Stiklinė vandens dykumoje

Geri darbai nieko nesitikint, nesavanaudiškai, nuoširdžiai ir be išskaičiavimo – tai vadinama gerumu. Kiek tokios patirties epizodų rastume asmeniniuose atminties „failuose“? Paklausti „kaip sekasi?“ – nesunku. Sudėtingiau išklausyti atsakymą. Stiklinė vandens dykumoje daug vertingesnė nei stiklinė aukso. Bet aš ir mano artimas tikriausiai niekuomet neatsidursime dykumoje... Ar jūs patyrėte kitų žmonių gerumo: netikėto, nesitikėto ir todėl – pribloškiamo? Į šį klausimą atsakė gydytojai – žmonės, kuriems padėti kitiems yra savaime suprantama ir kurie labai dažnai mūsų labui padaro daug daugiau, nei parašyta jų pareigų instrukcijose.
 

Mano gelbėtoja


Vilkijos pirminės sveikatos priežiūros centro direktorius Adolfas Augustinavičius:
Daugelį metų dirbdamas gydytoju pagalbą žmonėms laikau savaime suprantamu dalyku, savo profesine kasdienybe. Geras jausmas, kad galėjai padėti, taip pat jei ne tik sveikatos reikaluose. O pačiam sulaukti pagalbos – lyg ir netikėta.
...Tą dieną gerokai susikrimtęs dėl ūkinių darbo problemų važiavau Vilkijos gatvelėmis, kur paprastai reikalų neturiu. Toje miestelio dalyje – stačios kalvos ir staigūs nusileidimai. Nepastebėjau duobės, jon ir smuktelėjo priekinis automobilio ratas. Įvykis ne pats didžiausias, tačiau viena plastmasinė detalė buvo beveik nuplėšta. Matau, kad toliau važiuoti negalėsiu, reikia bent tą beiškrentančią atplaišą kaip nors išsitraukti. Taip bemindžiukuodamas išgirstu pro šalį einančios mokinukės balsą:
– Dėde, kas atsitiko? Gal aš galiu Jums padėti?
Nelaukdama mano atsakymo ar šypsnio „ką tu, vaikeli, padėsi...“, ji drąsiai priėjo. Abu matėme, jog „pirmoji pagalba“ – visiškai ištraukti iš po ratų detalę, kuri dar stiprokai laikėsi. Mergaitė ėmėsi šios operacijos, mano nustebimą ir bandymą ją sustabdyti ryžtingai atrėmusi žodžiais: „Aš stipri. Ir šiandien per varžybas atbėgau pirma!“
Buvau sutrikęs ne tiek dėl savo „nelaimės“, kiek dėl tokio supratingo vaiko poelgio ir sėkmingų, kaip mat atliktų gebėjimo darbų. Juk ji galėjo tik garsiai pasijuokti („vyras, o važiuoti nemoka“) ar lyg niekur nieko praeiti pro šalį. Kai jau padėkojęs už kilnų poelgį sėdau į automobilį, mergytė dar nebėgo sau, o laukė, norėjo įsitikinti, kad automobilis nesugedo ir aš galiu važiuoti. Kai pajudėjau, ir ji pasuko į čia pat esančius namus.
Tos dienos mano rūpesčiai darbe nutolo, didelės problemos lyg savaime sumažėjo.
Vėliau išsiaiškinau, jog ta mergaičiukė – Vilkijos gimnazijos 5a klasės mokinė Evelina Dovidaitytė.
Jos poelgis ir elgesys – labai kilnus. Evelina, nors dar mokinukė, moka bendrauti, o svarbiausia – padėti. Ačiū jai, jos šeimai ir pedagogams. Linkiu Evelinai kuo geriausios sėkmės ir kad jos gyvenimo kelias būtų laimingas.

 

Apie įprotį daryti gera


Kauno centro poliklinikos šeimos gydytoja Milda Andriuškevičienė:
Aš gerumą nuolat jaučiu iš visų savo kolegų ir bendradarbių – supratingų, paremiančių. Gerumas, sako skautai, turi tapti įpročiu. Labai daug gerumo jaunystėje patyriau iš savo kaimynės Staselės. Ji dažnai išvaduodavo, kai susirgdavo dukra ar skubiai tekdavo bėgti į darbą. Jos kaip vyresnio žmogaus parama ir motiniška šiluma lydi ir šiandien. (Gydytoja M.Andriuškevičienė šiemet apdovanota „Gerumo kristalu“ – tai Kauno savivaldybės padėka miestiečiams už geriausius ir prasmingiausius darbus.)
 

„Nusinešė ant savo rankų...“


Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorė Violeta Grigienė:
...Dūkdami sūnūs stipriai trinktelėjo durimis. To meto tradicinio buto durys – įstiklintos! Pabirę stiklai vyresnėliui, šešiamečiui, perrėžė riešą, vidurinįjį nervą. Atsidūrėme tuometinėje Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, Mikrochirurgijos skyriuje. Dirbo chirurgas dr. Linas Motuza. Matėme, atėjo iš operacinės. Jau vidurnaktis, visi medikai po dienos ne pavargę, o pervargę. Tačiau mums to neparodė. Jų elgesys su mažu vaiku ir dėmesys mums, ne mažiau išsigandusiems, iki ašarų jaudina ir šiandien, praėjus septyniolikai metų. Gydytojai žaismingai kalbino sūnų, juokavo. Netrukus anesteziologas Artūras paėmė jį ant rankų ir lyg savą nusinešė į operacinę (juk galėjo kviesti personalą, guldyti ant ratukų, vežti...). Iš namų atvyko neurochirurgas docentas Mindaugas Minderis. Operacija truko penkias valandas, gydytojų darbo diena tapo para. Darbas visą laiką įtemptas, mikroskopu, stovint. Baigę šią operaciją, jie ėmėsi kito paciento... Pribloškė gydytojų požiūris į savo pareigą, žmoniškumas, atjauta. Retkartėmis išeidami iš operacinės jie dar rasdavo žodžių paguosti mus, laukusius koridoriuje.
Operacija puikiai pavyko, nervas sugijo, sūnus tapo sportininkas, šiuo metu studijuoja magistratūroje. Iš tų dienų jis mažai ką prisimena, bet šeimoje visi nepamirštame patirtos medikų meilės. Ir savo darbe kolegėms pasakojau: „Jūs neįsivaizduojate, kokių nuostabių žmonių, kokių gydytojų chirurgų yra...“
Žmonės skirtingai jaučia kitus, skirtingas jų požiūris į darbą. Mums teko laimė (savo nelaimėje) sutikti ypač subtilius, suprantančius ir nepaprastai gerai savo pareigą atliekančius medikus. Ačiū jiems. Kai šiandien matau daug žmonių nesusikalbėjimo, nesupratimo, smulkmeniško požiūrio, noriu pakviesti: užsukite į gydymo įstaigas, kur guli patys sunkiausi ligoniai; čia geriausiai matyti, kaip dėl senatvės, negalių ir ligos nebelieka jokių žmogiškų ambicijų. Čia visi paprasti ir... lygūs.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai