Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Endokrinologijos klinikos profesorė Birutė Žilaitienė – viena iš tų sniego baltumo chalatą vilkinčių žmonių, į kurį ištiestos ne tik endokrinologinėmis ligomis sergančių žmonių rankos. Į ją su didžiausia viltimi kreipiasi šeimos, kurioms likimas pašykštėjo sulaukti pagausėjimo, nes jau keletą savo veiklos dešimtmečių daktarė paskyrė išskirtinei endokrinologijos sričiai – reprodukcinei endokrinologijai ir andrologijai. Žavia šypsena daktarė galėtų apdalyti visus – kad tik to pakaktų pasijusti laimingesniais. O kaip jai pačiai sekėsi modeliuoti savo gyvenimą? Apie tai pati ir pasakoja.
Pradžia
Gimiau Kaune, ilgai gyvenau Žemuosiuose Šančiuose – lyg ir neprestižiniu laikomame rajone. Tačiau jokios neigiamos įtakos nepajutau. Godžiai žinių sėmiausi Kauno 7 vidurinėje mokykloje, kur buvo sustiprintas chemijos dėstymas. Neatsitiktinai daug šios mokyklos moksleivių, iš jų ir mano klasės draugų, vėliau pasirinko gamtos mokslų studijas, kurioms ir buvome iš anksto ruošiami. Esu vyresnių tėvų vaikas (istorijos kataklizmai, į kuriuos buvo patekę mano tėvai, lėmė vėlyvą jų santuoką). Mano mama Julija Puodžiūnaitė buvo mokytoja, tėtis Jurgis Peteris – Lietuvos kariuomenės karininkas, vėliau dirbo mokykloje ūkio dalies vedėju. Tėvai man suteikė viską, kas tuo metu buvo geriausia. Buvau labai mylima, visokeriopai lavinama, auklėjama ir visada skatinama. Man tėvai sekė pasakas, bet jos buvo ne stebuklingos, o tikros – gana liūdnos ir skaudžios jų gyvenimo istorijos. Tie pasakojimai savotiškai modeliavo ir mano požiūrį į gyvenimą. Gamtos mokslai man patiko visada – gal tai mokytojų nuopelnas. Visąlaik gerai mokiausi – mokyklą baigiau aukso medaliu. Kai reikėjo rinktis profesiją, tariausi su tėvais. Jie pasiūlė studijuoti mediciną – esą gydytojas visada turės darbo. Žinojau, kad medicinos studijos nelengvos: reikia turėti gerą atmintį, labai daug išmokti, tačiau manęs sunkumai negąsdino. Pasiryžau tapti gydytoja ir 1977 metais sėkmingai įstojau į Kauno medicinos institutą. Kaip ir tikėjausi, studijos nebuvo lengvos, tačiau man svarbiausia buvo turėti aiškų tikslą ir jo siekti.
Gydytojo darbas
Kuo išskirtinis gydytojo darbas? Pirmiausia tuo, kad dienos pabaigoje užvėręs savo kabineto duris medikas negali sakyti, jog baigė darbą. Ypač tai būdinga dirbant universitetinėje ligoninėje. Visada tenka papildomai dirbti namuose: skaityti medicinos leidinius, susipažinti su medicinos naujienomis, rašyti straipsnius, ruošti pranešimus ir t. t. Iš tiesų mes turime labai daug žinoti, mokėti naudotis visomis naujausiomis informacinėmis priemonėmis, kad šalia paciento nepasijustume nepatogiai. Mūsų ligoniai nėra paprasti – jų patologija sudėtinga, susiduriame su retomis endokrinologinėmis ligomis, kurių gydymo patirties medikams stinga, sergančiais pacientais. Kartą per kelerius metus pasitaikantis itin reta liga sergantis pacientas verčia mus nuolat papildomai mokytis, kad gebėtume tiksliai diagnozuoti mažai žinomą ligą ir paskirti tinkamą gydymą. Nepaisant, kokias pareigas eitų, kokį vardą, laipsnį turėtų gydytojas – visi visko žinoti negali. Ir mes visai nesigėdijame, pristigus žinių čia patskaityti, klausti, domėtis, aiškintis, dalytis su kolegomis žiniomis, patirtimi. Nuolatinis tobulėjimas ir žinių atnaujinimas yra būtinas. Susidūrę su sudėtingomis situacijomis, nesibodime parašyti ir užsienio kolegoms: pasitarti, paprašyti informacijos. Tai visiškai normalu.
Endokrinologija
Jau nuo antro kurso žinojau, kad būsiu endokrinologė, nors tuomet dar mokėmės bendrų teorinių dalykų. Kartą dabartinis docentas Valentinas Matulevičius pasakė, jog ieško studentų, norinčių dirbti mokslinį darbą. Pasitariau su draugėmis ir nusprendėme dirbti su docentu (tuometiniame TSRS Eksperimentinės endokrinologijos ir hormonų chemijos institute). Jis labai pasitikėjo studentais ir leido daug dirbti savarankiškai. Mes išmokome patys atlikti dinaminius mėginius tiriamiesiems ir juos interpretuoti, dalyvavome eksperimentiniuose darbuose, ruošėme publikacijas, kurias, tiesą sakant, docentas Valentinas Matulevičius dažniausiai perrašydavo, bet nepamiršdavo pagirti už pastangas. Tas laikotarpis buvo be galo įdomus. Svarbiausia, kad jautėmės lygiaverčiais mokslininkų grupės nariais. Tai labai stiprino pasitikėjimą savo jėgomis. Todėl visai natūraliai neliko klausimo, kokią specializaciją rinktis. Kita vertus, tai nebuvo visai paprasta, nes to, ką pasiekiau, niekas ant lėkštutės neatnešė. Endokrinologija man – labai įdomi ir patraukli sritis.
Reprodukcinė endokrinologija ir andrologija
Nuo studijų laikų domėjausi reprodukcine endokrinologija, vėliau ir andrologija. Sustiprėjus tarptautiniams
ryšiams kartu su doc. V. Matulevičiumi, kuris buvo šios veiklos pradininkas Lietuvoje, pradėjome vystyti andrologiją. Atsirado galimybių išvykti į užsienį, dalyvauti bendruose projektuose su žymiausiais užsienio centrais, kartu su užsienio kolegomis prestižiniuose užsienio žurnaluose spausdinti straipsnius. Rimti pagrindai padeda planuoti ir kitus darbus. Reprodukcinė endokrinologija ir andrologija man teikia
ypatingą pasitenkinimą. Ji patraukli akivaizdžiais rezultatais. Pavyzdžiui, kai šeima susilaukia kūdikio netaikant pagalbinių procedūrų. Neseniai paskambino gydyta pacientė ir pranešė, kad nėštumo testas teigiamas – didelis džiaugsmas ir pacientei, ir gydytojai. Po 1990 metų pradėję šią veiklą turėjome labai menkas galimybes. Žinių ieško-jome tuo metu sunkiai prieinamoje užsienio literatūroje. Vėliau ir Lietuvoje atsirado sąlygos atlikti dirbtines procedūras. Aišku, teko girdėti įvairių nuomonių. Yra teigiančių, jog galbūt nebūtina tirti nevaisingų šeimų – tiesiog atliekame pagalbinį apvaisinimą ir išsprendžiame problemą. Vis dėlto, matyt, tiesa yra kažkur per vidurį. Mes visada stengiamės diagnozuoti, ieškoti nevaisingumo priežasčių ir, jeigu įmanoma, bandyti jas šalinti. Jeigu nepavyksta – siūlome kitą šios problemos sprendimo būdą – pagalbinį apvaisinimą. Reprodukcinė medicina yra specifinė sritis, labai padeda tai, kad sukaupta daug žinių ir apie vyrų, ir apie moterų nevaisingumo priežastis, gydymo būdus. Darbas andrologijos srityje, tarptautinis bendradarbiavimas man davė labai daug, keitė požiūrį į mokslą. Mokslinės stažuotės Šveicarijoje, Danijoje suformavo vakarietišką supratimą. Jau 20 metų palaikome aktyvius ryšius su užsienio kolegomis, su kuriais dalyvavome savo pirmuose tarptautiniuose projektuose. Esame publikacijų bendraautoriai, vieni kitus kviečiame dalyvauti konferencijose. Malonu, kad pakviesti į Lietuvą, jie visada mielai atvažiuoja, visada suranda laiko, be atlygio parengia ir perskaito pranešimą. Maloniai bendraujame ir susitikę tarptautiniuose kongresuose, vieni pas kitus lankomės namuose. Pažintys su žymiais specialistais padeda išsiųsti jaunus gabius kolegasį stažuotes, gauti vertingas konsultacijas vietiniams moksliniams projektams. Man atrodo, atėjo laikas, kai galiu perduoti savo žinias ir patirtį būsimiems specialistams, kai, pasinaudojusi savo ryšiais, galiu jiems padėti tobulėti. O ir pačiai norisi nuo jų neatsilikti, nes šiuolaikinės medicinos progresas labai spartus.
Karjera
Nepaisant, jog labai atsakingai rengiausi endokrinologės pareigoms, baigusi studijas pagal privalomą paskyrimą pradėjau dirbti anesteziologe Kauno klinikose. Turėjau su tuo susitaikyti. Anesteziologijos skyriaus vedėjo prašymą likti pas jį dirbti ir toliau, pasibaigus privalomam trijų metų laikotarpiui, priėmiau kaip komplimentą. Nors kiekviena patirtis yra naudinga, aš tuos metus, kai dirbau anesteziologe, laikau prarastais. Na, gal ne visai prarastais, nes tuomet gimdžiau vaikus. Kadangi visąlaik buvau darbštuolė, stengiausi neprarasti ryšių ir su endokrinologija, todėl susiklosčius palankioms sąlygoms su džiaugsmu priėmiau pasiūlymą sugrįžti prie mėgstamos specializacijos – pradėjau dirbti Endokrinologijos institute.
Pradėjau bendradarbiauti su klinicistais, įgijau kitokios patirties – dirbau rajonų ligoninėse, privačiose klinikose. Kartu dirbau mokslinį darbą. Dalyvavimas tarptautiniuoseprojektuose, nauji ryšiai keitė mano mąstymą, padėjo kaupti naudingą patirtį. 1996 m. apsigyniau medicinos mokslų daktaro disertaciją tema „Šeimos nevaisingumas Lietuvoje“. Darbą šioje temoje tęsiu toliau. Dirbdama Kauno klinikose neturėjau
galimybių užsiimti pedagogine veikla, todėl vykdavau skaityti paskaitų Klaipėdos universiteto Slaugos fakulteto studentams. Po kurio laiko, kai Endokrinologijos klinikai ir institutui ėmė vadovauti prof. R. Verkauskienė, galimybės išsiplėtė. Šio mėnesio pradžioje, sėkmingai įvykdžiusi visus keliamus reikalavimus, pradėjau eiti profesorės pareigas Endokrinologijos klinikoje.
Prasmė
Prasmingas, garbingas darbas teikia didžiulį malonumą. Labai smagu jausti atgalinį darbo su studentais ryšį, matyti, jog pacientai noriai eina pas mane gydytis, konsultuotis. Nevargina ir po darbo valandų besitęsianti veikla. Jei kelis vakarus nieko nepaskaitau, greitai suvokiu, kiek daug atsirado naujienų, susikaupė naujų publikacijų. Mano darbas neabejotinai yra labai pažangus, gyvas, nuolat atsinaujinantis ir labai prasmingas.
Meilė, empatija ir dėkingumas
Stengiuosi mylėti savo pacientus. Aišku, būna visokių gydytojų – ir nemėgstančių bendrauti, ir nelabai tolerantiškų, manančių, jog pacientas turi būti tokio pat lygmens kaip jie. Nemanau, kad pacientui būtina žodžiais išreikšti empatiją – jis puikiai jaučia, ar gydytojas jį supranta, užjaučia, ar jo problemos sumenkinamos, neteisingai interpretuojamos. Mano mokytojai sakė, jog pirmiausia reikia tikėti pacientu, net jeigu atrodo, kad jis klysta vertindamas savo ligą. Nustatyti, ar žmogų tikrai kamuoja liga, ar jis meluoja, simuliuoja, ar jo negalavimai psichogeninės kilmės, turi profesionalas. Tenka išgirsti ir padėkų. Tai labai malonu. Kartais gydyti pacientai nustebina, savo dėkingumą išreikšdami įspūdingomis gėlių puokštėmis. Man neabejotinai svarbus ir pacientų, ir kolektyvo, vadovų įvertinimas, palaikymas. Tai skatina tobulėti. Kolektyvuose klostosi įvairūs santykiai, o aš apie savo kolegas negalėčiau pasakyti nė vieno blogo žodžio. Gera dirbti malonioje darbinėje aplinkoje. Kita vertus, dirbti pas mus nėra lengva, nes reikalavimai ir darbo
krūviai labai dideli. Mano vadovai ir kolegos tai suprantair dažnai reikiamu momentu tyliai paremia, perimdami dalį užduočių ar patardami – tampa daug lengviau dirbti. Mus kažkas nukreipia tokia labai dinamiška linkme – mes ir einame.
Siekiai
Kauno klinikų struktūra yra visiškai susiformavusi, tačiau mane labai domina dabar kuriami funkciniai centrai ir vienas jų galėtų būti šiuolaikinės andrologijos. Tai sritis, kurią gerai išmanau, daug išmokau, todėl visas savo žinias ir patirtį labai norėčiau pritaikyti pacientams, perduoti jauniesiems kolegoms, kitiems gydytojams. Jeigu nevaisingos šeimos ateina į mūsų kliniką, kad gautų pagalbą, toji pagalba turėtų būti visapusiška, tyrimai – šiuolaikiniai, visos paslaugos sutelktos būtent universiteto klinikose. Tikiuosi, jog šiuo klausimu vyksiančios diskusijos su vadovybe bus vaisingos. Kitas dalykas, kuris man labai rūpi, – tolesnis Endokrinologijos instituto plėtros skatinimas, laboratorinės bazės išplėtimas. Šiuos planus jau esame aptarę su instituto direktore prof. Rasa Verkauskiene. Žinoma, ir toliau norisi skirti dėmesio doktorantams, mokslinėms temoms, kurias reikia baigti, sužinoti rezultatus, medžiagas paskelbti rimtuose mokslo leidiniuose. Galiausiai – išlieka stiprus noras kasdien tobulėti, vis daugiau išmokti.
Pomėgiai
Ypatingų pomėgių neturiu, nes man medicina yra ir darbas, ir hobis. Jei lieka laiko, mėgstu paskaityti knygą ar su draugais nueiti į teatrą. Savaitgalius, jeigu, pavyzdžiui, nekonsultuoju rajono ligoninėje arba nebudžiu Klinikose, skiriu vaikams ir anūkams, bendravimui. Jie visi renkasi mano namuose, aš gaminu pietus.
Šeima
Esu trijų jau suaugusių vaikų mama. Nė vienas jų nepasekė mano pėdomis – pasirinko su medicina nesusijusias profesijas. Sūnus Šarūnas yra informacinių technologijų specialistas. Dukros dvynės: Vaida – genetikė, Vilniaus universiteto doktorantė, ir Krašto apsaugos ministerijoje dirbanti Inga, kuri baigė tarptautinių santykių ir politikos mokslus Vilniaus Universitete. Daug džiaugsmo suteikia trys vaikaičiai. Vyras Petras, su kuriuo gyvenu jau 32 metus, inžinierius. Nors jam labai sunku susitaikyti su mano darbo specifika, t. y. nuolatiniais budėjimais ir išvykomis, jis yra didysis mano ramstis ir pagalbininkas. Visa buitis gula ant jo pečių. Man paliekamas (retkarčiais) valgio gaminimas. Iš tiesų patinka plušėti virtuvėje. Tai suteikia smegenims poilsio. Labai džiaugiuosi, kad mūsų šeima tvirta ir stabili, ryšiai – stiprūs, kad vieni kitus palaikome, kad suteikiu galimybę vaikams manimi didžiuotis. Kartą, kai su dukra Vaida kartu dalyvavome tarptautinėje konferencijoje, ji labai nustebo pamačiusi mane kitoje aplinkoje: skaitant pranešimą, bendraujant su kolegomis ir užsienio svečiais. Sakė neįsivaizdavusi, kad tiek daug pasiekiau – juk jai buvau tik mama. Džiaugiuosi…
Laimė
Manau, kad žinau, kur prasideda moters laimė – jos ištakos glūdi šeimoje. Kaip tėvai auklėjo, kokias vertybes įdiegė, kur bandė nukreipti, kokį išsilavinimą suteikė – nuo atsakymų į šiuos klausimus labai priklauso tolesnis gyvenimas. Moteriai turbūt svarbiausia yra šeima, ir jeigu joje nesijaučia laiminga – blogai. O aš iš tiesų esu laiminga gydytoja, mama, žmona. Kai matai, kad pavyko gerai išauklėti vaikus, kai dirbi mielą darbą, kuris sekasi, teikia malonumą ir gali nuoširdžiai šypsotis – tai ir yra laimė.
Apipjaustymas, arba cirkumcizija (lot. Circumcisio – apskritas pjūvis), – apyvarpės pašalinimas chirurginiu būdu. Išgirdę šį žodį, didžioji dalis vyrų nusipurto, susiraukia, o kartais netgi pradeda tyliai mintyse keiksnoti. Na, šiuo atveju jų storžieviškumu kaltinti nereikėtų, kadangi – sutikime – procedūra ne iš maloniausiųjų. Tačiau, nepaisant jos atgrasumo, apipjaustymas vykdomas visame pasaulyje. Dažniausiai – dėl religinių sumetimų, tačiau yra nemažai atvejų, kai jis grindžiamas higienos ar estetikos sumetimais. Dar visai neseniai JAV apipjaustomi buvo net apie 90 proc. vyrų, kadangi didžiojoje šalyje buvo manoma, kada tai – būtina higienos priemonė. ...
Skaityti daugiauEglę ir Darių Kauneckus dauguma žino kaip Ajurvedos pradininkus Lietuvoje. Jau prieš daugelį metų jie susidomėjo ezoterika, pradėjo ieškoti atsakymų į klausimus, kas aš esu, iš kur atėjau ir kokia mano paskirtis šiame gyvenime. Tačiau svarbiausia priežastis, paskatinusi ieškoti Ajurvedos žinių, – šeimos sukūrimas. Eglė pasakoja, kad jiems buvo labai svarbu palanki dvasinė ir fizinė aplinka, norėjosi švariai pradėti, nešioti, auginti savo atžalas, rūpintis jų sveikata ir dvasiniu gyvenimu. Kai susikaupė tikrai nemažai žinių ir patirties, atėjo ir natūralus noras dalinti. Taip atsirado Ajurvedos centras SPA Shanti, vienijantis norinčiuosius eiti savęs pažinimo, tobulėjimo, fizinės ir dvasinės sveikatos stiprinimo keliu. ...
Skaityti daugiauVaikai į pasaulį turėtų ateiti tik laukiami, deja... vieni gimdo nelaukiamus, kiti laukia ir niekaip negali susilaukti kūdikio. Pradėtos ir laukiamos gyvybės nutrūkimas - didžiulė tragedija kiekvienai moteriai ir šeimai, deja, neretai šios tragedijos kartojasi......
Skaityti daugiauTyrimai rodo, kad dažniausios žindančių motinų pirmųjų savaičių problemos yra skaudantys speneliai bei kietos ir skausmingos krūtys. Tad trumpai apie pačią pradžią, problemas bei galimus sprendimo būdus konsultuoja VšĮ „Mamos centras“ vadovė Živilė BALTRUŠAITIENĖ....
Skaityti daugiauką tik pasirodė jūsų knyga „ausų, nosies ir gerklės ligos“. kuo ji ...
Skaityti daugiauStatistikos duomenimis, 2005 m., palyginti su 1900 m., vyresnių nei 65 vyrų metų, padaugėjo 7 kartus, o vyresnių negu 85 metų – net 31 kartą. Žmogui senstant, mažėja lytinių hormonų kiekis, o tai pasireiškia tam tikrais simptomais. Moterims šis laikotarpis vadinamas menopauze, vyrams – andropauze. Apie vyriškojo klimakso problemas bei jo palengvinimo būdus kalbamės su Medicinos centro „Neuromeda“ psichiatre-psichoterapeute Zita ALSEIKIENE ir Kauno medicinos universiteto onkologijos ligoninės gydytoju urologu Dainiumi KANIUŠU....
Skaityti daugiauŽurnalo viršelio veidu jūs, mieli skaitytojai, išrinkote dvidešimtmetį vilnietį Simoną Dailidę. „Esu abstinentas ir vegetaras. Su draugais organizuojame blaivius vakarėlius „Varom!“, bėgimus „Už blaivią Lietuvą“. Be to, užsiimu joga, rytais važiuoju prie ežero dviračiu, vasarą savanoriauju, būnu vadovu vaikų sveikatingumo stovyklose. Esu patriotas iki kaulų čiulpų smegenų. Myliu Lietuvą, noriu matyti ją sveikesnę ir blaivesnę ir nebijau to pasakyti garsiai”, – pasakoja apie save Simonas....
Skaityti daugiauVieniems vaikučiams jau kelių mėnesių momenėlis užsidaro, kitiems – tik pusantrų ar dvejų metukų. Be galo daug nuomonių ir įvairiausių mitų, kodėl taip yra, taigi jaunoms mamytėms iškyla daug klausimų, susijusių su momenėlio užsidarymu, išsipūtimu, įdubimu, pulsavimu ir, žinoma, vitamino D vartojimu. Šiais klausimais konsultuoja bendrosios praktikos gydytojas MINDAUGAS RUBIKAS....
Skaityti daugiau„Pašalink priežastį – išeis liga“, – taip gydymo esmę apibūdino Hipokratas. Netaisyklingas kvėpavimas – taip pat gali būti viena iš daugelio ligų priežasčių, kurią pašalinus, išnyks ir ligos. Kaip kvėpuoti taisyklingai ir kas vyksta mūsų organizme kvėpuojant, pasakoja KMU Kardiologijos instituto mokslo darbuotoja medicinos mokslų daktarė gydytoja Lina JASIUKEVIČIENE....
Skaityti daugiauŠiek tiek statistikos. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, septintajame dešimtmetyje dėl ūminių apsinuodijimų į ligoninę buvo guldomas 1-as iš 1000 gyventojų, aštuntajame – jau 2, dabar šis skaičius išaugo iki 2,7. Lietuvoje šis rodiklis svyruoja nuo 2,8 iki 4,1. Yra žinoma apie 700 įvairių cheminių junginių, kuriais apsinuodijama dažniausiai. Neretai apsinuodijama medikamentais. Apie dažniausias to priežastis, požymius ir pirmąją pagalbą kalbamės su KMUK Nefrologijos klinikos gydytoju klinikiniu toksikologu Jonu ŠURKUMI....
Skaityti daugiauNe vienam žmogui, sergančiam ūmine ar lėtine liga, iškyla klausimas: kaip nuvykti pasigydyti į sanatoriją? Apie tai, ką reiktų žinoti apie reabilitacinį gydymą, kalbamės su Kauno teritorinės ligonių kaso direktoriaus pavaduotoju Regimantu ANDRIŪNU....
Skaityti daugiauBendraujant su tėvais tenka patirti, jog trūksta elementarių žinių apie normalų berniukų lytinių organų vystymąsi bei pasitaikančius nesklandumus. Tėvai, o ypač berniuko tėvas, tai turėtų žinoti....
Skaityti daugiau[klausimas]jau keletą metų periodiškai jaučiu galvos svaigimą, kartais einant...
Skaityti daugiauSveikatos metų žaliasis kalendorius kiekvienam Sakoma, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Šią patarlę galima pritaikyti ir ekologiškam gyvenimo būdui: jei kiekvienas mūsų šiais metais kas savaitę ar mėnesį padarys nors mažą darbelį saugodamas gamtos išteklius, oro švarą, savo ir artimųjų sveikatą, tai visi gyvensime geriau. Juolab kad 2013-ieji paskelbti Sveikatos metais....
Skaityti daugiauIstorija Žmogaus genetikos centras - tai kol kas vienintelė įstaiga Lietuvoje, kur teikiamos genetinės konsultacijos, sistemingai užsiimama paveldimų ligų tyrimais ir profilaktika. Molekulinės genetikos laimėjimai neleidžia atsilikti šioje perspektyvioje mokslo ir laboratorinių tyrimų srityje, išmokta diagnozuoti paveldimas ligas ne tik pagal jų kliniką, bet ir pagal jas lemiančias genų mutacijas. 1989 m. V.Kučinsko ir V.Jurgelevičiaus pastangomis Lietuvoje pradedami molekuliniai-genetiniai paveldimų ligų tyrimai. 1991 m. įkurta Lietuvos žmogaus genetikos draugija. Jos pirmininku išrinktas prof. V.Kučinskas, branduolį sudaro centro darbuotojai. Į ją įėjo Lietuvos specialistai, besidomintys žmogaus ir medicininės genetikos problemomis. 1992 m. Žmogaus genetikos centre pradėjo veikti Lietuvos paveldimų ligų ir įgimtų vystymosi defektų registras, kuriame kaupiami duomenys apie visus įgimtų anomalijų atvejus mūsų krašte. Sukaupus bent 10 metų duomenis apie įgimtas anomalijas Lietuvoje, bus galima įvertinti kai kurių jų paplitimo priežastis, numatyti galimus profilaktikos kelius, analizuoti Lietuvos populiacijos ypatumus. 1994 m. pradėta rengti kasmetinius darbinius pasitarimus, į kuriuos kviečiami Lietuvos gydymo įstaigų atstovai. Pasitarimų metu centro specialistai supažindina Lietuvos gydytojus su savo darbo rezultatais ir problemomis, genetikos naujovėmis, tariamasi, kaip geriau organizuoti įgimtų vystymosi defektų ir paveldimų ligų profilaktiką....
Skaityti daugiauKalbėdami apie ateitį, esame linkę fantazuoti. Įsivaizduokite mažą į smegenis įdedamą kortelę, kuri padeda išvengti epilepsijos traukulių, arba specialias technologijas, kurios padeda valdyti rankos arba kojos protezą taip, tarsi tai būtų savo pačių galūnė. Dalis tų fantazijų išsipildo, tačiau dar dažniau mokslas pasuka kita linkme ir sukuria kažką tokio, apie ką net negalėjome pagalvoti. Taigi ko laukti galime jau dabar?...
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę