Paprasčiausias būdas rūpintis aplinkosauga – galvoti

Visus praėjusius metus rašėme aplinkosaugos, „žalio“ gyvenimo temomis, todėl, atėjus 2013- iesiems, norime pažvelgti į savo kiemą ir įvertinti tiek jau esamas, tiek naujai kylančias problemas. Apie Lietuvos aplinkosaugos problemas, ateinančių metų iššūkius ir jų sprendimus kalbamės su Andrejum Gaidamavičiumi, Lietuvos žaliųjų judėjimo tarybos nariu.

Kokios, Jūsų nuomone, yra pagrindinės šiandienos aplinkosaugos problemos Lietuvoje?

Nežinau nė vienos aplinkosaugos problemos, kuri būtų nesvarbi, nepagrindinė. Visos jos yra bendros tiek Lietuvai, tiek bet kuriai kitai valstybei, nes visos jos kyla dėl vienintelės priežasties – vartojimo. Nuo vartojimo masto, atsakingumo priklauso, kiek mes turėsime švaraus oro, vandens, dirvožemio, kokios būklės bus natūrali aplinka ir visos gyvosios būtybės, kurios nuo tos aplinkos irgi yra priklausomos.

Kasmet prisideda ir naujų problemų, tokių kaip genetiškai modifikuoti organizmai, keturračiai motociklai rezervatuose, komercinės medžioklės, radioaktyvios atliekos ir t.t. Kai nuolat kartojama „skatinkim vartojimą“, taip ir girdžiu potekstėje: skatinkime miškų kirtimą, dirvožemio chemizavimą, gamtos išteklių eksploatavimą, klimato destrukciją. Visa mūsų gerovė priklauso nuo gamtos, net jei to ir nematome akivaizdžiai. Ne sėdėjimas prie kompiuterių, knygų rašymas ar pinigų skaičiavimas užaugina maistą, kurio mums visiems kasdien reikia, pagamina daiktus, be kurių neįsivaizduojame savo buities, užtikrina pastogę ir jaukią šilumą – visam tam naudojami gamtos ištekliai. Jie yra pirminis kiekvienos valstybės ir kiekvieno piliečio gerovės šaltinis. Todėl šių pirminių išteklių apsauga vardan ateities yra pagrindinė aplinkosaugos užduotis. Dažnai sakome: sveika aplinka – sveikas žmogus. O jei aplinką teršiame, niokojame – tai ir savo gyvenimo sąlygas padarome nebepakenčiamas.

Kokių priemonių joms spręsti, Jūsų nuomone, reikėtų imtis?

Daug problemų sukuria energetikos sektorius: atominę energetiką keikiame dėl neišsprendžiamos radioaktyvių atliekų tvarkymo problemos, dėl šiluminės energetikos žmonija jau praktiškai paaukojo klimatą, hidroenergetika nieko neteršia, bet griauna ekologinę pusiausvyrą, užtvindo milžiniškus plotus, kuriuos galima būtų panaudoti racionaliau. „Žalioji energetika“ irgi nėra šventa, nes netinkamoje vietoje pastatytas vėjo jėgainių parkas virsta migruojančių paukščių mėsmale, kenkia aplinkinių gyventojų gyvenimo kokybei. Biokuro pramonė pasiruošusi iššluoti visas miško kirtimo atliekas, bet tai pakenks pačių miškų biologinei įvairovei ir miško dirvožemiui.

Ką daryti? Atsakymas slypi dvejuose žodžiuose: įvairovė ir decentralizacija. Kuo įvairesnius išteklius naudosime ir kuo mažiau koncentruosime jų eksploatavimą, tuo mažiau ir gamtai, ir visuomenei padarysime žalos. Dabar koncentruojamės ties 2–3 energijos ištekliais, todėl kyla grėsmė juos pereikvoti, kai kiti (pvz., geoterminė energija, biodujos) lieka visai nepanaudoti.

Kokių dar pavyzdžių galėtumėte pateikti?

Brakonieriavimas Lietuvoje yra įsivešėjusi problema, ypač tarp turtingų medžiotojų, kurie mano, kad jiems viskas leistina, juos nubausti nėra taip paprasta. Be to, iki ateinant į valdžią naujam Aplinkos ministrui, šioje ministerijoje medžioklės interesai buvo visada aukščiau biologinės įvairovės išsaugojimo. Nevyriausybininkai ir dabar bylinėjasi teismuose su šia ministerija dėl vilkų, kurių mūsų šalyje liko tik pora šimtų, medžioklės. Baudos už nelegalų sumedžiojimą iki šiol buvo juokingos: pvz., už vilką iki 2009 metų bauda buvo 64,50 Lt, o nuo 2009 metų padidintos iki 300 litų, kai užsieniečiai vien tik už galimybę mūsų komerciniuose medžioklės plotuose sumedžioti vilką sumoka 1750 Lt, nekalbant apie paties trofėjaus vertę. Todėl labai sveikintina naujo ministro iniciatyva baudas už visų gyvūnų nelegalų sumedžiojimą padidinti 10 kartų. Bent dalį numatytos baudos reikėtų skirti kaip premiją pranešusiems apie brakonieriavimo faktą, tada ir brakonieriavimo mastai stipriai sumažėtų.

Kokie didžiausi iššūkiai laukia Lietuvos aplinkosaugos 2013-aisiais?

Nuo šių metų liepos mėnesio Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai. Tai unikali proga pralaužti tuos ES barjerus, kuriais esame supančioti norėdami spręsti, pvz., genetiškai modifikuotų produktų problemą. Tačiau labai gaila, kad mūsų šalies darbotvarkėje tarp prioritetų nėra nei aplinkosaugos, nei sveiko maisto politikos, nei žemės ūkio. O juk iš tiesų, jei savo šalies žemės ūkį pertvarkytume taip, kad augintume tik sveiką maistą, t.y. be genetiškai modifikuotų pašarų, taptume išskirtiniai Europos Sąjungoje, konkurencingi, antroji Šveicarija. Kol kas tai lieka tik pavienių entuziastų siekiamybe, bet tikiu, kad situacija pasikeis ir savo pirmininkavimą Europos Sąjungai išnaudosime ir vardan aplinkosaugos. Naujasis aplinkos ministras šiais metais yra pasakęs, kad pačios svarbiausios sritys šalyje yra energetika ir aplinkosauga. Dabar lauksime, kada žodžiai virs darbais.

Kaip tiems iššūkiams tinkamai pasiruošti, kas turėtų tuo rūpintis?

Spaudimas, žinoma, turi vykti iš apačios, t.y. paprastų vartotojų. Esame įpratę rengti peticijas valdžios institucijoms, tačiau pabandykime nors kartą tokiomis peticijomis užsipulti ne politikus, o didžiųjų įmonių akcininkus – verslininkai parduos bet ką, jeigu tik matys, kad bus tokių produktų paklausa. Jeigu visuomenė parodys norą pirkti tik tokią gyvulinę produkciją, kuri užauginta be genetiškai modifikuotų pašarų, tai greitai atsiras ir pirmosios tokių produktų linijos.

Palyginti daug galių turi savivaldybės, į kurių veiklą Europos Komisija neturi teisės kištis. Latvijoje visos savivaldybės parengė teritorijų planavimo dokumentus, kuriuose nenumatė galimybės auginti genetiškai modifikuotus augalus ir, nors Europos Komisija buvo tuo labai nepatenkina ir siuntinėjo įvairiausius raštus su grasinimais, teisiškai nieko padaryti negalėjo. „Laisvos nuo GMO“ savivaldybės kuriasi ir Lietuvoje. Pirmoji tokia ketina tapti Kupiškio rajono savivaldybė.

Tokiu pat principu galima spręsti ir visas kitas aplinkosaugos problemas.

Kaip vertinate Lietuvos gyventojų skiriamą dėmesį aplinkosaugai, ekologijai? Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad lietuviai – vieni mažiausiai besidominčiųjų aplinkosaugos problemomis ES.

Apklausų rezultatai yra tokie, kokie yra klausimai. Aplinkosaugos terminas apskritai yra naujas, ir ne visi žmonės supranta, ką jis reiškia ir kuo jis skiriasi nuo gamtosaugos. Gamta yra visur, mes esame gamtos dalis, todėl ir gamtosaugos problemos turėtų būti tapačios „aplinkosaugos“. Jeigu pabandytumėt apklausti žmones užduodami konkrečius klausimus, kaip, pvz., nuomonė apie GMO, miškų kirtimą, dirvožemio cheminę taršą ir pan., tai pamatytumėt, kad abejingų žmonių nėra tiek jau daug.

Pavyzdžiui, 2011 metais atlikta tarptautinė apklausa parodė, kad lietuviai GMO tema yra labiausiai susirūpinę pasaulyje, nors mūsų šalyje tikrai ne pati blogiausia padėtis šioje srityje. Lietuviams galbūt mažiau suprantamos tokios problemos, kaip klimato kaita, juolab kad visuomet atsiranda tokių „gudručių“ (net tarp mokslininkų), kurie ima garsiai šaukti, kad klimato kaitos problemos nėra, kad žmogaus veikla čia niekuo dėta ir kad apskritai klimato kaitos problemos iškėlimas tėra būdas kai kam pasipelnyti. Aišku, jie tokiais pareiškimais pasirodo esą originalūs, atkreipia į save dėmesį, bet žmonės pasimeta.

Kaip, Jūsų nuomone, būtų galima paskatinti žmones ne tik domėtis, bet ir patiems imtis priemonių, kad ir nedidelių, siekiant apsaugoti mūsų šalies aplinką?

Manau, žmonės turi kritiškiau priimti visą informaciją apie aplinkosaugą ir patys daugiau domėtis kuo įvairesniais šaltiniais, kad susiformuotų savo pasaulėžiūrą. Ypač linkiu studentams: neturėkite jokių autoritetų, netgi tarp dėstytojų, mąstykite patys. Laikai keičiasi, keičiasi ir požiūris į daugelį dalykų. Viskas, kas anksčiau atrodė utopija, dabar gali virsti realybe, reikia tik išmesti iš galvos tuos kompleksus, kad mes maži ir nieko negalime.

Mano aplinkosaugos darbo praktikoje pasitaikė tokių žmonių, kurie, net ir būdami vieni, pasiekė labai daug. Neseniai mirė garbingo amžiaus aplinkosaugos aktyvistė mokytoja Genovaitė Valčiukienė iš Rozalimo. Tai jos dėka sustabdyta daniškų kiaulių kompleksų invazija į Lietuvą, o vienintelis Pakruojo rajono pušynas paskelbtas miško parku ir išsaugotas nuo kirtimo. Tokie žmonės įkvepia. Juos reikia palaikyti, o, atėjus laikui, perimti iš jų tą pilietiškumą ir pareigą rūpintis savo šalimi, mylėti ją.

Galbūt galėtumėte paminėti keletą paprastų būdų ar duoti patarimų, kaip kiekvienas žmogus galėtų prisidėti prie aplinkos saugojimo?

Pats paprasčiausias būdas rūpintis aplinkosauga – tai galvojimas. Galvokite kiekvieną kartą prieš atverdami savo piniginę, nes pinigai yra jūsų balsavimo biuleteniai. Jeigu perkate kiaušinius, užaugintus ankštuose paukštynuose, kur vištos lesinamos vien tik genetiškai modifikuotais pašarais, tai balsuojate už gyvūnų kankinimą ir Amazonės miškų kirtimą, kurių vietoje auginama genetiškai modifikuota soja. Tai ir yra „ekologinis pėdsakas“, kurį paliekame nuolat, kiekvieną dieną, vos tik kažką perkame.

Pavyzdžiui, aš stengiuosi pirkti tik lietuviškus vaisius ir daržoves. O jeigu tokių nėra, tada galvoju, ar tikrai negaliu apsieiti be to olandiško kopūsto, palauksiu, kol atsiras lietuviškas. Juk, vežant tuos kopūstus iš Olandijos, reikia sudeginti toną dyzelio vieno reiso metu. Argi nebūtų veidmainystė kalbėti apie klimato kaitą, šiltnamio efektą atmosferoje ir tuo pačiu metu valgyti atvežtinius kopūstus?