Skausmo medicina: kokios pagalbos galime tikėtis

Apibrėžkite skausmo mediciną. Ar galima sakyti, kad Lietuvoje egzistuoja ir visa apimtimi veikia ši medicinos šaka, panašiai kaip šeimos ar širdies ligų medicina?

Skausmo medicina – medicinos šaka, kuri turėtų padėti žmonėms įveikti visų rūšių skausmą. Praktiniu požiūriu skausmo medicina tarsi labiau skirta lėtinį (ilgiau kaip 3 mėn.) skausmą kenčiančiam pacientui. Tačiau, pažvelgę teoriniu aspektu, pamatysime, kad skausmo medicina – labai plati sritis, apimanti skausmo mechanizmo ir jo poveikio organizmo visumai išaiškinimą, skausmo kilmės nustatymą, gydymo ir pagalbos principų formavimą ir t.t. Kitaip sakant, tai tokia pat plati medicinos sritis, kaip ir širdies ligų medicina ar kitos, kurios taip pat gilinasi į ligų kilmę, priežastis, ieško veiksmingiausių gydymo būdų.
Skausmo medicinos negalima suvokti kaip labai siauros vieno specialisto – skausmo mediko – srities. Skausmo gydymas turėtų būti visų praktikuojančių medikų pažinimo sfera. Deja, kol kas Lietuvoje tokio supratimo nėra. Dėl to ir žinių apie skausmą mūsų medikai turi nepakankamai, dėl to šlubuoja ir bendradarbiavimas tarp skirtingų specialistų. O be jo tinkamos pagalbos skausmo kamuojamam žmogui suteikti neįmanoma.
Prašome priminti skaitytojams skausmo medicinos ištakas
Skausmo medicinos ištakos siekia Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikus. Būtent tada ir atsirado supratimas, kad skausmo ligos problemą reikia spręsti ne mono-, o multidisciplininiu principu.
Skausmą kaip ligą pirmasis pažino ir gydyti pradėjo amerikietis anesteziologas Džonas Bonika (John Bonica), pirmosios skausmo klinikos taip pat buvo įsteigtos JAV. Postūmiu kurti skausmo klinikas Lietuvoje tapo 1993 m. Kaune viešėjusi norvegų skausmo gydytojų delegacija, kuri ne tik organizavo mūsų specialistų mokymus, bet ir pravedė praktinius užsiėmimus. Kita vertus, ir mūsų neurologai, anesteziologai pradėjo aktyviai dalyvauti įvairiuose skausmo kongresuose, susikūrė Lietuvos skausmo draugija (LSD). Pirmoji skausmo klinika įkurta 1994 m. Vilniuje šviesaus atminimo Janės Baublienės iniciatyva. Šiuo metu turime 7 skausmo klinikas – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje ir Utenoje.

Kokiais dar pasiekimais skausmo medicinos srityje galite pasidžiaugti? Ar daugiau išlieka problemų?

Skausmo klinikos įkurtos, tačiau jos neveikia taip, kaip turėtų. Iš tikrųjų dar nepasiekėme to modelio, pagal kurį gydant skausmą dalyvautų ne vienas specialistas, o multidisciplininė komanda – skausmo gydytojas, psichologas, kineziterapeutas, slaugytojas. Pagrindinė skausmo klinikų užduotis – suteikti pacientui visapusišką konsultaciją, parengti gydymo planą, išaiškinti, kaip gyventi patiriant lėtinį skausmą, ir grąžinti atgal šeimos gydytojo globon.
Lėtinis skausmas yra pripažintas savarankiška liga, tačiau pagydyti jį nėra lengva. Neretai žmonės klaidingai mano, kad tereikia atvykti į skausmo kliniką ir jų kančios baigsis. Deja, tokios stebuklingos piliulės dar nėra.
 

Kas naujo apibūdinant lėtinį skausmą?

Šiandien lėtinis skausmas suprantamas ne tik kaip nuolat besitęsiantis nemalonus pojūtis, bet ir kaip smarkiai paveikiantis gyvenimo kokybę veiksnys. Skausmas daro įtaką šeimos santykiams, kadangi skausmą jaučiantis žmogus tampa irzlus, depresiškas, neuždirba pajamų, nedalyvauja socialiniame gyvenime. Ir visus šiuos klausimus turėtų padėti išspręsti skausmo klinikos. Tad matome, kad visapusiška pagalba skausmo ištiktam žmogui apima ne vien gydytojo sferą.
Kaip minėta, lėtinis skausmas smarkiai veikia žmogaus emocijas. Tad turime išmokyti pacientą susitvarkyti su savo mintimis, nukreipti jas teigiama linkme, kad sveikimo procesas paspartėtų. Psichologas šiuo atveju yra tik patarėjas, pats žmogus, kuris serga lėtinio skausmo liga, turi būti labai motyvuotas padėti sau. Antraip ligos įveikti nepavyks.
Dažniausiai į skausmo kliniką kreipiasi dėl griaučių-raumenų patologijų pradžios sukelto skausmo, t.y. sergant sąnarių, nugaros, stuburo degeneracinėmis ligomis.
 

Nuolat kalbate apie skausmo subspecialybės įteisinimą? Ar šio klausimo sprendimas pajudėjo iš mirties taško?

Deja, bet skausmo specialistų Lietuvoje dar nėra. Nepaisant to, kad neseniai buvome Baltijos šalių regiono skausmo medicinos plėtros lyderiai, per pastaruosius metus šias pozicijas praradome. Latvijoje skausmo medicina jau pripažinta atskira subspecialybe, jau parengta ir licencijuota daugiau kaip 50 skausmo medicinos gydytojų. Tokių medikų turi ir Lenkija. LSD nuolat dirba šiuo klausimu, bet biurokratiniai barjerai, pasirodo, ir medicinoje labai aukšti.
 

Kokių problemų kyla pacientams gydant skausmą?

Skausmo gydytojų, tarpdisciplininio bendradarbiavimo nebuvimas, žinių stoka ir lemia tai, kad problemų pacientams, kurie kenčia skausmą, iškyla daug. Šeimos gydytojai ir slaugytojai, kurie yra arčiausiai paciento, deja, dar nėra geri patarėjai skausmo gydymo klausimais. Neretai šeimos gydytojai apsiriboja tik nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) skyrimu, o apie fizioterapiją nė neužsimina. Taip pat šeimos gydytojai vis dar nesiryžta skirti opioidinių analgetikų, kurių, beje, galima vartoti ilgą laiką. Kitas dalykas, kad, be šių vaistų, kenčiantiems skausmą ligoniams reikalingi ir kiti neuropatiniam skausmo komponentui įveikti skirti vaistai – antidepresantai arba antiepilepsiniai vaistai, bet jie jiems nekompensuojami.
Taigi lėtinio neonkologinio skausmo pacientai, kurių yra didžioji dauguma, iki šiol palikti likimo valiai. Jiems ilgalaikis skausmo gydymas pagal šiuo metu pasaulyje mokslo pripažintas schemas praktiškai lieka neprieinamas. Dėl to, kad nesutvarkyti skausmo ambulatorinio ilgalaikio gydymo kompensavimo iš PDF lėšų klausimai, pacientui, kurį vargina nepakeliamas ar stiprus skausmas, koks būna, pavyzdžiui, po galūnių amputacijų, finansiškai nepakeliamas yra ilgai trunkantis gydymas opioidiniais analgetikais ar analgetikais adjuvantais.
 

Gyvename Pasauliniais kovos su ūminiu skausmu metais. Kaip, Jūsų nuomone, mūsų šalyje gydomas ūminis skausmas?

Skausmo gydymo problemų atsiranda ir susirgus ūmiai, kad ir labiausiai paplitusiu griaučių-raumenų skausmu, vadinamuoju radikulitu. Prieš 20–30 m. tokio skausmo gydymo praktika buvo aiški – kartu su medikamentais skirti fizioterapiją, kineziterapiją, masažą. Dabar šios paslaugos tampa neprieinamos. Ar dėl to, kad jų nėra šeimos gydytojų centre, ar dėl to, kad jos nėra įtrauktos į kompensuojamųjų sąrašą. Tačiau be šių procedūrų skausmo gydymas nėra visapusiškas. Tad nors gyvename ūminio skausmo metais, tačiau, kaip jį įveikti, tarsi pamiršome.
Kitos problemos susijusios su būtinąja pagalba. Daugiau kaip 70 proc. visų pacientų, ateinančių į skubiosios pagalbos ir priėmimo skyrius, atveda ūminis skausmas. Puikiai žinome šiuolaikinės medicinos pasiekimus, kaip kokybiškai pacientas yra ištiriamas priėmimo skyriuose, aprūpintuose aukščiausios klasės diagnostika, tačiau, nepaisant to, neretai skausmo priežastis nebūna nustatyta ir žmogus į namus išleidžiamas su skausmu. 2004 m. SAM ministras pasirašė įsakymą, pagal kurį ūminis skausmas, kaip sveikatos sutrikimo požymis, įtrauktas į skubiosios medicinos pagalbos kategorijų sąrašus, tačiau praktika rodo, kad pagalba ūminio skausmo atveju nėra tinkamai suteikiama.
Netinkamai gydytas, ūminis skausmas pereina į lėtinį. Ši problema labai aktuali ligoniams po operacijos. Juolab kad šiuo metu mūsų ligoninėse atliekama labai daug unikalių pasaulinio lygio operacijų, taip pat daugėja ir dienos centruose atliekamų chirurginių invazijų. Bet reikia nepamiršti, kad kiekviena operacija – tai audinio žalojimas ir skausmo signalo atsiradimas. Dėl to skausmas po operacijų visais atvejais turi būti malšinamas, vadovaujantis pooperacinio skausmo gydymo metodikomis, tačiau taip irgi nėra.
 

Duomenys rodo, kad nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) skiriami bene dažniausiai. Ar tai teisinga praktika? Ar jie visi vienodi?

Be abejo, NVNU – plačiausia analgetikų grupė. Kita vertus, visi žinome, kad, be teigiamų savybių, šie preparatai neretai sukelia ir nepageidaujamų reakcijų. Todėl reikia mokėti elgtis su šiais vaistais, kad nepadarytume daugiau bėdos negu naudos.
NVNU yra daug ir visi jie turi savo vietą gydant skausmą. Jeigu planuojama vaistų vartoti ilgiau, 1–2 mėnesius, rekomenduojami selektyvieji NVNU, tokie kaip, pavyzdžiui, meloksikamas (vaistinėse parduodamas pavadinimu Movalis ir kt.). O kadangi bet kokį skausmą lydi ir uždegimas, selektyvieji NVNU kaip tik ir priklauso naujai vaistų grupei (selektyvieji ciklooksigenazės (COX-2) inhibitoriai arba koksibai), kuri ir buvo sukurta siekiant saugiau ir veiksmingiau gydyti uždegimus, malšinti skausmą, patinimą.
Klinikiniai tyrimai įrodė, kad selektyvieji NVNU sukelia mažiau nepageidaujamų poveikių virškinamajam traktui. Taigi šių preparatų (minėtojo meloksikamo) vieta labai aiški ir turėtų būti tinkamai išnaudota. Jų rekomenduojama skirti pacientams, kuriems yra rizikos veiksnių sirgti virškinamojo trakto ligomis.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad, gydant skausmą, negalima apsiriboti tik vienu vaistu, pvz., NVNU. Būtina kartu skirti ir papildomą vaisto – adjuvanto. Tuomet skausmas bus gydomas visapusiškai: NVNU malšins uždegimą, veiks audinius skausmo kilmės vietoje, o adjuvantai – slopins skausmo signalo plitimą po visą organizmą.
 

Kiekvienais metais spalio mėnesį Europos skausmo draugijų federacija kviečia minėti Europos skausmo savaitę. Kokia šių metų skausmo savaitės tema?

Šių metų Europos skausmo savaitė skirta nugaros skausmui. Praktika parodė, kad nelabai sekasi įveikti nugaros skausmus, o liga plinta. Tai lemia ir ilgėjanti gyvenimo trukmė, ir civilizacijos pasiekimai – sėdimas gyvenimo būdas. Tuo tarpu nejudrumas, antsvoris, t.y. didesnis krūvis stuburui, ir sukelia skausmą.
Norint įveikti skausmą, reikia tobulinti kūną, judėti. Juk skausmą galima numalšinti vien judesiu. Kitas svarbus momentas – emocinės, psichologinės pastangos. Gydytojai yra tik patarėjai, o, siekiant įveikti ligą, visada turi būti du kovotojai: ir gydytojas, ir pacientas.