Kas sukelia šizofreniją? Vieno atsakymo nėra

Šizofrenija jau nėra mistinė liga

Šizofrenija – lėtinė psichikos liga, pasižyminti didele simptomų įvairove – nuo nedidelių mąstymo, vertinimų, požiūrių, gyvensenos pakitimų iki sugebėjimo suvokti tikrovę ir supantį pasaulį, aiškiai mąstyti, valdyti savo jausmus ar bendrauti, jausti neįprastus reiškinius praradimo. Susirgus šia liga, nyksta susidomėjimas anksčiau mėgta veikla ir priežastys, kurios skatintų pradėti ar tęsti darbus.
Manoma, kad per gyvenimą šizofrenija suserga vienas žmogus iš 100 (1 proc.). Vyrų ir moterų sergamumas yra beveik toks pat, tačiau moterys suserga vidutiniškai 5 metais vėliau.
Šizofrenija daugybę metų buvo laikoma kone mistine liga. Šiuo metu šizofrenija dengiančios paslaptys išsklaidytos, tačiau vis dėlto labai aiškiai ir tiksliai pasakyti, kokios šios sudėtingos ligos priežastys, negalime. Daugybės tyrimų metu bandyta nustatyti genetinių, biocheminių veiksnių ir nedidelių struktūrinių smegenų pokyčių vaidmenį.
Genetiškai galima paaiškinti tik pusę šizofrenijos rizikos veiksnių, o vaisiaus vystymosi ir ankstyvojo laikotarpio po gimimo komplikacijos sudaro 1–2 proc. visos rizikos.
Neurologinio šizofrenijos išsivystymo hipotezė teigia, kad šizofrenija yra vaisiaus vystymosi metu arba ankstyvuoju laikotarpiu po gimimo sutrikusio smegenų vystymosi rezultatas. Betgi specifiniai ankstyvojo vystymosi laikotarpio smegenų pažeidimai nėra nustatyti, tad neurologinės teorijos pagrįstumas iki šiol nėra iki galo aiškus.

Ne vien genetinės priežastys

Žinoma, kad yra genetinių šizofrenijos vystymosi priežasčių, nes vienas reikšmingiausių rizikos veiksnių – pirmos eilės giminaičiai sergantys šia liga. Tačiau svarbu ir tai, kad daug asmenų, sergančių šia liga, neturi šizofrenija sergančių giminaičių, taigi, nors genetiniai veiksniai atrodo labai svarūs, specifinių genų įtaka galimai nėra didelė. Štai neseniai atlikti genetiniai tyrimai parodė (duomenys negalutiniai), kad individualūs genai riziką susirgti šizofrenija padidina mažiausiai du kartus, palyginti su bendra populiacija (nuo 1 iš 100 iki 1,5 iš 100).
Tuo tarpu komplikacijos, atsiradusios vaisiaus vystymosi metu ar ankstyvuoju laikotarpiu po gimimo, taip pat aplinkos veiksniai turi gerokai didesnę reikšmę nei individualūs genai: nurodoma, kad vaisiaus infekcija ar hipoksija (deguonies trūkumas) riziką susirgti šizofrenija padidina nuo 1 iš 100 iki 2–4 iš 100.
Bene labiausiai tikėtina, kad šizofrenija yra genetinių ir aplinkos rizikos veiksnių sąveikos rezultatas. Neseniai atlikti suomių mokslininkų tyrimai gana aiškiai tai įrodo. Šie mokslininkai tyrė genetinių rizikos veiksnių (t.y. šizofrenija sergantis vienas iš tėvų) ir aplinkos veiksnių (t.y. nėštumo metu depresija serganti motina) sąveiką. Jie nustatė, kad motinos depresija nėštumo metu reikšmingai didina vaikui riziką susirgti šizofrenija, jei vienas iš tėvų serga šia psichoze.
Mokslininkai teigia, kad jei vienas iš vaiko tėvų serga šizofrenija, rizika susirgti ja padidėja 2,6 karto. Vien motinos depresija šizofrenijos rizikos vaikui nedidina. Tačiau vieno iš tėvų šizofrenijos derinys su motinos depresija nėštumo metu šizofrenijos riziką padidina daugiau nei 9 kartus.

Dabartiniu metu manoma, kad genetinė šizofrenijos rizika pasireiškia dviem pagrindiniais būdais – visų pirma, kaip genų tarpusavio sąveika tarp daugybės įprastų variantų bene tūkstančių genų, kurių kiekvienas turi labai nedidelį individualų efektą. Ir antras būdas – gana reti, bet akivaizdūs veiksniai – genų mutacijos.
Kalbant apie aplinkos veiksnius, labiausiai paplitęs yra „pažeidžiamumo-streso-įveikos“ modelis. Ši koncepcija teigia, kad šizofrenijos simptomai išsivysto tada, kai žmogaus vidiniai įveikos mechanizmai nesugeba susitvarkyti su stresiniais aplinkos veiksniais.
Dauguma biocheminių teorijų siejasi su hipoteze, kuri teigia, kad, pakitus tam tikrų medžiagų, dalyvaujančių smegenų nerviniuose procesuose, kiekiui/pusiausvyrai, padidėja jaudrumas tam tikrose smegenų dalyse, ir dėl to pasireiškia psichozės simptomai. Šią hipotezę remia faktas, kad psichozės simptomai sėkmingai gydomi preparatais, darančiais įtaką šių cheminių medžiagų pusiausvyrai.
 

Koks tikslus atsakymas?

Taigi koks būtų atsakymas į klausimą „kas sukelia šizofreniją?“. Remiantis šių dienų mokslo duomenimis, matyt, galima atsakyti „niekas“ arba gal tiksliau – „nė vienas veiksnys“. Dažniausiai šizofrenija yra kompleksinė tūkstančių genų ir daugybės aplinkos veiksnių sąveika. Danielius Wienbergeris dar 1987 metais savo klasika tapusiame veikale apie galvos smegenų vystymąsi ir šizofreniją išsakė nuomonę, jog „vargu ar įmanoma“, kad šizofrenija yra kokio nors pavienio veiksnio/poveikio rezultatas, bet šis sutrikimas greičiausiai yra vystymosi rezultatas (pabaiga), kuris dėl genetinių ir/ar kitų priežasčių ištinka tam tikrą dalį žmonių. Šiandien, praėjus daugiau 20-čiai metų, šis, rodos, nerealus šizofrenijos priežasčių paaiškinimas atrodo ganėtinai artimas tiesai.
Šizofrenija, atrodo, yra ganėtinai sudėtingas galvos smegenų vidinių ryšių neurovystymosi sutrikimas. Vaizdžiai būtų galima pasakyti, kad ši psichikos liga (arba sutrikimų kompleksas) yra 20-ies milijardų neuronų ir trilijonai sinapsių jungčių funkcijų sutrikimo, išsivystančio kai kuriems žmonės dėl susiklosčiusių genetinių ir aplinkos veiksnių sąveikos, rezultatas
Tikimybė susirgti šizofrenija, jei giminėje yra sirgusių šia liga (genetinė rizika)
Giminystės ryšys su sergančiuoju Tikimybė susirgti šizofrenija (proc.)
Bendra populiacija 1
Dėdės, tetos, pusbroliai, pusseserės 2
Dukterėčia, sūnėnas 4
Anūkai 5
Netikras brolis, sesuo (vienas iš tėvų – bendras) 6
Tėvai 10
Brolis, sesuo 10
Vaikai 13
Dizigotiniai dvyniai 17
Monozigotiniai dvyniai 40–50
(Pagal Murphy, 2004; National Institute of Mental Health, 2010)
 

Kas nesukelia šizofrenijos

Kartais vis dar galima išgirsti nuomonę, kad šizofreniją gali sukelti vaikystėje išgyventos traumos, blogas auklėjimas, tėvų barniai, konfliktai šeimoje ar nepriteklius. Tai netiesa, tačiau minėtos aplinkybės gali pabloginti jau sergančio žmogaus būseną (sukelti ligos paūmėjimą). Lygiai tokį pat poveikį gali turėti įvairios asmeninės nesėkmės ir rūpesčiai, pvz., artimųjų netektys, prarastas butas, sunkumai darbe ar moksle, autoavarija ir pan.
Šizofrenijos nesukelia nei vitaminų, nei maisto medžiagų stoka, nors kiekvienam žmogui svarbu tinkamai maitintis.
Piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais (ekstaziu, amfetaminu, kokainu ar kt.) taip pat nesukelia šizofrenijos. Tačiau jų vartojimas gali pabloginti jau sergančio žmogaus savijautą arba išprovokuoti simptomų, primenančių šizofreniją, atsiradimą (psichozes). Taigi piktnaudžiaujantieji narkotikais ar alkoholiu gali elgtis panašiai, kaip sergantieji šizofrenija. Taip pat reikia turėti galvoje, kad sergantieji šizofrenija savo ruožtu gali piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotikais.