"Svarbiausios man - dukros. Džiaugiuosi, kad galiu pati jas auginti. Įdomiausia yra tai, kad didžioji mano svajonė išsipildė. Ir su kaupu. Labai anksti norėjau turėti vaikų. Tarsi nuojauta būtų kuždėjusi paskubėti. Ir aš juos turiu. Aš galbūt suprantu, kodėl jų taip norėjau. Nes dabar greičiausiai negalėčiau…"
Prieš dvejus metus klaipėdietė Dalia Reikalienė, sugrįžusi iš Kotovicų (Lenkija), kur jai buvo atlikta kaulų čiulpų persodinimo operacija, šiandien teigia daugiau pasigirti lyg ir neturinti kuo. "Nuo rudens pradėsiu dirbti kolektyve. Ir manau, kad viskas bus normalu. Be to, įstojau į Klaipėdos universiteto pedagogikos fakultetą. Ateityje labai norėčiau pereiti į socialinių mokslų fakultetą. Kol kas mokytis dieniniame skyriuje su sveikais studentais man per sunku".
Prieš ketverius metus nedaug kas būtų patikėjęs, kad Dalia sugrįš pas vaikus - tuo metu jauna, vos 24 sulaukusi moteris sirgo mieloblastine leukoze.
"Aš neišgyvenau mirties, todėl nesakau gyvenanti antrą gyvenimą. Nė vienos akimirkos netikėjau mirtimi. Nejaučiau jos. Į savo ligą žiūrėjau kaip į slogą. Laukiau, kada ji praeis. Buvo bloga, silpna, negera. Ir tik labai skubėjau. Rodės, kad kitą dieną vis tiek bus lengviau. Buvo sunku, ir tą sunkumą norėjau greičiau nugalėti. Žinojau, jog pasveiksiu. Tuo neabejojau, tik nežinojau, kada.
Netikiu, kad mirsiu. Aš bijau mirties, bet ir neįsivaizduoju jos. Ji man neapibrėžta. Kartais pagalvoju: net jei prieš mane stovėtų žmogus su pistoletu, aš į tą ginklą žiūrėčiau tik kaip į metalinį daiktą".
"Susirgus gyvenimas pasikeitė. Atsirado piktumas. Nuo manęs ilgą laiką slėpė ligą, bet atėjusiųjų aplankyti veidai išdavė - supratau, kad yra blogai. Nenusiraminau. Teko “pavogti” medicininę kortelę. Bet ir perskaičius diagnozę nedaug kas paaiškėjo. Radau trumpą žinutę enciklopedijoje, kad leukemija - kraujo liga, kuri praktiškai neišgydoma.
Sužinojau, kad galimybė likti gyvai pirmuoju ūminiu periodu buvo ne didesnė nei 20 proc. Pradėjau gintis nuo ligos, stengdamasi patekti tarp tų 20 proc. Žinodama savo išgyvenimo tikimybę, galėjau lengviau surasti teisingą kryptį. Nuslėpdami informaciją, iš manęs buvo atėmę tokią galimybę, nes prasidėjus antrajam ūminiam periodui, tikimybė gyventi sumažėja bene daugiau nei dvigubai".
Dalios šis antrasis periodas nepalietė. Išgelbėjo sėkminga operacija, nes ji turėjo donorę. Stebuklas, kad mano ir sesers genetiniai kodai visiškai sutapo.
Po trijų izoliacijos nuo visuomenės mėnesių Dalia grįžo
namo. Gyventi.
Liga išgydyta, tačiau grįžusi nerado jokios paramos, nieko, kas padėtų grįžti į gyvenimą, susidoroti su pasekmėmis po to, kai baigėsi kova už gyvybę.
"Save lyginu su ta, kokia buvau iki ligos. Su sergančia manęs lyginti negalima. Kadaise buvau be galo gyvybinga, judri. Turėjau daug norų ir planų. Ir viskam pakako energijos. Dabar liko tik norai ir planai, bet jiems įgyvendinti dažnai nebeužtenka sveikatos.
Tebenešioju ženklus, primenančius praeitį. Bet kas gali atkreipti dėmesį į mano rankas ir pagalvoti, kad nesu visai doras visuomenės narys. O kadaise, kai atsirado pirmieji randai, rodės, atėjo pasaulio pabaiga. Bet taip būna tik iš pradžių, kai ima kamuoti koks nors vienas dalykas. Paskui staiga pastebi, kad tos problemos vis tolsta, nes atsitinka dar baisesnių dalykų. Ir viskas ištveriama. Susitaikai. Atrodo, taip ir turi būti".
"Turbūt būčiau ir numirusi, bet atsirado skaudulys po
nosimi. Labai skaudėjo, veidas ištino. Tą skausmą, rodės,
dar galima iškentėti, bet skaudulys labai sudarkė veidą, ir aš išsigandau galimų pasekmių, rando. Apsilankiau pas gydytojus.
Silpnumą jaučiau jau seniai, bet prisipirkau vitaminų, geležies preparatų. Rijau juos saujomis, manydama, jog tai pavasarinis nusilpimas.
Atsirado opų tarpupirščiuose, o ant viso kūno - maži mėlynių taškeliai. Liga jau buvo smarkiai progresavusi. Po kraujo tyrimų buvau paguldyta į Klaipėdos jūrininkų ligoninės hematologijos skyrių, vadovaujamą puikaus žmogaus ir specialisto gyd. R.Jurgučio".
"Kai susirgęs geri vaistus, žinai, kad nuo jų bus geriau. Prasidėjus rimtai kovai su vėžiu, chemoterapija veikė priešingai - nuo vaistų buvo tik dar blogiau. Gyvenimas priklausė nuo dozės, kuri tapo kankinanti kasdienybė. Kai neskaudėjo, buvo bloga, pykino, o kai nepykino, jaučiausi apatiška, buvo sunku ir slogu. Jaučiausi taip, tarsi mane kamuotų sunkios nuolatinės pagirios. Bet pirmiausia kentėjo mano psichika. Kiekviena chemoterapijos procedūra trukdavo po dešimt dienų. Po kiekvienos perpildavo kraują ir savijauta kiek pagerėdavo. Man prireikė aštuonių chemoterapijos kursų, kol buvo pasiekta remisija ir kraujyje nebeliko nepilnaverčių kraujo dalelių - blastų.
Nuslinko plaukai, ant odos pasirodė rausvos spalvos dėmių - chemoterapijos nudegimų. Buvau visiškai nepanaši į save. Atrodė, kad aš nykstu. Buvau imli bet kokiai ligai. Sutriko žarnyno veikla. Ir man labai skaudėjo. Užmigdavau tik nuo narkotinių vaistų".
“Iki ligos gyvenime jau buvau daug ko patyrusi, tik galbūt nemokėjau viso to įvertinti. Dėl daugelio dalykų jaučiausi nelaiminga. Dabar išgyvenu labai stiprų laimės jausmą. Džiaugiuosi viskuo, ką turiu, net jei turiu daug mažiau nei anksčiau. Nes tai - dovanos. Todėl sakau: ačiū už tai, kad man išaugo skaudulys, ačiū už tai, kad esu labai stipri ir nepuolu į depresiją, ačiū už tai, kad anksti pasigimdžiau… ačiū už tai, kad susirgau. Manau, ta liga man buvo skirta tam, kad praregėčiau, kad pamatyčiau, kokia esu laiminga.
Kai tik susirgau, mane buvo užvaldęs ligoto žmogaus
piktumas, nes visi sveiki, o aš niekada nebūsiu tokia,
kokia buvau. Paskui atėjo suvokimas, kad būsiu dar geresnė - kitokia. Išmokau viską priimti su dėkingumu. Pasaulis surėdytas teisingai. Skriaudos jame yra tik tiek, kiek žmonės jos padaro vieni kitiems. Visa kita - be galo gražu. Net mirtinos ligos yra dovana, nes su jomis ateina nuostabūs dalykai, kurių šiaip niekada nesuprastum. Nesakau, kad jeigu būčiau galėjusi rinktis, vėl pasirinkčiau ligą. Bet kadangi sirgau, jos patirtis - beribė".
"Prisimenu, besigydydama Lenkijoje, sapnuose regėdavau keistus, niekuo neįsimintinus gyvenimo posūkius, įvairias Lietuvos vietas. Ir kai vėliau, jau grįžusi namo, važiuodavau pro tas vietas, apimdavo natūrali laimė, o akyse tvenkdavosi ašaros.
Kai pradėjau dirbti vertimų biure, jėgų nebuvo. Karštis, įkyrūs klientai - ir iki vakaro visiškai išsekdavau. Sykį grįždama po darbo išlipau iš mikroautobuso. Nebuvo jėgų net namus pasiekti. Ir staiga mane aplankė mintis, kad dar prieš metus, kai gulėjau viena palatoje, aš tiesiog svajojau, kaip eisiu namo iš darbo, kaip pasiimsiu dukras iš darželio ir grįžusi iškepsiu joms pyragą.
Nuo tų prisiminimų jėgų gavau tiek, kad ne tik nupirkau maisto, bet dar ir pyragą iškepiau. Nuovargis man taip pat teikia laimės. Pavargti nuo darbo yra gera, nes nuovargis bejėgei gulint lovoje daug baisesnis".
"Pokalbiai su liga, manau, yra labai rimta terapija. Dvasinė higiena - tai tas pats kaip valytis dantis. Man sakydavo: išvalyk save kaip namus, nušluostyk dulkes, patiesk kilimėlį, pamerk gėlių. Ir aš vaizduotėje tai darydavau nuolat. Išmokau izoliuoti žmones, kurie mane vargino - aš juos vyniodavau bintu nuo galvos iki kojų.
Savo ligą įsivaizduodavau kaip geltoną sieną, nudažytą aliejiniais dažais. Aš ją dažydavau ir dažydavau. O dažai skleisdavosi į šalis. Taip ir užmigdavau bedažydama. Visuomet manydavau, jei uždažysiu ją raudonai, tuomet pasveiksiu. Neatsimenu, kada ją nudažiau.
Ir dabar taip elgiuosi. Pavyzdžiui, jei užsikemša nosis, įsivaizduoju kaip mažas vabaliukas - labai gražus, kokio nebijau - krebžda kojytėmis nosyje. Įsivaizduoju taip gyvai, kad net pradeda kutenti. Nusičiaudau ir palengvėja. Net skausmą galima pašalinti įsivaizduojant jį kaip purvo dėmę - tu ją nuvalai, o tuo pačiu nuvalai ir skausmą.
Tie dalykai man labai patinka. Aš juos priėmiau labai lengvai".
"Susirgus buvo apėmusi mintis, kad mano gyvenime kažkas labai keisis, kad neteksiu mylimų žmonių. Bet jie liko su manimi. Jie mane lankė, rūpinosi, guodė, palaikė. Net kai po operacijos buvau visiškai izoliuota nuo aplinkos, mane gelbėdavo pokalbiai telefonu. Besikalbėdamos mudvi su Egle (seserimi) išnarstėme visą savo vaikystę, draugus, pažįstamus. Todėl tuos tris mėnesius, gulėdama visiškai viena didelėje palatoje, pro kurios langą regėjau svetimą miestą, galiu pavadinti kūrybinėmis atostogomis.
Mačiau moteris, kurias vyrai palikdavo. Jie atsivesdavo po langais jaunas moteris, kad parodytų savo sergančioms žmonoms, jog jie gyvena. Maža to, kad jos miršta - jie jas kankindavo. Bet jei suserga vyrai, moterys išlieka visą laiką. Jos neša maistą, jos rūpinasi. Jos laukia.
Nuostabu, kad man taip neatsitiko. Netikiu, kad vyrams vidinis grožis yra svarbiau nei išorinis, nes pati patyriau, kad jei vyras tikrai myli - myli visokią. Nesakau, jog tai - mano nuopelnas. Tiesiog man labai daug duota. Aš labai tikiu. Nesu dogmatikė, saikingai laikausi tradicijų. Mano tikėjimo esmė - kad kiekvienas žmogus yra globojamas. Tikiu savo Angelu sargu. Nežinau, kiek tai tikra, bet aš jį jaučiu kiekviename žingsnyje. Ir tikėti man labai malonu".
"Labai mėgstu praeitį, patinka ją narplioti, bet gyvenu šia diena. Neturiu didelių planų ir didelių svajonių. Turiu norų. Norėčiau turėti dar vieną vaiką. Ko gero, tai utopija, bet neprarandu vilties - galbūt būsiu pirmoji Lietuvoje moteris po transplantacijos pagimdžiusi kūdikį.
Norėčiau įkurti sergančiųjų leukemija fondą - kad užpildyčiau spragą, su kuria susiduriama susirgus. Žmogus turi turėti galimybę disponuoti pasaulyje sukaupta informacija, rinktis, kur gydytis.
Liga ne visą mane pakeitė. Ji nualino mano kūną, bet liko dar daug. Liko polėkiai, norai, užmojai…
Liga nugalėta, bet aš ligšiol negaliu žiūrėti į save kaip į sveiką, normalų žmogų. Esu kitokia.
Moterys giria mano galvos apdangalus, bet jos nežino, kad tai mano bėda. Rišuosi skareles, derinu kepuraites ir vaikštau kaip labai ekstravagantiška moteris, tuo tarpu mane tai pakankamai vargina ir erzina - labai norėčiau, kad plaukus kedentų vėjas".
Apipjaustymas, arba cirkumcizija (lot. Circumcisio – apskritas pjūvis), – apyvarpės pašalinimas chirurginiu būdu. Išgirdę šį žodį, didžioji dalis vyrų nusipurto, susiraukia, o kartais netgi pradeda tyliai mintyse keiksnoti. Na, šiuo atveju jų storžieviškumu kaltinti nereikėtų, kadangi – sutikime – procedūra ne iš maloniausiųjų. Tačiau, nepaisant jos atgrasumo, apipjaustymas vykdomas visame pasaulyje. Dažniausiai – dėl religinių sumetimų, tačiau yra nemažai atvejų, kai jis grindžiamas higienos ar estetikos sumetimais. Dar visai neseniai JAV apipjaustomi buvo net apie 90 proc. vyrų, kadangi didžiojoje šalyje buvo manoma, kada tai – būtina higienos priemonė. ...
Skaityti daugiauEglę ir Darių Kauneckus dauguma žino kaip Ajurvedos pradininkus Lietuvoje. Jau prieš daugelį metų jie susidomėjo ezoterika, pradėjo ieškoti atsakymų į klausimus, kas aš esu, iš kur atėjau ir kokia mano paskirtis šiame gyvenime. Tačiau svarbiausia priežastis, paskatinusi ieškoti Ajurvedos žinių, – šeimos sukūrimas. Eglė pasakoja, kad jiems buvo labai svarbu palanki dvasinė ir fizinė aplinka, norėjosi švariai pradėti, nešioti, auginti savo atžalas, rūpintis jų sveikata ir dvasiniu gyvenimu. Kai susikaupė tikrai nemažai žinių ir patirties, atėjo ir natūralus noras dalinti. Taip atsirado Ajurvedos centras SPA Shanti, vienijantis norinčiuosius eiti savęs pažinimo, tobulėjimo, fizinės ir dvasinės sveikatos stiprinimo keliu. ...
Skaityti daugiauVaikai į pasaulį turėtų ateiti tik laukiami, deja... vieni gimdo nelaukiamus, kiti laukia ir niekaip negali susilaukti kūdikio. Pradėtos ir laukiamos gyvybės nutrūkimas - didžiulė tragedija kiekvienai moteriai ir šeimai, deja, neretai šios tragedijos kartojasi......
Skaityti daugiauTyrimai rodo, kad dažniausios žindančių motinų pirmųjų savaičių problemos yra skaudantys speneliai bei kietos ir skausmingos krūtys. Tad trumpai apie pačią pradžią, problemas bei galimus sprendimo būdus konsultuoja VšĮ „Mamos centras“ vadovė Živilė BALTRUŠAITIENĖ....
Skaityti daugiauką tik pasirodė jūsų knyga „ausų, nosies ir gerklės ligos“. kuo ji ...
Skaityti daugiauStatistikos duomenimis, 2005 m., palyginti su 1900 m., vyresnių nei 65 vyrų metų, padaugėjo 7 kartus, o vyresnių negu 85 metų – net 31 kartą. Žmogui senstant, mažėja lytinių hormonų kiekis, o tai pasireiškia tam tikrais simptomais. Moterims šis laikotarpis vadinamas menopauze, vyrams – andropauze. Apie vyriškojo klimakso problemas bei jo palengvinimo būdus kalbamės su Medicinos centro „Neuromeda“ psichiatre-psichoterapeute Zita ALSEIKIENE ir Kauno medicinos universiteto onkologijos ligoninės gydytoju urologu Dainiumi KANIUŠU....
Skaityti daugiauŽurnalo viršelio veidu jūs, mieli skaitytojai, išrinkote dvidešimtmetį vilnietį Simoną Dailidę. „Esu abstinentas ir vegetaras. Su draugais organizuojame blaivius vakarėlius „Varom!“, bėgimus „Už blaivią Lietuvą“. Be to, užsiimu joga, rytais važiuoju prie ežero dviračiu, vasarą savanoriauju, būnu vadovu vaikų sveikatingumo stovyklose. Esu patriotas iki kaulų čiulpų smegenų. Myliu Lietuvą, noriu matyti ją sveikesnę ir blaivesnę ir nebijau to pasakyti garsiai”, – pasakoja apie save Simonas....
Skaityti daugiauVieniems vaikučiams jau kelių mėnesių momenėlis užsidaro, kitiems – tik pusantrų ar dvejų metukų. Be galo daug nuomonių ir įvairiausių mitų, kodėl taip yra, taigi jaunoms mamytėms iškyla daug klausimų, susijusių su momenėlio užsidarymu, išsipūtimu, įdubimu, pulsavimu ir, žinoma, vitamino D vartojimu. Šiais klausimais konsultuoja bendrosios praktikos gydytojas MINDAUGAS RUBIKAS....
Skaityti daugiau„Pašalink priežastį – išeis liga“, – taip gydymo esmę apibūdino Hipokratas. Netaisyklingas kvėpavimas – taip pat gali būti viena iš daugelio ligų priežasčių, kurią pašalinus, išnyks ir ligos. Kaip kvėpuoti taisyklingai ir kas vyksta mūsų organizme kvėpuojant, pasakoja KMU Kardiologijos instituto mokslo darbuotoja medicinos mokslų daktarė gydytoja Lina JASIUKEVIČIENE....
Skaityti daugiauŠiek tiek statistikos. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, septintajame dešimtmetyje dėl ūminių apsinuodijimų į ligoninę buvo guldomas 1-as iš 1000 gyventojų, aštuntajame – jau 2, dabar šis skaičius išaugo iki 2,7. Lietuvoje šis rodiklis svyruoja nuo 2,8 iki 4,1. Yra žinoma apie 700 įvairių cheminių junginių, kuriais apsinuodijama dažniausiai. Neretai apsinuodijama medikamentais. Apie dažniausias to priežastis, požymius ir pirmąją pagalbą kalbamės su KMUK Nefrologijos klinikos gydytoju klinikiniu toksikologu Jonu ŠURKUMI....
Skaityti daugiauNe vienam žmogui, sergančiam ūmine ar lėtine liga, iškyla klausimas: kaip nuvykti pasigydyti į sanatoriją? Apie tai, ką reiktų žinoti apie reabilitacinį gydymą, kalbamės su Kauno teritorinės ligonių kaso direktoriaus pavaduotoju Regimantu ANDRIŪNU....
Skaityti daugiauBendraujant su tėvais tenka patirti, jog trūksta elementarių žinių apie normalų berniukų lytinių organų vystymąsi bei pasitaikančius nesklandumus. Tėvai, o ypač berniuko tėvas, tai turėtų žinoti....
Skaityti daugiau[klausimas]jau keletą metų periodiškai jaučiu galvos svaigimą, kartais einant...
Skaityti daugiauSveikatos metų žaliasis kalendorius kiekvienam Sakoma, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Šią patarlę galima pritaikyti ir ekologiškam gyvenimo būdui: jei kiekvienas mūsų šiais metais kas savaitę ar mėnesį padarys nors mažą darbelį saugodamas gamtos išteklius, oro švarą, savo ir artimųjų sveikatą, tai visi gyvensime geriau. Juolab kad 2013-ieji paskelbti Sveikatos metais....
Skaityti daugiauIstorija Žmogaus genetikos centras - tai kol kas vienintelė įstaiga Lietuvoje, kur teikiamos genetinės konsultacijos, sistemingai užsiimama paveldimų ligų tyrimais ir profilaktika. Molekulinės genetikos laimėjimai neleidžia atsilikti šioje perspektyvioje mokslo ir laboratorinių tyrimų srityje, išmokta diagnozuoti paveldimas ligas ne tik pagal jų kliniką, bet ir pagal jas lemiančias genų mutacijas. 1989 m. V.Kučinsko ir V.Jurgelevičiaus pastangomis Lietuvoje pradedami molekuliniai-genetiniai paveldimų ligų tyrimai. 1991 m. įkurta Lietuvos žmogaus genetikos draugija. Jos pirmininku išrinktas prof. V.Kučinskas, branduolį sudaro centro darbuotojai. Į ją įėjo Lietuvos specialistai, besidomintys žmogaus ir medicininės genetikos problemomis. 1992 m. Žmogaus genetikos centre pradėjo veikti Lietuvos paveldimų ligų ir įgimtų vystymosi defektų registras, kuriame kaupiami duomenys apie visus įgimtų anomalijų atvejus mūsų krašte. Sukaupus bent 10 metų duomenis apie įgimtas anomalijas Lietuvoje, bus galima įvertinti kai kurių jų paplitimo priežastis, numatyti galimus profilaktikos kelius, analizuoti Lietuvos populiacijos ypatumus. 1994 m. pradėta rengti kasmetinius darbinius pasitarimus, į kuriuos kviečiami Lietuvos gydymo įstaigų atstovai. Pasitarimų metu centro specialistai supažindina Lietuvos gydytojus su savo darbo rezultatais ir problemomis, genetikos naujovėmis, tariamasi, kaip geriau organizuoti įgimtų vystymosi defektų ir paveldimų ligų profilaktiką....
Skaityti daugiauKalbėdami apie ateitį, esame linkę fantazuoti. Įsivaizduokite mažą į smegenis įdedamą kortelę, kuri padeda išvengti epilepsijos traukulių, arba specialias technologijas, kurios padeda valdyti rankos arba kojos protezą taip, tarsi tai būtų savo pačių galūnė. Dalis tų fantazijų išsipildo, tačiau dar dažniau mokslas pasuka kita linkme ir sukuria kažką tokio, apie ką net negalėjome pagalvoti. Taigi ko laukti galime jau dabar?...
Skaityti daugiau
Lankytojų komentarai
Parašykite savo nuomonę