Plaučių vėžys: sergantieji nespėja prabilti apie savo problemas

Plaučių vėžio problemoms skiriama ne diena, kaip įprasta, o visas mėnuo. Lapkritis – plaučių vėžio žinomumo mėnuo. Kodėl būtent apie šios lokalizacijos vėžį turėtume daugiau kalbėti?

Pasaulyje nuo plaučių vėžio miršta daugiau žmonių nei nuo krūties, prostatos, storosios žarnos vėžio kartu paėmus. Kasmet pasaulyje nustatoma daugiau kaip 1 mln. plaučių vėžio atvejų, beveik tiek pat – mirčių. Lietuvoje (2005 m. oficialiais Lietuvos vėžio registro duomenimis) kasmet diagnozuojama apie 1500 naujų plaučių vėžio atvejų, ir apie 1300 žmonių miršta. Manau, kad šie skaičiai puikiai parodo problemos aktualumą.
Problema – kad nėra plaučių vėžio patikros programų, kaip kai kurių kitų onkologinių ligų, kurios veikia siekiant nustatyti ankstyvas ligos stadijas. Todėl ši liga tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje nustatoma smarkiai progresavusi. Lietuvoje apie 70–80 proc. diagnozių sudaro 3–4 stadijos plaučių vėžys, todėl ir gydymo rezultatai prasti.

Kas galėtų paskatinti žmogų anksčiau kreiptis į gydytojus?

Bėda, kad plaučių vėžys vystosi ilgai: nuo ląstelės mutacijos iki kliniškai pasireiškiančio vėžio praeina dešimt ir daugiau metų. Be to, ligos pradžioje žmogaus dažniausiai nevargina jokie negalavimai, nes plaučių paprastai neskauda. O ir vėliau atsiradę simptomai nėra specifiniai plaučių vėžiui. Skrepliavimas, kosėjimas, dusulys gali pasireikšti ir sergant įvairiomis plaučių ligomis (bronchitu, astma, plaučių uždegimu ar kt.). Todėl šeimos gydytojai, net neįtardami vėžio, gali gydyti bronchitą ar kitą patologiją. Neretai net atlikus rentgenogramą gali jo nepastebėti. Daugeliui pacientų, kuriems buvo nustatytas plaučių vėžys, jau prieš porą metų darytose rentgeno nuotraukose, patyrę specialistai įžvelgdavo vėžinius pakitimus. Kita vertus, ir pacientai neretai laiku nesikreipia, nes kone visi sergantieji plaučių vėžiu rūko, ir, jų nuomone, kosėjimas ir skrepliavimas – tai normalūs reiškiniai, o ne simptomai, dėl kurių vertėtų susirūpinti.
Nuo simptomų pradžios iki kol pacientas patenka pas plaučių ligų specialistą pulmonologą praeina net iki 2 metų. Tai ir yra didžiausiai problema. Todėl būtina šviesti tiek visuomenę, tiek gydytojus, kurie turėtų rizikos grupės pacientus kuo anksčiau siųsti į universitetų ligonines, kur galimybės nustatyti ankstyvos stadijos plaučių vėžį yra, nes yra ir specialistų komanda, turinti daugiau patirties, ir moderniausią aparatūrą.

Pacientas, kuriam yra didelė rizika susirgti plaučių vėžiu, – tai intensyviai rūkantis vyresnis kaip 40-ies metų vyras, sergantis gretutinėmis plaučių ligomis (lėtinė obstrukcinė plaučių liga, tuberkuliozė, intersticinės plaučių ligos ir kt.), kuriam simptomai (kosėjimas, skrepliavimas, dusulys, kraujo atkosėjimas) sunkėja ar keičiasi, ir kurio giminėje buvo sirgusių plaučių vėžiu.

Kokie naujausi diagnostikos metodai padeda ligą nustatyti kuo anksčiau? Ar Lietuva jų turi?

Pagal lokalizaciją plaučių vėžys gali būti centrinis ir periferinis. Centriniam vėžiui diagnozuoti labai padeda endobronchinis tyrimas, kurio metu lankstus optinis vamzdelis (bronchoskopas) įkišamas į kvėpavimo takus. Jau keletą metų žinomas dar vienas metodas, leidžiantis pagerinti ankstyvą plaučių vėžio diagnostiką, – tai autofluorescencinė bronchoskopija. Šio tyrimo metu gydytojas gali pamatyti net ikinavikinius pakitimus.
Kitas naujas ir efektyvus metodas, taikomas tik keli metai, – siauro pluošto vaizdo bronchoskopija, kurios metu gydytojas mato ir gali įvertinti pradinius vėžio sukeltus gleivinės ir pogleivio kraujagyslių pokyčius ir taip nustatyti plaučių vėžį labai anksti.
Pats naujausias pasaulio atradimas – endobronchinis ultragarsas, pradėtas taikyti tik nuo 2006 m. Mūsų klinika kol kas vienintelė Lietuvoje nuo 2009 m. jį naudoja. Įprastu aparatu galima apžiūrėti ir paimti medžiagos ištirti tik iš kvėpavimo takų vidaus. Endobronchinio ultragarso tyrimas leidžia pažvelgti į tai, kas slypi už kvėpavimo takų. Labai dažnai ligos židiniai yra greta kvėpavimo takų sienelės ar tarp plaučių esančioje srityje ir nematomi standartiniu bronchoskopu. Labai svarbi endobronchinio ultragarso aparato savybė – specialus ultragarsinis režimas, leidžiantis nustatyti kraujagysles ir kanalą, pro kurį įkišama speciali plona ultragarsinė adata. Matant vaizdą ekrane realiu laiku, galima saugiau ir tiksliau (milimetrų tikslumu) punktuoti net labai mažus ligos židinius.
Pagrindinis radiologinis metodas išlieka krūtinės ląstos kompiuterinė tomografija (KT), kuri dažniausiai skiriama periferiniams plaučių navikams nustatyti. Tačiau šis tyrimas turi būti atliktas patyrusių specialistų ir pagal labai griežtus onkologinių ligonių gydymą atitinkančius reikalavimus.
Manoma, kad ateityje atrinkti rizikos sirgti plaučių vėžiu pacientus padės genetiniai tyrimai. Kol kas ši sritis – mokslinių tyrimų stadijos. Mūsų klinikoje šiuo metu vykdomas mokslinis darbas – stengsimės išsiaiškinti molekulinius mechanizmus, skatinančius plaučių vėžio išsivystymą.

Kokio gydymo gali sulaukti sergantieji plaučių vėžiu?

Dar 2008–2009-aisiais plaučių vėžiu sergančius pacientus gydėme standartinėmis chemoterapijos schemomis. Chemoterapijos metu žūsta ne tik vėžinės, bet ir sveikos ląstelės. Dėl to šis metodas labai toksiškas. Tačiau prieš dvejus metus plaučių vėžio gydymo srityje įvyko perversmas, o į gydymo praktiką atėjo nauji, galima sakyti – revoliuciniai, gydymo būdai. Turiu galvoje biologinę, arba taikinių, terapiją. Tai moderniausias perspektyviausias piktybinių navikų gydymo būdas, selektyviai veikiantis vėžinio proceso mechanizmus ląstelių receptorių (molekulių) lygiu.
Skiriant standartinę chemoterapiją trečios kartos chemopreparatais, pacientų vidutinė gyvenimo trukmė siekia 8–10 mėnesių. Pritaikius biologinę terapiją, vidutinė gyvenimo trukmė pailgėja iki 12–14 mėnesių. Manantiems, kad 4 mėn. pailgėjimas – menkas pasiekimas, noriu priminti, kad 1995-aisiais, kai atėjo chemoterapijos era, pagrindinis kriterijus, dėl kurio šis metodas buvo pradėtas taikyti, buvo 1–1,5 mėn. vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimas. Sergantieji plaučių vėžiu negydomi gyventų tik 2–4 mėnesius.
Sergantiesiems plaučių vėžiu galimi du biologinės terapijos būdai: gydymas tirozinkinazės (erlotinibas, gefitinibas) arba angiogenezės inhibitoriais (bevacizumabas).
Dar didesnė pažanga skiriant biologinę terapiją pasiekiama atrinkus pacientus pagal tam tikras epidermio augimo veiksnio receptoriaus (angl. EGFR) genetines mutacijas. Skiriant tirozinkinazės inhibitoriaus (erlotinibo), gyvenimo trukmė, palyginti su chemoterapija, gali pailgėti iki 3 kartų, t.y. iki 27–30 mėnesių.
Pacientų atranka atliekama ir mūsų klinikoje, jos metu navikas tiriamas dėl epidermio augimo veiksnio receptoriaus (angl., EGFR) geno mutacijų. Nustačius jas, veiksmingiausias gydymas tirozinkinazės inhibitoriais. Jeigu šių mutacijų nėra, ir naviko histologinė struktūra yra liaukinė – geriausių gydymo rezultatų leis pasiekti bevacizumabas.

Kokie gydymo angiogenezės inhibitoriais pranašumai?

Vienas iš pirmųjų biologinės terapijos preparatų, slopinančių naviko angiogenezę, yra bevacizumabas. Jo veikimas pagrįstas tuo, kad, sutrikdžius kraujagyslių augimą navike, susilpnėja maisto medžiagų ir deguonies tiekimas naviko ląstelėms. Tokiu atveju negali atsirasti ir metastazių, nes vėžinės ląstelės pernešamos su krauju. Neturėdami savos kraujotakos, daugelis navikų greičiausiai būtų visiškai nekenksmingi.
Preparato terapinį pranašumą standartinio gydymo atžvilgiu įrodė daugelis pastaraisiais metais atliktų klinikinių tyrimų. Neseniai atlikto tyrimo duomenys rodo, kad ligonių, sergančių dažniausiai diagnozuojama plaučių vėžio forma – išplitusiu nesmulkialąsteliniu plaučių vėžiu, gydymas, kurio pagrindą sudaro bevacizumabas, pratęsia vidutinį bendrą išgyvenamumą iki 14,6 mėnesių.

Ar biologinė terapija prieinama?

Deja, kol kas ne, ir sergantieji plaučių vėžiu vis dar lieka už borto. Liūdna, bet per 10–15 metų plaučių vėžio gydymas mūsų šalyje praktiškai nepakito. Ligą tebegydome chemoterapija, o pažangūs biologiniai vaistai nei kompensuojami, nei perkami centralizuotai. Kitų lokalizacijų vėžio (storosios žarnos, krūties ir kt.) gydymas pasistūmėjo, ir biologiniai preparatai prieinami bent daliai pacientų.
Manau, taip atsitiko dėl to, kad sergantieji plaučių vėžiu gyvena labai trumpai: nuo diagnozės nustatymo iki mirties dažniausiai praeina tik vieneri metai. Jie paprasčiausiai nespėja garsiai prabilti apie savo problemas – jie numiršta. Veikiausiai dėl to nėra įkurta ir sergančiųjų plaučių vėžiu organizacija. Visų kitų lokalizacijų vėžys turi pacientų organizacijas, kurios ir kovoja už jų teises.