Neįtikėtini archajiškieji gydymo ir vaistininkystės būdai

Žmogaus kaukolės milteliai nervų sistemos ligoms gydyti; budelio aukos, tik ką nukirsdintos turgaus aikštėje, kraujo puodelis sveikatai ir gyvybingumui stiprinti; asilo sėklidžių ištrauka nuo skausmo; žvirblio mėšlo miltelių migla į negaluojančias akis; opijus nuo kosulio suaugusiems ir vaikams... Daugelis būdų ir vaistų, kuriais gydyta senovėje, šiandien kelia šiurpą arba šypseną. Tačiau kai kurie jų yra dabar taikomų metodų archajiškieji analogai ar pirmtakai. Senovės Indijos medicinos ajurvedos, žinomos per 5 tūkst. metų, vienas garsiausių atstovų chirurgas Sušruta naudojo didžiąsias skruzdes – dėdavo jas ant žaizdos kraštų; kai šios imdavosi žaizdą „valgyti“, chirurgas nusukdavo galvas; tada išsiskirianti skruzdžių rūgštis dezinfekuodavo žaizdą.

Senosios medicinos ir vaistininkystės žinios, paaiškina LSMU Medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus vyriausioji muziejinė dr. Vilma Gudienė, liudija apie neįtikėtinai sudėtingą ieškojimų ir intuityvios veiklos, gamtos ir žmogaus stebėjimų kelią, įveiktą siekiant padėti sergančiam ir kenčiančiam žmogui. Praeityje laikai, kai neturėta priemonių paprastoms (mūsų dienų požiūriu) ligoms gydyti, kai visiškai nežinota, kas galėtų padėti sunkiems ligoniams. ...Telšių vaistinės 1830 m. receptų knygoje vienas įrašas liudija, jog „areštantei“ – kalinei – skirta cukraus; tikriausiai pagalbos labai reikėjo, bet, nežinant, kaip padėti, pasikliauta „šventu melu“ – juk pasitikėjimas gydo. Vaistininkystės ir gydymo meno atstovai visais laikais tai žinojo!

„Vaistas stiprina maldą, o malda – vaistą“

Senovės Egipto mediciną galima pavadinti sakraline. Eberso papiruse (apie 1550 m. pr. Kr.) rašoma, kad malda padeda vaistui, o vaistas padeda maldai. Gydydavo šventikai, o gydytojai pasauliečiai neminimi.

Dauguma senovės Egipto vaistų buvo augalinės kilmės, dalis – gyvulinės ir mineralinės. Vaistininkai papiruse neminimi, tik „vaistų gamintojai“ ir „vaistų saugotojai“. Manoma, kad vaistus gamino patys gydytojai. Į jų patalpas, vadintas asit, kiti žmonės įeiti negalėjo. Vaistų sudėtis saugota kaip paslaptis, vaistų pavadinimus išgalvodavo: vaistingasis krokas (Crocus) vadintas „Izidės krauju“, o apetitui skatinti skirtas kartusis kietis (Artemisia absinthium) – „Grifo širdimi“.

Gaminti tepalai, pleistrai, kompresai, nuovirai, piliulės. Taip pat žvakutės, taigi taikytas ir rektalinis būdas. Plinijus rašė, kad egiptiečiai stebėjimus, kaip paukštis ibis savo ilgu snapu į išangę sušvirkščia vandenį, pritaikė praktikoje. Klizmoms naudoti karvių ragai ir jūros vanduo. Populiariausia vaistų forma – ištraukos, kaip tirpikliai buvo vanduo, lietaus vanduo, vynas, alus, sirupai, augalų sultys, pienas, aliejus. Egiptiečiai, gamindami vaistus, pirmieji pradėjo naudoti svarstykles. Taip pat naudojo grūstuves, malūnėlius. Užrašant vaisto sudėtį, pradėta žymėti ne tik sudedamąsias dalis ir jų kiekį, bet ir nurodyta, kada gerti: ryte, vakare ar kitu metu. Egipto medicinos tekstuose dažnai minimi ricinmedžio (Ricinus communis) vaisiai. Jei žmogus blogai jautėsi, jam patardavo nuryti ricinos žirnį ir būtinai užgerti alumi. Jei slinkdavo plaukai, rekomenduota juos tepti ricinos aliejumi. Juo gydytos ir žaizdos.

Blogą nuotaiką egiptiečiai gydė kanapėmis, o pilvo skausmą – asilo sėklidėmis

Egipto gydytojų žinių lygį įrodo medicinos užrašuose nurodomos farmakologinės augalų grupės, pavyzdžiui, vimdomieji vaistai (jūrų svogūnai Scilla maritima), šlapimo išsiskyrimą skatinantys (kadagiai – Juniperus), nuo skausmo (mandragora – Mandragora, kanapės – Cannabis). Dažnai minimi vaistai iš aguonų. Rašoma, kad tai visame pasaulyje žinomas augalas, turįs tiek neigiamą, tiek ir palankų poveikį.

Česnakas (Allium sativum) naudotas dažnai, bet tik kaip vaistas, ne kaip maistas; ne gydymo tikslu suvalgytas česnakas – šventvagystė, už tai bausta. Kanapės ir hašišas skirti nuotaikai gerinti, granatmedžio (Punica) žievė – žarnyno kirmėlėms šalinti. Naudoti ne tik augalinės kilmės vaistai, bet ir kepenys, tulžis, moters pienas (ypač jei gimė sūnus), asilės pienas ir šeriai, šuns, balandžio, asilo kraujas, antilopės viduriai, ožio lytiniai organai, kiaulės smegenys, gyvulių ragai, kanopos, taukai, kaulai. Vaistai gaminti iš žiurkių, vėžlių, ispaniškųjų muselių ir net iš žmogaus smegenų. Jei žmogus blogai matė prieblandoje (vištakumas arba kseroftalmija), jį gydė akis tepdami šviežiomis jaučio kepenimis; 20 a. išaiškinta, kad kepenyse daug vitamino A, o jo stygius gali provokuoti vištakumą. Pilvo skausmus gydė gėrimu, pagamintu iš juodojo asilo sėklidžių, arba mikstūra iš išorinių moters lytinių organų ir vyro varpos ekstraktų, tam naudodavo mirusio žmogaus organus. Žinotas ne vienas receptas nuo plikimo, tokias vaistines priemones gamindavo iš juodųjų driežų ir begemotų, liūtų, krokodilų, žąsų, gyvačių, kalnų ožkų taukų. Dar naudoti „greitojo šuns nagai“; datulių žiedus, asilų kanopas reikėjo kaitinti aliejuje, o atšaldyta mase (joje yra organinės sieros junginių) įtrinti galvos odą.

Nepakantumas ligai senovės Graikijoje

Ankstyvųjų antikos laikų žmonės ligas, ypač ilgai besitęsiančias ir nepagydomas, vertino kaip didžiausią blogybę. Tokia liga buvo kančia, juk skausmui slopinti veiksmingų vaistų nežinota. O štai sužeistaisiais pasirūpindavo: žaizdos buvo valomos, tvarstomos, dedami vaistažolių kompresai, ligoniui rekomenduota ramybė. Lėtinių, sunkių ligų kilmė sieta su dievais ir demonais, su kalte ir nedoru elgesiu. Tikėta, kad tokias ligas padės įveikti dangiškosios jėgos ir atgailos apeigos. Todėl susirgę žmonės pagalbos noriau kreipėsi į šventikus, o ne į gydytojus. „Galima manyti, kad šventikai medicinos žinių turėjo, – atkreipia dėmesį V. Gudienė. – Mat dievai (per šventikus!) dažnai „skirdavo“ racionalias gydymo priemones: dietą, vonias, vaistažoles, pasivaikščiojimą. „Tas, kuris geras ir tinkamas, turi būti gražus, sveikas“ – tokia samprata vyravo graikų visuomenėje ir formavo nepakantumą sergantiesiems bei ligai. Sunkūs ligoniai dažnai net nebuvo gydomi, neauginti silpnesni naujagimiai. Platonas kūrinyje „Valstybė“ rašė, kad (...) visose gerai tvarkomose valstybėse kiekvienam žmogui yra skirtas koks nors darbas, ir kiekvienas jį turi atlikti, o ne visą gyvenimą gydyti savo ligas.“  

Elegantiškasis Galenas

Garsus romėnų gydytojas Galenas (2 a.) gydydamas naudojo ir „šleikštulį keliančius vaistus“: išmatas, šlapimą, prakaitą, menstruacijų kraują. Apie savo požiūrį Galenas rašė: „Niekuomet negalėčiau priprasti prie tokios bjaurasties, net jei turėčiau ją vartoti žinodamas, kad niekad daugiau nesirgsiu.“ Galenas atsižvelgdavo į paciento luomą ir „bjaurasties“ nenaudojo, kai gydė patricijus. Paprastiems miestiečiams ir kaimiečiams kelio navikus gydė dėdamas karštą ožio išmatų kompresą, opas tepdavo šuns seno kaulo apnašomis, sumaišytomis su pienu, o sumuštas kūno sritis klojo šlapimo kompresais. Tačiau nualpusią konsulo žmoną Galenas gaivino masažuodamas krūtinę širdies srityje, įtrindamas tonizuojamuoju tepalu iš brangios Indijos augalo žaliavos – Nardostachys jatamansi lapų ir spyglių.

Asklepiado vynas

Vienas iš senovės romėnų gydytojų buvo iš Mažosios Azijos kilęs graikas Asklepiadas. Tai pirmasis graikas gydytojas, kuriam pavyko įgyti romėnų pasitikėjimą. Asklepiadas ligoniams skyrė tik paprastas, gamtines medžiagas, vengė gydymo, kuris suteiktų kokių nors nemalonumų, ir retai skyrė tuo metu populiarių laisvinamųjų, vimdomųjų, prakaitavimą skatinančių vaistų. Asklepiadas kaip vaistą dažniausiai skyrė vyno: šalto arba karšto, su druska arba su pipirais. Jo gydymo principas „greitai, saugiai ir maloniai“ (cito, tute et jucunde).

Šiurpą keliantis vaistas

Tai Caput mirtum, milteliai iš sudžiovintos ir sutrintos mirusio žmogaus galvos. Senosiose farmakopėjose aptinkama įvairių sudėtinių vaistų, kuriuose yra ir caput mortum. Manoma, kad vaistas vartotas epilepsijai gydyti; jau tada, vadovaujantis signatūrų teorija, kad „panašus gydo panašų“, įtarta, kad ligos priežastis susijusi su galva.

Ar šis vaistas veiksmingai gydė epilepsiją? „Tokie įrodymai iš amžių glūdumos mūsų nepasiekia... O caput mortum gamybos „technologija“ galėjo būti didelė rizika užsikrėsti infekcinėmis ligomis“, – daro prielaidą dr. Vilma Gudienė.

*

Praėjusių šimtmečių gydytojų ir mokslininkų, ieškojusių, kaip padėti žmonėms įveikti ligas ir kančias, atradimai sudarė prielaidas kurti šiuolaikinius gydymo būdus. Ar pastarųjų, nepraėjus nė šimtmečiui, kai genų inžinerija ir nanotechnologijos taps gydymo praktikos kasdienybe, žmonija nevadins keistais ir neįtikėtinais?

2 tūkst. m. pr. Kr. Mesopotamijoje karaliaus įsakymu bazalto stulpe iškalti įstatymai, kaip elgtis ligoniams ir gydytojams. Buvo dvi medicinos rūšys: asu, t.y. liaudies medicina, ir ašipu – žynių, burtininkų medicina. Pastarieji naudojo amuletus, talismanus. Garbinta medicinos deivė, gydymo, motinų ir vaikų globėja Ištar. Asu – liaudies gydytojai – mokėjo atlikti kataraktos operaciją.

Nėštumo testas

Moteris kasdien turi savo šlapimu sudrėkinti du maišelius. Viename turi būti miežiai, kitame – kviečiai. Jei moteris nėščia, grūdai sudygs. Jei pirmiau sudygs miežiai, gims berniukas, jei kviečiai – mergaitė.

Iš Brugšo Bengso papiruso (Egiptas, prieš 2 tūkst. metų)

Seniausias receptas?

Nipūro griuvėsiuose (netoli dabartinės Irako sostinės Bagdado) 1889 m. atkasta tūkstantis molio lentelių. Vieną jų, datuojamą 2100 m. pr. Kr., galima vadinti vaistų receptų rinkiniu. Užrašyta 15 receptų. Vaistams gaminti šumerai vartojo kasijų (Cassia), miramedžių (Commiphora), čiobrelių (Thymus), gluosnių (Salix), pušų (Pinus), kriaušių (Pyrus), kėnių (Abies), datulių palmių (Phoenix dactylifera) žievę, lapus, vaisius, šaknis.