų net neįtaria, kokia jėga slypi žodžiuose, kuriuos mes tariame garsiai arba mintyse. Jie gali nulemti tam tikras situacijas mūsų gyvenime. Kai tariame atitinkamą žodį, jį „paleidžiame“ į aplinką, kurioje jis suveikia tam tikra linkme, priklauso nuo to, kaip mes ištariame (teigiama prasme ar neigiama), ir gauname atsakymą, tam tikrus atsklindančius aidus. Kalbėdami su artimais žmonėmis, galime sau leisti „išleisti“ į aplinką ir ne visai tinkamus/logiškus žodžius (kartais taip išeina), nes jie mus gerai pažįsta. Tuo tarpu bendraujant su vos pažįstamais ar visai nepažįstamais, žodžius visuomet geriau tarti apgalvotai, nes tai nulems nepažįstamųjų požiūrį į mus. Anot psichologės, rinkdami žodžius, dažnai nesusimąstome, tariame juos automatiškai, beveik nesąmoningai. Šiuo atveju aktualu prisiminti patarlę „Ką pasėsi, tą ir pjausi“.

Taigi mes patys galime sau įsiteigti tokias mintis, kokias norime. Tereikia jas nukreipti mūsų norimo pasiekti tikslo linkme. Štai pačios minėtos psichologės pavyzdys – patyrimas: „Sėdėdama odontologo kėdėje, nusprendžiau išbandyti savitaigos metodą. Kai gydytoja pradėjo ruošti nuskausminamuosius vaistus, aš pasakiau, kad man jų nereikia. Gydytoja nustebo, bet mano norą įvykdė. Ir ką jūs manote – man dantį išrovė be jokių nuskausminamųjų vaistų, ir aš nejaučiau jokio skausmo! Gydytoja ir seselė stovėjo be žado – esą dar tokio paciento joms gydyti neteko“.
Mintimis įmanoma ir atitolinti, ir prisišaukti ligą. Savitaigos ir vaizduotės tinkamam veikimui labai trukdo žmonių baimės. Praktiškai kiekvienas žmogus ko nors bijo. Bijo prarasti darbą, netekti šeimos ar pinigų, bijo susirgti ir numirti, bijo skyrybų ir pan. Dėl tokios būsenos – nuolatinės baimės – žmogus būna įsitempęs, negali tinkamai veikti. Dar daugiau – tokios mintys, nuolat besisukdamos galvoje, pritraukia neigiamus veiksnius organizmui, psichologinius negalavimus ar kitokias ligas. Tad geriau atsikratyti įvairių baimių ir gyventi ramiai, taip sau tik padėsime.