Etikečių iškodavimo menas

Sveikas tai dar ne ekologiškas

Šiandien teisės aktuose nėra apibrėžta, kurie maisto produktai sveiki, kurie nesveiki. Nerasime apibrėžimo ir kas yra sveikas maistas. Tačiau teigiama, kad sveikiausias yra šviežias, saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantis maistas. „Dažnai bulvių traškučiai vadinami nesveikais, nes juose daug druskos, riebalų, gali būti ir kenksmingos medžiagos akrilamido. Tačiau, jei juos kramsnosime saikingai, sveikatai nebus jokios žalos”, – sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėja Aušra IŠARIENĖ.
Visuomenei vis aktualesnis tampa sveikas gyvenimo būdas. Ekologiški produktai yra alternatyva neekologiškiems. Šiandien jie apima beveik visą prekių asortimentą ir yra nežalingi tiek mums, tiek aplinkai. Lietuvoje pastebima teigiama tendencija dėl ekologiškų maisto produktų vartojimo, o jų populiarumas sparčiai auga.
Ekologiški maisto produktai nuo tiesiog sveikų produktų skiriasi. Ekologiški produktai – tai sertifikuoti žemės ūkio ir maisto produktai, auginami, perdirbami, ženklinami ir realizuojami pagal Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus. Juos auginant ir gaminant nenaudojama sintetinių cheminių medžiagų, hormonų ar antibiotikų. Be to, ekologiški žemės ūkio ir maisto produktai nėra genetiškai modifikuoti.
Vos pažiūrėjus ar paragavus sunku nustatyti, ar produktas yra ekologiškas. Tik sertifikuotas gamintojas turi teisę realizuoti ekologiškai pagamintą produkciją. Ekologiškas produktas visada turi būti paženklintas etikete, kurioje pateikiama pati svarbiausia informacija. Lietuviškas ekologiškas produktas ženklinamas lietuvišku ekologiškų produktų ženklu:

Aukščiausia kokybė už žemiausią kainą?

Sveika mityba yra tarsi tam tikras gyvenimo būdas. Tuo besidomintys žmonės dažnai yra žingeidūs, apsiskaitę, dažniausiai intelektualios ar meninės prigimties. „Kartais sveiko gyvenimo idėjos jiems pernelyg susuka galvą, ir jie pradeda nukrypti nuo racionalios mitybos principų, ima propaguoti vegetarizmą, veganizmą ar dar kitą kraštutinę mitybos filosofijos poziciją”, – sako Aušra Išarienė. – Sveikos mitybos šalininkai domisi, kur maistas išaugintas, kuo tręštas, kaip ir kiek ilgai transportuotas, kaip ir kur perdirbtas, kokie ingradientai įdėti į jo sudėtį, kokiomis sąlygomis sufasuotas, kaip ir kur laikomas prekybos įmonėje ir t.t. Greitai gendančių maisto produktų prekybos vietoje sveikos mitybos šalininkas pasirinks maistą tik iš šaldymo vitrinos, o pirmenybę teiks žaliaviniams maisto produktams, o ne greitam maistui”. Namuose gaminamas maistas yra biologiškai vertingesnis, natūralesnis, šviežesnis, todėl ir daug skanesnis bei sotesnis.
Kiekviena šeima turi išmokti racionaliai planuoti savo savaitės valgiaraštį, iš anksto suplanuoti, ką kurią dieną gamins, kiek porcijų, kokie produktai toje šeimoje yra populiariausi, kokius maisto produktus būtina valgyti, nors jie ir nelabai mėgstami šeimos narių. Vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms būtina kasdien vartoti pieno, paukštienos, žuvies produktus, daržoves, vaisius, augalinį aliejų, medumi geriau pakeisti cukraus. Šiandieninėmis sąlygomis nebūtina pirkti didelių maisto produktų atsargų, prekybos įmonės mums siūlo platų maisto prekių asortimentą. Svarbu vartotojams priminti, kad šaldytuvas namuose neapsaugo maisto produktų nuo gedimo, tik truputį saugesnėmis sąlygomis leidžia ilgiau išlaikyti jame maistą.
„Labai liūdina faktas, kad mūsų šalies vartotojai maistą pirmiausia įvertina pagal jo kainą ir tik po to vertina jo mitybinę vertę. Aukščiausios kokybės maisto už žemiausią kainą niekados nenupirksime”, – sako A. Išarienė. Vartotojai turėtų prisiminti, kad pagal racionalios mitybos principus mokslininkų yra patvirtinta maisto piramidė, kuria vadovaujantis galima teisingai suplanuoti savo kasdieninei mitybai skirtus maisto produktus, racionaliai pasirenkant ir pagal biologinę vertę, ir pagal maisto produktų kainą.
 

Maisto etikečių subtilybės

Prieš perkant bet kokį maisto produktą pirkėjui rekomenduojama perskaityti informaciją, pateiktą ženklinimo ar kainų etiketėje, atkreipti dėmesį į laikymo sąlygas, vartojimo trukmę, sudėtį. Tuomet tikimybė nusipirkti netinkamą produktą bus mažesnė. „Tik perskaitęs produkto etiketėje esančią informaciją pirkėjas gali apsispręsti, įsigyti šį produktą ar ne”, – sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėja Aušra Išarienė.
 

Maisto produktų etiketėse pirkėjas turi rasti šią privalomą informaciją:

Produkto pavadinimą
Turi būti pateikta informacija apie maisto produkto fizinę būklę ar jo specifinį apdorojimo būdą (trintas, užšaldytas, koncentruotas, rūkytas ir t.t). Jeigu produktas buvo apdorotas jonizuojamąja spinduliuote, tai privalo būti paminėta.
Sudedamųjų dalių sąrašą ir sudedamujų dalių grupių kiekį
Visos sudedamosios dalys turi būti nurodytos svorio mažėjimo tvarka (išskyrus vaisių arba daržovių mišinius). Jeigu sudedamosios dalys apibūdinamos produkto pavadinimu (pomidorų sriuba) arba jeigu jos yra svarbios apibūdinant maisto produktą (mėsos kiekis procentais), jų kiekiai turi būti nurodyti procentais (proc.). Taip pat maisto produkto ženklinimo etiketėje gali būti pateikta informacija apie produkto maistingumą, nurodant jo energinę ir maistinę vertę (baltymai, angliavandeniai, riebalai, maistinės skaidulos, natris).
Grynąjį kiekį – jei maisto produktai fasuoti.
Tinkamumo vartoti terminą
„Tinka iki“ data naudojama žymėti greitai gendantį maistą (mėsa, kiaušiniai, pieno produktai). Visų šviežių produktų pakuotės ženklinamos galiojimo data „tinka iki“. „Nederėtų vartoti produktų pasibaigus jų tinkamumo laikui, nes galima jais apsinuodyti”, – primena A. Išarienė.
Tinkamumo vartoti data „geriausias iki“ ženklinamas maistas, kurį galima laikyti ilgiau (grūdai, ryžiai, prieskoniai). Po šios datos vartoti produktą nepavojinga, tačiau maistas gali pamažu netekti skonio ir kokybės.
Visas specialias laikymo ir vartojimo sąlygas
Tinkamose sąlygose laikomas maisto produktas išlieka kokybiškas ir saugus. Turi būti pateikta vartojimo instrukcija, jei be jos būtų neįmanoma teisingai vartoti produktą.
Gamintojo ar kompanijos pavadinimą ir adresą

Ant pakuotės turi būti aiškiai nurodytas gamintojo, pakuotojo arba importuotojo pavadinimas ir adresas. Vis daugiau gamintojų nurodo nemokamą savo įmonės telefoną, kad vartotojas žinotų, į ką turėtų kreiptis, norėdamas gauti papildomos informacijos apie produktą, arba galėtų išsakyti nuomonę apie gaminamų maisto produktų skonio, juslines ar kitas savybes.
 

Informaciją apie kilmės vietą – nepateikus tokios informacijos, pirkėjas būtų klaidinamas.

Kilmės šalis
Turi būti nurodyta kai kurių produktų kategorijų (mėsos, vaisių ir daržovių) kilmės šalis arba regionas. Šis reikalavimas taip pat taikomas tais atvejais, kai prekinis pavadinimas arba kiti simboliai ant etikečių (paveiksliukas, vėliavėlė arba informacija apie vietą) galėtų suklaidinti vartotoją dėl produkto tikrosios kilmės.
Daugiau kaip 1,2 tūrio proc. alkoholio turinčių gėrimų faktinę alkoholio koncentraciją tūrio procentais.
Be privalomosios įvardintos informacijos, maisto produktų ženklinimo etiketėse turi būti pateikta ir papildoma informacija, jei maisto produktų gamybai naudoti genetiškai modifikuoti organizmai (GMO): produktai, kurių sudėtyje GMO kiekis yra didesnis nei 0,9 proc. Visos medžiagos, kurių sudėtyje yra GMO arba kurios pagamintos iš jų, turi būti paminėtos sudedamųjų dalių sąraše kartu su žodžiais „genetiškai modifikuotas“.
Papildomi užrašai ženklinimo etiketėje turi būti pateikti, jei maisto produktus gaminant panaudotos pakavimo dujos („supakuota naudojant apsaugines dujas“), saldikliai („su saldikliais“) ir kita informacija, kuri gali turėti įtakos vartotojų sveikatai.
Teiginiai apie maistingumą ir sveikatingumą nėra privalomi maisto produktų etiketėje.
ES galioja taisyklės, nustatančios, kad visi ant pakuočių pateikti teiginiai apie maisto produktų sveikatingumą ir maistinę vertę būtų teisingi ir moksliškai pagrįsti. Tokie teiginiai apie sveikatingumą, kaip „naudingas širdžiai“, leidžiami tik tuomet, kai juos galima pagrįsti moksliškai. Lietuvos higienos normoje (HN119: 2003) nustatytomis maisto produktų ženklinimo taisyklėmis norima padėti visiems vartotojams Lietuvoje žinoti reikalingą informaciją prieš perkant maistą. „Tik žinodamas šią informaciją vartotojas gali sveikai maitintis ir nuspręsti, kokį produktą dėti į pirkinių krepšelį“, – sako A. Išarienė.
Ne visada ir ne visi supranta pateiktus gamintojo ženklinimo trumpinius produkto etiketėje. Tačiau gamintojas privalo ženklinimo informaciją pateikti aiškiai, kad kiekvienas vartotojas suprastų vienareikšmiškai. Tačiau vykdant valstybinę kontrolę rinkos įmonėse vyraujantis pažeidimas yra ženklinimo neatitikimas teisės aktams. „Todėl pasitaiko atvejų, kai gamintojas nurodydamas maisto produktų sudėtį vietoje žodžio „riebalai“ rašo tik raidę „r“, o vietoje žodžio „maisto priedai“ nurodo trumpinį „m.p.“, „aukščiausios rūšies kvietiniai miltai“ trumpinami „a.r.k.m.“. Šie trumpiniai nėra suprantami”, – apie užrašų ant etikečių subtilybes pasakoja specialistė.
 

E vingrybės

Beveik kiekvienoje maisto produkto etiketėje skaitydami informaciją apie jo sudėtį randame simbolių su raide „E“. E yra maisto priedas, atitinkantis saugos reikalavimus, ir jį leidžiama vartoti visoje ES.
Ženklinimo etiketėje nurodžius tik simbolius „E“ ir skaičius jie yra visiškai neinformatyvūs ir nesuprantami vartotojui.
Antioksidantai: pailgina maisto produktų vartojimo trukmę. Pavyzdžiui, vitaminas C, taip pat vadinamas askorbo rūgštimi arba E 300.
Dažikliai: kartais naudojami, kai apdorojant ar sandėliuojant maisto produktus dingsta jų natūrali spalva arba kai produktui norima suteikti atspalvį. Pavyzdžiui, karamelė (E 150a), naudojama riebiuose produktuose, padažuose ir nealkoholiniuose gėrimuose.
Emulsikliai, stabilizatoriai, stingdomosios medžiagos ir tirštikiai: emulsikliai, tokie kaip lecitinas (E 322), padeda sumaišyti sudedamąsias dalis. Viena iš įprastų stingdomųjų medžiagų – pektinas (E440) – naudojamas gaminant džemą.
Aromato ir skonio stiprikliai padeda atskleisti pikantiško ir saldaus maisto aromatą bei skonį, patys nesuteikdami maistui kitokio neįprasto aromato ir skonio. Pavyzdžiui, mononatrio glutomatas (E 621).
Konservantai neleidžia maistui gesti. Konservantai naudojami daugelyje maisto produktų, kurių tinkamumo vartoti laikas ilgas, jeigu nenaudojamas kitas konservavimo būdas pavyzdžiui, užšaldymas, konservavimas arba džiovinimas; „konservuota“ mėsa dažnai apdorojami nitritais arba nitratais (E 249, E 250, E 251, E 252).