Atrodo, tik vakar buvę maži, vaikai suauga, įsigyja kitų draugų, ir tėvai jiems tampa nebe tokie svarbūs. Be to, psichologinį vaikų nutolimą nuo tėvų šeimos dažnai lydi ir fizinis išsiskyrimas - vaikai išvyksta mokytis ar dirbti į kitą miestą, kartais net į kitą šalį, veda ar išteka. Tėvai, o ypač motinos, išgyvena sunkius psichologinio atsiskyrimo jausmus. Kadangi tradiciškai mūsų visuomenėje motinos labiau tapatinasi su vaikų augintojų vaidmeniu, tai laikoma specifiškai moteriška problema. Aišku, tai nereiškia, kad vyrai atsiskyrimą nuo vaikų visada išgyvena mažiau. Ši problema psichologijoje net turi specialų pavadinimą - “tuščio lizdo” sindromas.
Kadangi šis procesas paprastai vyksta, kai moterims yra vidutiniškai 40-60 metų, dėl liūdesio, dirglumo, verkimo priepuolių ir kitų išgyvenamo sunkaus periodo simptomų dažnai apkaltinamas “klimaksas”. Tačiau po vadinamųjų “klimakso neurozės” ar “klimakso depresijos” kaukėmis gali slypėti psichologinės problemos, kurias reikia spręsti ne medikamentinėmis, bet psichoterapijos priemonėmis.
Maži vaikai skatina tėvų švelnumą, norą globoti, apsaugoti nuo visų pavojų, savo stiprumo, net visagalybės jausmą. Nors tapimas mama ar tėvu ir susijęs su daugeliu psichologinių problemų, bet apskritai tai yra malonus jausmas. Jis susijęs su lūkesčiais - ko tikimasi iš vaiko ir iš santykių su juo. Aišku, ir atsiskyrimo procesas (jis dar vadinamas separacija) prasideda daug anksčiau negu paauglystėje ar vaikui suaugus. Štai vaikas žengia pirmą žingsnį, štai išlydimas į darželį, į mokyklą… Ne viena mama rugsėjo 1-ąją, išlydėdama savo vaiką, slapčia nubraukia ašarą. Atrodo, reikėtų tik džiaugtis, kad vaikas darosi savarankiškesnis, susiranda naujų draugų ir suaugusių jo gyvenime svarbių žmonių, atranda naujų pomėgių. Tai ką reiškia ta slapta ašara ir liūdesys širdy atėjus kiekvienam naujam vaiko gyvenimo etapui? Tai reiškia, kad viduje suvokiama, jog vaikas auga ir tolsta nuo tėvų šeimos, o taip norima, kad jis visada išliktų mažas ir gležnas, o tėvai - jį globojantys, stiprūs ir jauni, t.y. nenorima keistis, nenorima psichologiškai paleisti vaiko. Tai nereiškia, kad liūdėti atsiskiriant nuo vaiko yra blogai. Problema atsiranda tada, kai šis procesas pernelyg ilgai užsitęsia, kai stabdomas vaiko (o tuo pačiu ir savo) asmenybės vystymasis.
Ypač stipriai atsiskyrimą nuo vaikų išgyvena tos motinos, kurių visas gyvenimas buvo paaukotas vaikams: nedirbusios ar dėl vaikų metusios darbą, karjerą. Motinos vaidmuo tokioms mamoms yra egzistencijos prasmė. Pasidariusios mažiau reikalingos, jos ypač skaudžiai išgyvena gyvenimo beprasmiškumą, savo nereikalingumo, vienatvės, tuštumos jausmus. Atrodo, kad gyvenimas jau praėjo, kad nieko prasmingo jau nebebus, kad jau viskas praeityje, jau “senatvė”. Tačiau iš tikro tai reiškia, kad reikia susitaikyti su vieno gyvenimo etapo pabaiga. Prasideda naujas gyvenimo etapas, kurio prasmė paaiškės ateityje. Atsiradus daugiau laisvo laiko, galima prisiminti jaunystėje neįgyvendintas svajones, užsiimti darbine veikla, net išmokti naujų dalykų. Galima iš naujo surasti ryšį su sutuoktiniu (tikėtina, kad vaikų nutolimą ir vidinę tuštumą gali išgyventi ir jis), susirasti naujų draugų ar atnaujinti ryšius su senaisiais. Bet norint pamatyti naują perspektyvą gyvenime visų pirma reikia leisti sau “išgedėti” atsiskyrimo nuo vaikų procesą. Daugelis sunkumų, problemų ir net ligų susiję su tuo, kad neleidžiama sau atsisveikinti su praėjusiomis fazėmis.
Kaip mamos stabdo, dažnai pačios to nepastebėdamos ir sąmoningai nenorėdamos, vaikų atsiskyrimo procesą?
Visų pirma, perduodamos vaikams išorinio pasaulio baimę. Jau nuo mažų dienų vaikams pabrėžiamas saugumas ir kreipiamas per didelis dėmesys į išorinio pasaulio pavojus. Aišku, perspėti vaiką yra naudinga, bet jei perspėjimų yra per daug, vaikas pradeda suvokti save kaip silpną, nesugebantį susidoroti su gyvenimo sunkumais, pradeda nepasitikėti savimi. Perdėtas tėvų rūpinimasis jauno žmogaus suvokiamas kaip nepasitikėjimas juo. Toks vaikas linkęs ilgiau būti tėvų globojamas, vengti įvairių sunkumų ir nesėkmių. Visa bėda, jog tėvai, nesuvokdami, kad šią pasaulio baimę vaikui patys įteigė, dažnai žodžiais dar priekaištauja, esą “kodėl tu toks pasyvus, kodėl tu ne toks, kaip kiti”. Tai dar labiau sustiprina vaiko nepasitikėjimą savimi. Efektyviausia, jei šioje situacijoje tėvai suvoktų savo baimę netekti vaiko jam nutolstant išorinio pasaulio link, “išgedėtų” netektį. Pamažu keičiantis tėvų elgesiui, vaikas taptų vis drąsesnis ir pasitikintis savimi.
Kitas būdas stabdyti vaiko atsiskyrimo procesą - pabrėžiant savo skausmingus jausmus vaiko tolimo nuo šeimos situacijose - “Aš liūdėsiu, jei tu laiku negrįši”, “Aš negaliu užmigti, kol tu ne namie” - ar verkianti mama sugrįžus - juk tai dažnai pasitaiko ne tik su mažais vaikais ar paaugliais, bet su suaugusiu jaunuoliu, kai šis, sakysim, išeina į naktinį klubą ar diskoteką. Liūdinti motina kelia kaltės jausmą (o giliai viduje - ir pyktį), ir jei tai kartojasi dažnai, jaunas žmogus pradeda galvoti, kad jis blogas. Tik kaltė, deja, ne visada sulaiko tėvų namuose. Kartais tai paskatina drastiškai nutraukti emocinius santykius su tėvais, išvykti taip toli, kad nesiektų tėvų emocijos. Mamą toks elgesys priverčia labai kentėti, juo labiau kad ji nesupranta, kodėl taip atsitiko.…
Ypač vaikų kaltę linkusios sukelti pasiaukojančios mamos.
Perdėtas atsidavimas ir aukojimasis kitam dažnai reiškia, kad savo vertė jaučiama tik per reikalingumą kitam žmogui, tik tada, kai kitas įvertina. Nors pati motina save suvokia kaip ypač nesavanaudišką (ji iš tikrųjų prisitaikydama prie kitų atsisako savo asmeninių norų ir planų), tačiau kiti jaučia jos didžiulius reikalavimus. Bet kokį netinkamą vaiko elgesį ji priima kaip savo kaltę, kaip auklėjimo broką. Tai sukelia vaikui dvigubai sunkesnius jausmus: dėl savo elgesio bei jo pasekmių ir dėl mamos jausmų. Ir nesvarbu, kiek vaikui metų. Tokia mama nesąmoningai reikalauja, kad visada aplink būtų žmonių, kurie palaiko jos savo vertės pajautimą: vaikų, anūkų ir t.t. Tokią motinos asmenybę nulemia jos auklėjimas vaikystėje, iš to ir kyla nesugebėjimas atsiskirti nuo mylimų žmonių ir nesugebėjimas atsiremti į save.
Gedėjimo procesui būdingas ne tik liūdesys, bet ir pyktis. Pyktis dažniausiai tenka ne savo vaikams, bet projektuojamas į kitus žmones, kurie “verčia vaiką tolti nuo šeimos”. Paauglystėje - tai “blogi” draugai, vėliau - partneris ar sutuoktinis. Todėl su anyta santykiai beveik visada konfliktiški. Savas vaikas paprastai idealizuojamas (nestiprus idealizavimas yra normalus reiškinys ir būdingas visiems normaliems tėvams). Na, o pykti ant savojo visada sunkiau, dėl to iš tikrųjų jam skirtas pyktis nukreipiamas į kitus.
Dažnai atsiskyrimui priešinasi ne tik tėvai, bet ir patys jaunuoliai. Norima, kad net išėjus iš namų, namai liktų kaip saugumo garantas, kaip vieta, į kurią nesėkmės atveju būtų galima sugrįžti ir kuri liktų nepakitusi. Šis reiškinys ypač pastebimas, jei tėvai nori keisti gyvenamą vietą, skiriasi ar ypač jei vieniši tėvai ar motinos ruošiasi tuoktis antrą kartą. Atrodo, išėjusiems iš namų vaikams neturėtų būti tokios aktualios tėvų gyvenimo permainos, deja, labai dažnai suaugę vaikai tampa tiek teigiamų, tiek neigiamų tėvų gyvenimo pasikeitimų kliūtimi.
Kitas sunkus vaikų jausmas paliekant tėvus - kaltė. Ne visada ji yra suvokiama ir pripažįstama, dėl to gali būti projektuojama į tėvus. Dėl visko kaltinami tėvai, o kartais jie net tampa “atpirkimo ožiais”. Jie kaltinami, kad patys nėra idealūs, kad nedavė visko, ką lyg ir privalėjo duoti, galų gale - kad pasaulis nėra idealus. Kadangi patys tėvai širdies gilumoje jaučia kaltę, kad nebuvo tokie tėvai, kokie turėjo būti, kad nepadarė visko, ką reikėjo padaryti auklėjant vaikus, šis vaikų kaltinimas gali būti priimamas labai skausmingai. Iš tikrųjų jo pagrinde glūdi vaikų nenorėjimas atsisveikinti su idealiais tėvų paveikslais, kokius juos matė vaikystėje, taip pat ir su savo siekiais bei svajonėmis būti idealiais. Jei tėvai be kaltės įsiklausytų į vaikų pateikiamus kaltinimus, pamatytų, kad dauguma jų neturi realaus pagrindo, o tėvai įsivaizduojami visai kitokie negu yra iš tikrųjų.
Išeitis iš tarpusavio nesupratimo ir sunkių jausmų - daug tarpusavyje kalbėtis tiek apie dabarties, tiek apie praeities jausmus. Paprastai jau paauglystėje pradedama klausinėti apie savo kūdikystę, vaikystę. Tai tėvams proga prisiminti, ką gavo ir ką atidavė augindami šį vaiką, ir taip pradėti didįjį atsiskyrimo procesą. Taip pat tai proga jaunam žmogui papasakoti apie save, savo turėtus džiaugsmus, sunkumus ir išgyvenimus, kad kuo mažiau liktų vietos nerealiam vaizduotėje susikurtam tėvų vaizdui. Kalbantis ne tik vaikai sužino daug naujų dalykų apie tėvus, bet ir tėvai - apie vaikus. Taip lengviau suvokti ir priimti savo vaikus kaip atskiras asmenybes, skirtingas nuo mūsų, turinčias savo gyvenimo kelią, suvokti ir susitaikyti, kad nauja karta nėra vien tik ankstesnės kartos tąsa ir kad vaikai nėra tam, kad gyventų pagal nerealizuotas mūsų pačių gyvenimo svajones. Kartu atsiskyrimas nuo vaikų yra gera proga tėvams vėl atsigręžti į savo gyvenimus.
Apipjaustymas, arba cirkumcizija (lot. Circumcisio – apskritas pjūvis), – apyvarpės pašalinimas chirurginiu būdu. Išgirdę šį žodį, didžioji dalis vyrų nusipurto, susiraukia, o kartais netgi pradeda tyliai mintyse keiksnoti. Na, šiuo atveju jų storžieviškumu kaltinti nereikėtų, kadangi – sutikime – procedūra ne iš maloniausiųjų. Tačiau, nepaisant jos atgrasumo, apipjaustymas vykdomas visame pasaulyje. Dažniausiai – dėl religinių sumetimų, tačiau yra nemažai atvejų, kai jis grindžiamas higienos ar estetikos sumetimais. Dar visai neseniai JAV apipjaustomi buvo net apie 90 proc. vyrų, kadangi didžiojoje šalyje buvo manoma, kada tai – būtina higienos priemonė. ...
Skaityti daugiauEglę ir Darių Kauneckus dauguma žino kaip Ajurvedos pradininkus Lietuvoje. Jau prieš daugelį metų jie susidomėjo ezoterika, pradėjo ieškoti atsakymų į klausimus, kas aš esu, iš kur atėjau ir kokia mano paskirtis šiame gyvenime. Tačiau svarbiausia priežastis, paskatinusi ieškoti Ajurvedos žinių, – šeimos sukūrimas. Eglė pasakoja, kad jiems buvo labai svarbu palanki dvasinė ir fizinė aplinka, norėjosi švariai pradėti, nešioti, auginti savo atžalas, rūpintis jų sveikata ir dvasiniu gyvenimu. Kai susikaupė tikrai nemažai žinių ir patirties, atėjo ir natūralus noras dalinti. Taip atsirado Ajurvedos centras SPA Shanti, vienijantis norinčiuosius eiti savęs pažinimo, tobulėjimo, fizinės ir dvasinės sveikatos stiprinimo keliu. ...
Skaityti daugiauVaikai į pasaulį turėtų ateiti tik laukiami, deja... vieni gimdo nelaukiamus, kiti laukia ir niekaip negali susilaukti kūdikio. Pradėtos ir laukiamos gyvybės nutrūkimas - didžiulė tragedija kiekvienai moteriai ir šeimai, deja, neretai šios tragedijos kartojasi......
Skaityti daugiauTyrimai rodo, kad dažniausios žindančių motinų pirmųjų savaičių problemos yra skaudantys speneliai bei kietos ir skausmingos krūtys. Tad trumpai apie pačią pradžią, problemas bei galimus sprendimo būdus konsultuoja VšĮ „Mamos centras“ vadovė Živilė BALTRUŠAITIENĖ....
Skaityti daugiauką tik pasirodė jūsų knyga „ausų, nosies ir gerklės ligos“. kuo ji ...
Skaityti daugiauStatistikos duomenimis, 2005 m., palyginti su 1900 m., vyresnių nei 65 vyrų metų, padaugėjo 7 kartus, o vyresnių negu 85 metų – net 31 kartą. Žmogui senstant, mažėja lytinių hormonų kiekis, o tai pasireiškia tam tikrais simptomais. Moterims šis laikotarpis vadinamas menopauze, vyrams – andropauze. Apie vyriškojo klimakso problemas bei jo palengvinimo būdus kalbamės su Medicinos centro „Neuromeda“ psichiatre-psichoterapeute Zita ALSEIKIENE ir Kauno medicinos universiteto onkologijos ligoninės gydytoju urologu Dainiumi KANIUŠU....
Skaityti daugiauŽurnalo viršelio veidu jūs, mieli skaitytojai, išrinkote dvidešimtmetį vilnietį Simoną Dailidę. „Esu abstinentas ir vegetaras. Su draugais organizuojame blaivius vakarėlius „Varom!“, bėgimus „Už blaivią Lietuvą“. Be to, užsiimu joga, rytais važiuoju prie ežero dviračiu, vasarą savanoriauju, būnu vadovu vaikų sveikatingumo stovyklose. Esu patriotas iki kaulų čiulpų smegenų. Myliu Lietuvą, noriu matyti ją sveikesnę ir blaivesnę ir nebijau to pasakyti garsiai”, – pasakoja apie save Simonas....
Skaityti daugiauVieniems vaikučiams jau kelių mėnesių momenėlis užsidaro, kitiems – tik pusantrų ar dvejų metukų. Be galo daug nuomonių ir įvairiausių mitų, kodėl taip yra, taigi jaunoms mamytėms iškyla daug klausimų, susijusių su momenėlio užsidarymu, išsipūtimu, įdubimu, pulsavimu ir, žinoma, vitamino D vartojimu. Šiais klausimais konsultuoja bendrosios praktikos gydytojas MINDAUGAS RUBIKAS....
Skaityti daugiau„Pašalink priežastį – išeis liga“, – taip gydymo esmę apibūdino Hipokratas. Netaisyklingas kvėpavimas – taip pat gali būti viena iš daugelio ligų priežasčių, kurią pašalinus, išnyks ir ligos. Kaip kvėpuoti taisyklingai ir kas vyksta mūsų organizme kvėpuojant, pasakoja KMU Kardiologijos instituto mokslo darbuotoja medicinos mokslų daktarė gydytoja Lina JASIUKEVIČIENE....
Skaityti daugiauŠiek tiek statistikos. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, septintajame dešimtmetyje dėl ūminių apsinuodijimų į ligoninę buvo guldomas 1-as iš 1000 gyventojų, aštuntajame – jau 2, dabar šis skaičius išaugo iki 2,7. Lietuvoje šis rodiklis svyruoja nuo 2,8 iki 4,1. Yra žinoma apie 700 įvairių cheminių junginių, kuriais apsinuodijama dažniausiai. Neretai apsinuodijama medikamentais. Apie dažniausias to priežastis, požymius ir pirmąją pagalbą kalbamės su KMUK Nefrologijos klinikos gydytoju klinikiniu toksikologu Jonu ŠURKUMI....
Skaityti daugiauNe vienam žmogui, sergančiam ūmine ar lėtine liga, iškyla klausimas: kaip nuvykti pasigydyti į sanatoriją? Apie tai, ką reiktų žinoti apie reabilitacinį gydymą, kalbamės su Kauno teritorinės ligonių kaso direktoriaus pavaduotoju Regimantu ANDRIŪNU....
Skaityti daugiauBendraujant su tėvais tenka patirti, jog trūksta elementarių žinių apie normalų berniukų lytinių organų vystymąsi bei pasitaikančius nesklandumus. Tėvai, o ypač berniuko tėvas, tai turėtų žinoti....
Skaityti daugiau[klausimas]jau keletą metų periodiškai jaučiu galvos svaigimą, kartais einant...
Skaityti daugiauSveikatos metų žaliasis kalendorius kiekvienam Sakoma, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Šią patarlę galima pritaikyti ir ekologiškam gyvenimo būdui: jei kiekvienas mūsų šiais metais kas savaitę ar mėnesį padarys nors mažą darbelį saugodamas gamtos išteklius, oro švarą, savo ir artimųjų sveikatą, tai visi gyvensime geriau. Juolab kad 2013-ieji paskelbti Sveikatos metais....
Skaityti daugiauIstorija Žmogaus genetikos centras - tai kol kas vienintelė įstaiga Lietuvoje, kur teikiamos genetinės konsultacijos, sistemingai užsiimama paveldimų ligų tyrimais ir profilaktika. Molekulinės genetikos laimėjimai neleidžia atsilikti šioje perspektyvioje mokslo ir laboratorinių tyrimų srityje, išmokta diagnozuoti paveldimas ligas ne tik pagal jų kliniką, bet ir pagal jas lemiančias genų mutacijas. 1989 m. V.Kučinsko ir V.Jurgelevičiaus pastangomis Lietuvoje pradedami molekuliniai-genetiniai paveldimų ligų tyrimai. 1991 m. įkurta Lietuvos žmogaus genetikos draugija. Jos pirmininku išrinktas prof. V.Kučinskas, branduolį sudaro centro darbuotojai. Į ją įėjo Lietuvos specialistai, besidomintys žmogaus ir medicininės genetikos problemomis. 1992 m. Žmogaus genetikos centre pradėjo veikti Lietuvos paveldimų ligų ir įgimtų vystymosi defektų registras, kuriame kaupiami duomenys apie visus įgimtų anomalijų atvejus mūsų krašte. Sukaupus bent 10 metų duomenis apie įgimtas anomalijas Lietuvoje, bus galima įvertinti kai kurių jų paplitimo priežastis, numatyti galimus profilaktikos kelius, analizuoti Lietuvos populiacijos ypatumus. 1994 m. pradėta rengti kasmetinius darbinius pasitarimus, į kuriuos kviečiami Lietuvos gydymo įstaigų atstovai. Pasitarimų metu centro specialistai supažindina Lietuvos gydytojus su savo darbo rezultatais ir problemomis, genetikos naujovėmis, tariamasi, kaip geriau organizuoti įgimtų vystymosi defektų ir paveldimų ligų profilaktiką....
Skaityti daugiauKalbėdami apie ateitį, esame linkę fantazuoti. Įsivaizduokite mažą į smegenis įdedamą kortelę, kuri padeda išvengti epilepsijos traukulių, arba specialias technologijas, kurios padeda valdyti rankos arba kojos protezą taip, tarsi tai būtų savo pačių galūnė. Dalis tų fantazijų išsipildo, tačiau dar dažniau mokslas pasuka kita linkme ir sukuria kažką tokio, apie ką net negalėjome pagalvoti. Taigi ko laukti galime jau dabar?...
Skaityti daugiau
Lankytojų komentarai
Parašykite savo nuomonę