Atopinio dermatito simptomai, diagnostika ir gydymas

 

Atopinis dermatitas – viena dažniausiai kūdikiams diagnozuojamų odos ligų. Apskaičiuota, kad diagnozė dažniausiai nustatoma vaikams iki 1 metų amžiaus, tačiau ją išgirsti galima ir vėliau – iki mokyklinio amžiaus ar net jaunystėje, brandžiame amžiuje. Kokie šios ligos simptomai, kaip ji gali būti diagnozuojama ir gydoma?

 

 

Daug pavadinimų, tačiau tie patys simptomai

 

 

Atopinis dermatitas kitaip gali būti vadinamas atopine egzema, endogenine egzema, kartais ir neurodermitu – tai viena ir ta pati liga. Atopinis dermatitas yra lėtinė uždegiminė odos liga, kuri dažniausiai yra alerginės kilmės. Pats svarbiausias ligos simptomas – gana intensyvus niežulys, kuris mažą vaiką ir paūgėjusį asmenį gali labai varginti. Pastebėta, kad atopinis dermatitas labai susijęs su alerginės kilmės astma, alerginiu rinitu, alerginiu rinokonjunktyvitu. Tai reiškia, kad astma dažniau diagnozuojama tiems, kurie sirgo ar serga atopiniu dermatitu (ir atvirkščiai).

Tai nėra tik odos liga – intensyvus niežėjimas ir dėl to atsirandantys odos išvaizdos pokyčiai gali sukelti ne tik fizinių, bet ir psichologinių kančių. Pavyzdžiui, pastebėta, kad atopiniu dermatitu sergančių vaikų miego kokybė yra daug blogesnė, o mokymosi rezultatai – prastesni, nei šia liga nesergančių bendraamžių. Taigi šiai uždegiminei odos ligai būdingi ir gyvenimo kokybės pokyčiai, mokymosi, darbo ir kitos veiklos pakitimai. Išvaizdos pokyčiai ir nuolatinis niežėjimas gali išmušti iš pusiausvyros ir vyresnius asmenis, tačiau jiems liga diagnozuojama rečiau nei vaikams.

 

 

Itin varginantys ligos požymiai trukdo ne tik miegoti, bet ir užsiimti įprasta kasdiene veikla

 

Atopinio dermatito simptomatika kiekvienu atveju gali šiek tiek skirtis. Pastebėta, kad kūdikiams ir mažiems vaikams būdinga „drėgnesnė“ ligos forma, kai ant odos susidaro šlapiuojančių odos pūslelių ar plotelių. Vyresniems vaikams, jaunuoliams ir suaugusiems dažniau atsiranda išsausėjusių ir sustorėjusių odos plotų, tačiau tai nėra griežta taisyklė. Dažniausiai įvardijami atopinio dermatito simptomai yra odos sustorėjimas ir sausumas. Gali paryškėti taip vadinamas odos piešinys ir atsirasti sausų bei drėgnų bėrimų. Stebimos dažnesnės ir ryškesnės alergijos, kurias išprovokuoja ne tik maiste, bet ir ore esantys alergenai. Atopiniu dermatitu sergantiems asmenims dažniau išsivysto įvairios infekcijos, atsiranda varginančių ir niežtinčių bėrimų. Dėl sunkios ir varginančios simptomatikos gali sutrikti miegas, apetitas, tuštinimasis ir t.t.

 

 

Kaip diagnozuojamas atopinis dermatitas?

 

Atopinį dermatitą diagnozuoti gana nesudėtinga – patyrę specialistai dažniausiai gana sėkmingai jį atpažįsta. Būtinas išsamus simptomatikos išsiaiškinimas, šeimos ligos istorijos žinojimas. Šiuolaikiniai alergijos tyrimų metodai padeda lengviau nustatyti galimus atopinį dermatitą išprovokuojančius dirgiklius. Vaikai dažniausiai jautresni pieno baltymams, kiaušiniams, žuviai, kviečiams, sojai, riešutams ir kt. Tarp įkvepiamųjų alergenų svarbią vietą užima įvairių augalų žiedadulkės, gyvūnų kailis ir epidermis, namų dulkių erkės, pelėsiniai grybeliai ir kt. Vis dėlto atopinį dermatitą ne taip jau ir retai išprovokuoja įvairūs cheminiai dirgikliai, pavyzdžiui, agresyvesnių medžiagų turinčios skalbimo priemonės.

 

Ką vertėtų žinoti apie pagrindinius atopinio dermatito gydymo principus?

 

Esminis atopinio dermatito gydymo principas yra galimų alergenų pašalinimas iš aplinkos. Tai nėra taip sudėtinga, jei žinoma, kad vaikas alergiškas karvės pieno baltymui ar nemalonių simptomų atsiranda dėl kviečių. Reikėtų nepamiršti rūpintis bendra oro švara, vengti įvairių cheminių dirgiklių, tinkamai drėkinti ir vėdinti patalpas.

Taip pat rekomenduojama kuo skubiau atkurti natūralų apsauginį odos barjerą. Tinkamiausi specialūs emolientai, kurie neturi dirginančių medžiagų ir padeda greičiau sugrąžinti natūralias apsaugines odos savybes. Į atopinį dermatitą linkusius vaikus reikėtų maudyti tik šiltu, o ne per karštu vandeniu, be to, maudynės neturėtų trukti per ilgai.

Jei oda pažeista labiau, gali būti skiriama vietinių gliukokortikosteroidų. Stipriam niežuliui malšinti tinkami antihistaminiai preparatai. Jei stebima odos infekcijos požymių, tuomet gali prireikti specialių antibiotikų turinčių priemonių. Gydymą paskiria gydytojas, atsižvelgdamas į pacientą kamuojančius simptomus. Savigyda gali pridaryti tik dar daugiau žalos, todėl geriau kreiptis į šios srities specialistą, nei leisti sau ar vaikui nusikasyti odą iki šlapiuojančių ir pūliuojančių žaizdelių. 

Susiję straipsniai

Mūsų draugai

Mūsų draugai