Eutanazija: troškimas numirti ar nenoras gyventi tokiomis sąlygomis?

Eutanazijos įstatymas – pagalba kenčiančiajam ar mūsų vertybių smukimas? Kodėl apie tai kalbama būtent dabar? Gal jis reikalingas dėl to, kad šaliai viskam trūksta pinigų, ir ji nepajėgi savo piliečiams užtikrinti kokybiško gydymo, slaugos ir paliatyviosios priežiūros. Teigiama, kad eutanazijos prašo tik tie, kurie nėra tinkamai slaugomi ir prižiūrimi. Tai vienas įstatymo priešininkų argumentų. O šalininkai teigia, kad žmogus pats turi teisę pasirinkti, kada jam pasitraukti iš gyvenimo, ir eutanazija – alternatyva nepakeliamoms fizinėms, dvasinėms kančioms, kurių neįmanoma palengvinti ir kurias sukėlė nepagydoma liga ar sužalojimas.
 

Apie eutanaziją kalbame su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Onkologijos ir hematologijos klinikos onkologe-chemoterapeute Edita Juodžbaliene ir Kauno klinikų filialo Onkologijos ligoninės Paliatyviosios onkologijos skyriaus vadove doc. Dalia Skorupskiene.
Ar tarp Jūsų pacientų buvo tokių, kurie norėjo ir kalbėjo apie eutanaziją?
E.Juodžbalienė:
Eutanazijos pavadinimas kilęs iš dviejų graikiškų žodžių eu ir thanatos, kurie reiškia „laiminga mirtis“. Šiandien girdime įvairių eutanazijos sinonimų: „gailestinga mirtis“, „ori mirtis“, „staigi neskausminga mirtis“ ir pan.
Eutanazija gali būti aktyvi– kada kažkas daroma, kad ligonis numirtų (sušvirkščiama mirtina medikamentų dozė); pasyvi eutanazija – kada yra kažkas nedaroma tam, kad ligonis nemirtų (neskiriama ar nutraukiama gyvybę palaikanti priemonė, pvz., kvėpavimo aparato atjungimas); norima arba valinga eutanazija – kada ligonis prašo, kad jį numarintų; nenorima arba nevalinga eutanazija – kada ji įvykdoma be ligonio prašymo (slapta įvykdyta eutanazija vadinama kriptanazija); prievartinė eutanazija – kada ji įvykdoma prieš ligonio valią.
Onkologinių ligų gydymas išties ilgas, sudėtingas, o rezultatai ne visada džiuginantys. Tačiau vėžys jau laikomas lėtine liga ir juo sergant galima gyventi daug metų. Gal ir keista, kad, kasdien susiduriant su sunkiais ligoniais, apie eutanaziją teko kalbėti gal tik kelis kartus, ir tas noras veikiau buvo spontaninis nuotaikos pasireiškimas. Ranką prieš save yra pakėlę tik keli pacientai, kurių net neįtartum – stiprios savarankiškos asmenybės. Pastebėjau, kad sveikas žmogus dažniau svaidosi tokiais teiginiais – „nesigydyčiau, negyvenčiau...“, bet kai suserga ir supranta, kad kova su liga reikštų ilgesnį gyvenimą ar net pasveikimą, įsijungia „aukštesnė pavara“. Ypač stebina jaunų moterų, turinčių mažų vaikų, noras kovoti už gyvenimą.
D.Skorupskienė: Iš tiesų tarp sergančiųjų vėžiu prašančių eutanazijos nėra labai daug. Dažniausiai apie eutanaziją ima kalbėti tie ligoniai, kurie jaučia nepakeliamus skausmus, kurie yra paralyžiuoti ir todėl visiškai priklausomi nuo kitų. Kita vertus, net ir tie žmonės, kurie tik sužinoję apie vėžio diagnozę pareiškia, kad kai sulauks paskutinės stadijos, kai vėžys bus išplitęs, tikrai ką nors pasidarys ir nebegyvens, sulaukę šios sunkios būklės, ima kalbėti visai kitaip. Tada jie tiesiog stengiasi gyventi šia diena, iki Velykų, iki Kalėdų, iki apsilankant vaikams, ir pan. Pasikeičia prioritetai ir džiaugiamasi tuo, kad esi gyvas, kad tą dieną neskauda ar mažiau skauda, ar jautiesi geriau. Be abejo, šie ligoniai neturi didžiulių planų 10-čiai ar 15-kai metų į priekį, tačiau to galbūt ne visada ir reikia, nes tada žmogus tiesiog neturi laiko gyventi čia ir dabar. Išimtis sudaro tie ligoniai, kuriems nepavyksta numalšinti skausmo arba kuriems jis nėra tinkamai gydomas, taip pat esant labai sunkioms socialinėms sąlygoms. Tada girdime apie eutanaziją.
Šiuolaikinė medicina tiek pasiekusi, nejau dar gali būti atvejų, kai skausmą nėra kuo malšinti, kad ligoniui tenka kentėti?
D.Skorupskienė:
Vėžio sukeltas skausmas ypatingas, tačiau tikrai turime platų spektrą nemedikamentinių ir medikamentinių priemonių tam skausmui malšinti. Kita vertus, apie 5–10 proc. atvejų (priklauso nuo vėžio lokalizacijos, išplitimo) skausmai būna labai stiprūs, ir juos kelia bet koks ligonio judesys. Tokiu atveju galbūt visiškai skausmo numalšinti negalima, bet tikrai galima jį sumažinti.
Galbūt trūksta žinių ir šeimos gydytojams, ir onkologams, ir dėl to bijoma skirti opiatų arba jų paskiriama per vėlai, bijoma didinti dozę. To dažnai nenori ir patys pacientai, nes bijo priprasti: „o ką aš vartosiu, jeigu jau morfinas nepadės“. Tačiau tai tikrai neturėtų gąsdinti sergančiųjų. Savo skyriuje pasiekiame neblogą nuskausminamąjį poveikį, tačiau, perkėlus pacientą į slaugos ligoninę ar ypač išrašius į namus, neretai toji gydymo schema būna sujaukiama ir ligonis vėl negauna tinkamo nuskausminimo. Dėl to skausmas tampa lėtinis, ir tada jau kelia ne tik fizines ir socialines, bet ir psichologines problemas, paūmėja depresija.
Teigiama, kad eutanaziją pasirinkusiųjų tikslas, kaip ir savižudžių, būti išgirstiems. Manoma, kad po pokalbio eutanaziją pasirinkusieji pakeičia savo nuomonę.
E.Juodžbalienė:
Vien kalbos nepadės. Tai medikų, socialinių darbuotojų, dvasininkų ir kitų specialistų komandos darbas. Įsivaizduokite, kad jums nuolat stipriai skauda, jūs nepasikeliate iš lovos, negalite dėl skausmo užmigti, ar užteks kalbų? Geriau nuo kalbų prie darbų. Vien efektyviai nuskausminus gyvenimas pašviesėja. Kalbos nepadės ir komos būklės ligoniams, bet nuo jų gal palengvės jį slaugančiajam. Žinau, kad yra pamokos Alzheimeriu ar demencija sergančiųjų artimiesiems, kur mokoma su jais elgtis. Jei norima tikrai padėti, reikia ne susitapatinti su ligoniu (artimieji patiria psichologinei trauma), bet vertinti jį kaip ligonį ir daryti, kas jam geriausia. Matau kasdien: jei serga vienas šeimos narys, kenčia visa šeima. Didelę įtaką eutanazijai pasiryžusiam pacientui gali padaryti šeima, jos pagalba.

 

Kalbėdamas apie eutanaziją, žmogus trokšta ne mirties, o tiesiog nenori, negali, nepakelia gyventi tokiomis sąlygomis.


E.Juodžbalienė: Su šiuo teiginiu sutinku. Net 90 m. senutė, sužinojusi apie sunkią ligą, klausia, ar mirs. Gyventi nori visi. Jei gyventi nenori sveikas žmogus, reikia kviesti psichiatrą. Bet sergantieji vėžiu žmonės dažniausia bijo ne diagnozės, bet galimo skausmo, kančių, negalėjimo apsitarnauti, jie nenori būti našta artimiesiems. Artimieji, neturėdami medicininio išsilavinimo, nežino, kaip galima padėti, bijo tokį ligonį parsivežti namo. Apie eutanaziją galima kalbėti formaliai, direktyvomis, bet suprasti geriau jos esmę gali tie, kurie mato sunkius ligonius. Žmogaus fizinių ir psichinių galimybių ribos neįtikėtinos, nors jos vis dėlto yra. Kartais stebiesi žmonių optimizmu. Ne veltui sakoma, kad sergantieji širdies ligomis yra pesimistai, o onkologinėmis – optimistai. Vis daugiau kalbame apie gyvenimo kokybę. Užtikrinus nepagydomiems ligoniams adekvačią (geresnę nei yra šiandien) paliatyviąją terapiją, suteikus galimybę oriai išeiti, sumažėtų ir gąsdinantis onkologijos įvaizdis. Mano įsitikinimu, kol sergantiesiems vėžiu neišsemtos visos paliatyviosios pagalbos galimybės, apie eutanaziją kalbėti nevertėtų.
Kitų šalių paliatyviosios pagalbos patirtis, kuri, Jūsų nuomone, galėtų būti sektina?
D.Skorupskienė:
Teko viešėti Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje. Šiose šalyje išties neblogai išvystyta paliatyvioji pagalba, nors vieningos sistemos ir nėra. Labai daug šioje srityje daroma padedant labdaros organizacijoms, savanoriams, kuriais gali būti bet kokio amžiaus žmonės – studentai ar pensininkai. Jie eina į ligonines, padeda slaugyti sunkiai sergančius, suteikia jiems informacijos, moralinę paramą. Yra parduotuvių, kur už parduotus daiktus gaunamos lėšos skiriamos slaugos ligoninėms ar patiems pacientams: jiems perkama įranga, kad tik jie kuo ilgiau galėtų savarankiškai gyventi namie. Lietuvoje savanoriškoji pagalba tik skinasi kelią.
 

Šiuo metu eutanazijos atlikimo galimybė Lietuvoje neįtvirtinta, tačiau Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas suteikia galimybę pacientams atsisakyti tam tikrų procedūrų ar gydymo ir taip greičiau mirti. Ar daug pacientų pasinaudojo šia teise?


E.Juodžbalienė: Sąmoningas paciento atsisakymas gydytis, dėl ko sutrumpėja gyvenimo trukmė, palyginti su trukme gydant, vadinamas pasyviąja eutanazija. Būna, kad pacientas, vos išgirdęs apie I stadijos vėžį (kai po gydymo gali visiškai išgyti), atsisako gydymo. Tada stengiesi visais įmanomais argumentais įtikinti, kalbėti ir gražiai, ir griežtai. Kartais, kai žmogus atidžiai išklauso, pats pasidomi, įvertina ligos perspektyvas, savo galimybes atlaikyti gydymą, jo sprendimas atsisakyti agresyvaus gydymo gali būti ir logiškas. Niekada ligonis „nepaleidžiamas į visas keturias puses“, aptariamos paliatyviosios priemonės, ateityje galimos ligos komplikacijos, pagalba. Net ir atsisakiusieji gydymo vėliau vėl gali kreiptis pagalbos. Tik reikėtų nepamiršti, kad vėžys nelaukia: mėnesius ar metus negydomi piktybiniai navikai tik didėja.
Mano giminaitis onkologinę ligą gydėsi 7 m., bet kai sutriko maitinimasis ir teko naudoti maitinimo zondus, jų atsisakė ir gyveno tiek, kiek išgyvena žmogus be maisto. Žmogus išsilavinęs, šviesaus proto, tai buvo jo teisė. Kaip gydytoja manau, kad egzistuoja esminis skirtumas tarp mirties sukėlimo ir sutikimo mirti. Gydytoją gerbiame už tai, kad jis prisiima atsakomybę, daro viską, kad išgelbėtų žmogų. Nesutikčiau dalyvauti kito žmogaus eutanazijos procedūroje. Net ligonio mirtis dėl medicininių priežasčių yra didelis stresas, prie to nepriprantama. Kaip būsimas pacientas gal pateisinčiau eutanaziją, bet kaip gydytoja nenorėčiau tame dalyvauti.
 

Eutanazijos priešininkai teigia, kad eutanazijos negalima atlikti dėl etinių, religinių, moralinių aspektų. Ar bandymas įteisinti eutanaziją Lietuvoje rodo, kad smukusios mūsų vertybės, kad nevertinama gyvybė, o įvairūs galiojantys teisės aktai gina tik sveikus ir darbingus žmones, o jei esi pensininkas, o jei dar ir gulintis ant patalo, tai išvis esi nurašomas – jokios tinkamos medicinos pagalbos nesulauksi. Galbūt dėl to ir reikalingas eutanazijos įstatymas?


E.Juodžbalienė: Ligonių nerūšiuojame. Ką ir kaip gydysime ar išvis gydysime – sprendžiame įvertinę tik medicinines priežastis. Net savo artimo žmogaus negalėjau gydyti, nes, pasvėrus visus už ir prieš (naudos ir galimų komplikacijų riziką), paaiškėjo, kad vien slaugant žmogus gyvens ilgiau ir kokybiškiau. Jei kalbame apie nepagydomus ligonius, kraštutinai sunkias fizines būkles, negaliu teigti vienareikšmiškai. Žmogus žmogui nelygus. Sutinku, kad paliatyvioji pagalba Lietuvoje išvystyta silpnai, nepasiekia visų, gal todėl žmonėms atrodo, kad juos „nurašo“. Jei, pati būdama gydytoja ir gerai žinodama galimas ligų baigtis, nenorėčiau metų metus būti vartoma lovoje, tai kiti už gyvenimą kovoja iki paskutinio atodūsio. Jei pats negali pareikšti savo valios (ištikusi koma), gal tokius dalykus iš anksto galima aptarti šeimoje. Tikrai žinau atvejį JAV, kai žmogus savo sprendimą „negaivinti“ buvo patvirtinęs notaro parašu ir artimieji nekvietė greitosios.
Eutanazijos problema labai plati, apima medicinos, bioetikos ir žmogaus teisių klausimus, todėl apie tai gali pareikšti tik savo subjektyvią nuomonę. Manau, kad eutanazijos galimybė būtų reikalinga tik pavieniams sunkiems be pagerėjimo perspektyvų ligoniams, gerai apgalvojant nuo galimo piktnaudžiavimo apsisaugojimo priemones. Eutanazijos šalininkai, siūlydami įteisinti eutanaziją, pavaizduoja žmogų, prikaustytą prie lovos, prijungtą prie gyvybę palaikančių aparatų. Jų nuomone, tai yra žmogaus kankinimas, jie siūlo pasyvią eutanaziją. Eutanazijos šalininkai teigia, kad žmogus pats turi teisę pasirinkti, kada jam pasitraukti iš gyvenimo. Bet, kiek domėjausi šia problema, daugiau argumentų turi eutanazijos priešininkai.
D.Skorupskienė: Lietuva laikoma katalikišku kraštu, tačiau kai problema paliečia asmeniškai, gana dažnai net ir labai religingi giminaičiai patys prašo ką nors padaryti, kad ligonio kančios sumažėtų: gal tegul jis miega, gal tegul greičiau išeina. Tad veikiausiai to gilaus religingumo jau nebeturime. O kai kalbama apie moralinius aspektus, visada paklausiu – kas, jūsų supratimu, turėtų tai atlikti? Kas turėtų suleisti tą ampulę, atjungti aparatūrą? Ir jeigu labai norite palengvinti kančias, tai kodėl patys to nepadarote namie? Tada neretai požiūris iš karto pasikeičia.
Taigi dažnai apie eutanaziją kalba ne ligoniai, o giminės, artimieji, kurie pavargsta slaugyti. Iš tiesų namie tokį ligonį prižiūrėti sunku net ir turint visas sąlygas: funkcinę lovą, deguonies aparatą ir t.t. Dažniausiai prašoma ne nutraukti gyvybę, o tiesiog dirbtinai jos neilginti.
Tada medikai susiduria su juridinėmis problemomis, nes pagal dabar galiojančius teisės aktus kone visi ligoniai turėtų numirti reanimacijos skyriuje. Sergančiojo išplitusiu vėžiu gyvenimą, aktyviai jį reanimuojant, galima pailginti 1–2 dienomis. Tačiau kyla klausimas: ar tai etiška? ar to reikia? Galbūt tokiems žmonėms galėtume sudaryti sąlygas oriai, ramiai be skausmo numirti, bet dirbtinai nedidinti kraujospūdžio, nejungti prie dirbtinio kvėpavimo aparatų ir pan.
 

Medicina pasiekė daug, ir yra atvejų, kai aparatūros palaikomi ligoniai gyvena dešimt ir daugiau metų. Kada etiška atjungti aparatą?


D.Skorupskienė: Tada, kai įrodyta, kad smegenys yra mirusios, o tam įrodyti yra aiškių tyrimų. Manau, kad sergantieji išplitusiu nepagydomu vėžiu turėtų turėti teisę pasirinkti, kiek aktyviai jie turėtų būti gaivinami. Šiuo atveju pasyvioji eutanazija galėtų būti priimtina. Savo skyriuje matome tikrai daug sunkių ligonių, kuriems galime suteikti tik tokią pagalbą, kad jiems neskaudėtų, kad jie nebadautų, nedustų, tačiau žinome, kad jokio realaus aktyvaus gydymo taikyti negalėsime, o apie pasveikimą nėra nė kalbos. Tokiais atvejais iš tikrųjų susiduriame su problema – kiek aktyviai turime žmogų gydyti, gaivinti?
E.Juodžbalienė: Vienas klausimas – ar tai gyvenimas, jei žmogus gyvas, bet nesupranta, kad jis gyvena. Kitas klausimas – ar mes turime teisę nutraukti kito žmogaus gyvybę. Kiekvieną situaciją reikia vertinti individualiai.
 

Ar teko lankytis šalyse, kur įteisinta eutanazija?


D.Skorupskienė: Visame pasaulyje pacientai gali išreikšti savo valią, kad jie nebūtų aktyviai reanimuojami. Žinau atvejį Jungtinėje Karalystėje, kai sergantis išplitusiu kasos vėžiu pacientas buvo apsisprendęs, kad jo negaivintų, ir tai buvo užrašyta jo ligos kortelėje. Ir kai vežant į konsultaciją greitosios pagalbos automobilyje jį ištiko klinikinė mirtis, o paramedikai jį vis dėlto atgaivino, kilo konfliktas, ir pirmiausia nepadėkojo pats atsigavęs pacientas.
Teko lankytis Australijoje, kur yra priimtas eutanazijos įstatymas. Tačiau realiai eutanazija ten atliekama nedažnai. Mat kol surenkami visi dokumentai, parašai, įvyksta gydytojų konsiliumai ir pasitarimai, dažniausiai ligoniai jau patys numiršta.
Baiminamasi, kad mūsų sumaterialėjusiame pasaulyje šia galimybe bus piktnaudžiaujama.
E.Juodžbalienė: Kaip nėra taisyklių be išimčių, gali pasitaikyti ir tokių atvejų. Užsienio žiniasklaidoje kartais nuskamba panašūs pavieniai atvejai. Kol nebus atsakyta į klausimą, ar reikia eutanazijos, apsidairykime aplink, kaip geriau padėti tokiems ligoniams.

Susiję straipsniai

Mūsų draugai