Ramus pavasario laukimas

Neseniai praūžė Užgavėnių linksmybės su savo persirengėliais, Morės deginimu, Lašininio ir Kanapinio kova. Kaip paprastai, kovą laimėjo kanapinis, taigi žiema nugalėta, netrukus ir pavasaris. Bažnyčia 40 dienų iki Velykų vadina Gavėnia ir skiria susikaupimui prieš Didžiąją krikščionims Kristaus Prisikėlimo, arba Velykų, šventę. O žmonės nuo seno gamtoje ieško pavasario ženklų.

 

Gavėnios ištakos

 

Nors daugeliui gavėnia susijusi su bažnyčia, tačiau yra nuomonė, kad gavėnios ištakos – ikikrikščioniškosios religijos ir kad pavasarį būdavo švenčiamas mirštančio ir iš numirusių prisikeliančio dievo (Ozyrio Egipte, Adonio Finikijoje, Ačio Mažojoje Azijoje, Dioniso Graikijoje) prisikėlimas. Šiuo metu būdavo pasninkaujama, atliekamos apeigos. Tokiais veiksmais reikštas liūdesys dėl dievo (gamtos) mirties, pastangos magiškomis priemonėmis užsitikrinti gausų derlių.

Vakarų krikščionių bažnyčiose gavėnia įsigalėjo nuo VII a., su krikščionybe ji plito Lietuvoje. Tiesa, Aleksandras Žarskus („Pavasario virsmas. Užgavėnės. Gavėnia“) abejoja krikščioniškosios gavėnios laikotarpio tikslumu: „Po Užgavėnių prasideda gavėnia – taip dabar yra įprasta manyti. Savaime kyla klausimas: kodėl Užgavėnės, kurios pagal pavadinimą (UŽ gavėnios) turėtų būti po gavėnios, yra švenčiamos prieš ją… Taigi galima drąsiai teigti, jog gavėnios laikotarpis puikiausiai galėjo būti ir prieš Užgavėnes.“ Ir toliau: „Kad taip buvo iš tikrųjų, rodo ir tai, kad dar palyginti visai neseniai žodis „gavėnia“ kartais būdavo vartojamas priešinga, negu mums įprasta, prasme: „Veselijos ir pokyliai bus keliami gavėnėje“. Taip buvo rašoma J. Basanavičiaus redaguotoje „Aušroje“ (LKŽ, III t. p. 188). A. Žarskaus nuomone, negalime teigti, kad krikščionybė gavėnios laikotarpį, trukusį nuo Kalėdų iki Užgavėnių, perkėlė nuo Užgavėnių iki Velykų, „nes gamtos lygmenyje esančio gavėnios tarpsnio neįmanoma perkelti. Senasis gavėnios laikotarpis nuo Kalėdų iki Užgavėnių išlieka, tačiau, vis labiau pabrėžiant krikščioniškosios gavėnios laikotarpį, susijusį su žmogaus kūno marinimu ir jo dvasios atsigavimu, senoji gavėnia buvo vis labiau užmirštama.“

 

Gavėnia – krikščionių pasninko laikotarpis

 

Taigi gavėnios kaip susikaupimo laikotarpį visa dėlto labiau akcentavo bažnyčia. Jos metu nepuošiamas gėlėmis altorius, muzikos instrumentai naudojami tik giedotojams pritarti – taip sukuriama rimties ir susikoncentravimo ties atgaila atmosfera. Nuo pat pradžių gavėnia – keturiasdešimties dienų pasiruošimo Velykų šventei laikotarpis. Gavėnios pradžioje būdavo išrenkami katechumenai (besiruošiantieji krikštui suaugusieji), kuriuos krikštydavo per Velyknakčio apeigas. Visą tą laiką jie intensyviai rengdavosi reikšmingam gyvenimo momentui.

Gavėnia geriausiai tikdavo ir kanoninei atgailai. Privačiai atlikę išpažintį, nusidėjusieji turėdavo atlikti atgailą, jei norėjo vėl būti priimti į Bažnyčią.

Pasirengimas Velykoms, katechumenatas, kanoninė atgaila nulemdavo gavėnios nuotaiką, pamaldumo ir asketines praktikas.

Gavėnios metu tikintiesiems draudžiama valgyti mėsiškus ir pieniškus valgius, linksmintis. Pabrėžiama, kad savo veiklos pradžioje Kristus 40 dienų pasninkavo dykumoje – gal todėl liaudyje labiau įsigalėjo nuomonė, kad gavėnia visų pirma yra pasninko metas, ir jo griežtai būdavo laikomasi. Žmonės gavėniai iš anksto ruošdavosi – prisiaugindavo pupų, žirnių, prisidžiovindavo arba prisisūdydavo grybų, prisiraugindavo agurkų ir kopūstų. Kaip rašė tautosakos ir etnografinės medžiagos pateikėjas Petras Zalanskas (1900–1980): „Visų gavėnių žmonės valgydavo sausai. Septynių metų vaikas jau pasninkavo.“

 

Pavasario laukimo šventės

 

Nors užsigavėjus po Pelenų dienos prasideda susikaupimo metas, tačiau švenčių netrūkdavo – gal jos buvo ne tokios triukšmingos, bet svarbios – pagal jas spėdavo, kaip greitai ateis ir koks bus pavasaris, kurio visi su nekantrumu laukdavo. Pirmųjų pavasario pranašų buvo laukiama vasario 24-ąją – Vieversio dieną (krikščioniška šv. Motiejaus). Vieversys parskrisdavo kartais anksčiau. Tačiau jei pamatydavo vieversį dar prieš Motiejų, sakydavo, kad dar bus didelis atšalimas. Jei pamatydavo vėliau, tikėdavosi šilto ir sauso pavasario.

P. Dundulienė („Lietuvos etnologija“) rašo, kad Vieversio diena buvo ypatinga šventė. Kai kur tą dieną nesijodavo nei miltų, nei grūdų, kad pasėlių neužpultų maras ar gyvuliai nesisuktų kvaituliu, nes gyvulių kvaitulį galėjęs sukelti miltų sukimas rėtyje. Žmonės nešukuodavo galvos, kad vištos įsėtų daržų neiškapstytų.

Ypatinga reikšmė būdavo teikiama pirmosioms kovo dienoms – kokia pirmoji kovo diena, toks bus pavasaris, antroji rodo vasarą, trečioji – rudenį, ketvirtoji – žiemą.

Kovo 4-oji mums visiems labiausiai žinoma kaip Šv. Kazimiero diena (kas iš mūsų nėra pabuvojęs Kaziuko mugėse!). Nuo stogų jau laša taip, kad ne tik gaidys, bet ir jautis gali atsigerti. Per Kazimierą žmonės stengdavosi iš tvartų išleisti gyvulius – esą tai padės jiems greičiau augti. Žmonės sakydavę, kad jau per Kazimierą vieversiai užgieda pirmą giesmę, tačiau, ją išgirdus, pernelyg džiaugtis nevertėtų – tai pranašauja nederlių.

Kovo 4-oji dar vadinta kovarnių arba špokų diena, „kreivavėžiu“.

Neilgai trukus, kovo 10-ąją, buvo laukiama parskrendant 40 paukščių, atnešiančių tikrą pavasarį. Tai Keturiasdešimties kankinių, arba keturiasdešimties paukščių, diena. 40 paukščių diena vadinama todėl, kad apie tiek paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į atgal. Žmonės sakydavo: jei tą naktį pašąla, stiprios šalnos dar truks 40 parų. Kad būtų geras javų derlius, Rytų Lietuvoje moterys turėdavusios iškepti šeimynai 40 bandelių. Žemaičiai šią dieną turėdavo praleisti namuose, vengdavo koją kur toliau iškelti. Tikėta, kad jei tą dieną kur toliau išvažiuosi, užsitrauksi nesutarimą su saviškiais ir su kaimynais.

 

Pavasario šauktuvės

 

Tai dar viena pavasario šventė. Pavasario šauktuvės – tai mėnulio pjautuvo pasirodymas po žiemos saulėgrįžos (dar Kumeliuko krikštynos, arba Krikštai). Ši senovinė lietuvių liaudies šventė – tai archajiškojo Mėnulio kalendoriaus reliktas, ji išlikusi tik rašytiniuose šaltiniuose.

T. Narbutas (Lietuvių tautos istorija, 1835 m., I t.) rašo, kad per šią šventę ypatingas apeigas atlikdavo netekėjusios merginos. Jos basos į laukus bėgdavo pasitikti saulės. Belaukdamos saulės dainuodavo dainas. Pirmiesiems jos spinduliams palietus žemę, grįždavo į kaimą, visus sutiktuosius sveikindavo su atėjusiu pavasariu ir linkėdavo gerų metų. O štai apie žemaičius M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ (1848 m.) rašo, tą dieną į laukus išjodavę du būriai vaikinų. Kiekvienas būrys turėdavo po šventą paveikslą, dėl jų tarp raitelių vykdavo varžybos.

Dar vienas atbundančios gamtos, atšilimo pranašas – pempė. Gal dėlto Pempės (šv. Juozapo) diena buvo taip pat labai svarbi. Sniegas jau taip smarkiai patirpęs. Jei tą dieną būdavo giedra, tikėdavosi pieningų metų. Tą dieną moterys neverpė – kad baroniukams galva nekvaistų. Merginos tvarkydavo gėlių darželius, išgrėbstydavo pernykščius stagarus, purendavo žemę. O šiaurinėje Lietuvos dalyje moterys ir daržo daigus jau sėdavo. Ši diena – gėlių, merginų ir moterų šventė.

Kovo 19-tą laukdavo parskrendant gandro, atnešančio ant uodegos kielę, kuri baigianti iškapstyti ledus. Na, o netrukus ir lygiadienis – tikra pavasario pradžia.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai