Kodėl gaminamos įvairios vaistų formos

Kietosios vaistų formos

Tai tabletės, kapsulės, piliulės, dražetės, milteliai. Jos sudaro didžiausią dalį vaistų pramonėje.
 

Tabletės

Jose yra suslėgtos kietos birios vaistingosios ir indiferentinės bei tablečių masę jungiančios medžiagos. Kai danga yra labai plona polimerinė, tabletė vadinama plėvele dengta tablete.
Jos gali būti:
• Dengtos. Turi ypatingą lygų paviršių – apvalkalą, kuris gali būti sudarytas iš kelių sluoksnių ir įvairiausių medžiagų, pvz., dervų, želatinos, cukrų, vaškų, dažiklių ir kt. Apvalkalas padeda lengviau nuryti tabletę, pailgina jos poveikį.
Privalumas – tabletės, dengtos skrandžio sultims atsparia danga, suyra žarnyne, taip išvengiama skrandžio sulčių ardomojo poveikio veikliajai medžiagai.
Trūkumas – tablečių su apvalkalu negalima smulkinti, nes pažeidžiama apsauginė plėvelė, o tai reiškia, kad veiklioji medžiaga gali išsiskirti anksčiau nei reikėtų. Kyla pavojus suerzinti skrandžio gleivinę, o kartais gali įvykti preparato inaktyvacija.
• Nedengtos. Jos nuryjamos užgeriant nedideliu kiekiu skysčio (dažniausiai vandens) ar be jo ir ištirpsta skrandyje. Ten išsiskiria laisva veiklioji medžiaga, kuri patenka į kraujotaką. Jei nurodyta gerti ne po visą tabletę, pvz., po ketvirtį, tabletes, kuriose yra nurodantys laužimo vietą brūkšniai arba žymės, galima gana tiksliai padalyti.
• Kramtomosios. Tai dažniausiai nedengtos tabletės, kurios pirmiausia sukramtomos ir tik tada nuryjamos. Taip veiklioji medžiaga į skrandį patenka iš dalies jau ištirpusi, todėl ji greičiau pasisavinama bei greičiau prasideda veikimas. Taip gaminamos skrandžio rūgštingumą mažinančios tabletės, vitaminai vaikams.

Trūkumas – tokia forma galima gaminti tik malonaus skonio vaistus.
• Tirpstančiosios. Tirpinamos vandenyje, tuomet išgeriamas jų tirpalas.
Privalumas – veiklioji medžiaga ilgai neužsibūna skrandyje, greitai patenka į plonąjį žarnyną, ten rezorbuojama į kraujotaką ir taip pasiekiamas greitesnis veikimas.
Rekomenduojama žmonėms, kuriems sunku nuryti netirpias.
Dažniausiai gaminamos tirpstančios tabletės su vitaminu C, aspirinu.
• Čiulpiamosios. Dažniausiai tai nedengtos tabletės, nenuryjamos, bet laikomos burnoje, kol visiškai ištirpsta. Privalumas – išsiskyrusi veiklioji medžiaga veikia tiesiai burnos ir gerklės sritį, todėl tokia forma gaminamos visos čiulpiamosios tabletės nuo gerklės skausmo. Trūkumas – negalima skirti mažiems vaikams, kad neužspringtų.
 

Kitos

Kapsulės gali būti kietos ir minkštos.
Kietos kapsulės turi tarsi cilindro formos futliarus, kuriuose yra milteliai arba mikrokapsulės. Minkštos kapsulės apvalkalas yra iš vienos dalies, storesnis ir įvairių formų.
Kapsulės lėtai tirpsta skrandyje ir išlaisvina veikliąją medžiagą. Yra ir ilgai veikiančių, ir skrandyje neirių kapsulių (virškinimo fermentai).
Piliulėms gaminti vartojama vienalytė plastiška masė, kuri gaminama iš augalinių ar kitų žaliavų vaistinėje ir maišoma su vaistingosiomis medžiagomis.
Dražetės gaminamos pramoniniu būdu sluoksniuojant vaistingąsias medžiagas ant cukraus granulių.
Piliulės ir dražetės – šiuo metu gana retai pasitaikanti vaistų forma.
 

Milteliai

Tai smulkios dispersijos medžiagos arba jų mišiniai.
Pagal vartojimo būdą milteliai gali būti:
• Geriamieji. Jie dažniausiai vartojami užsigeriant vandeniu arba kitu tinkamu skysčiu.
• Milteliai, skirti geriamiesiems skysčiams gaminti. Taip vartojamos vaistinės medžiagos, kurios vandenyje būna stabilios labai trumpą laiką.
• Milteliai, skirti vartoti išoriškai. Tai sterili kietoji substancija, dažniausiai gaunama džiovinant šaltyje mažai patvarias vaistines medžiagas. Sudėtyje gali būti tirpių pagalbinių medžiagų struktūrai pagerinti bei izotonijai sudaryti. Prieš pat aplikuojant turinys ištirpinamas arba disperguojamas injekciniu vandeniu arba izotoniniu steriliu tirpikliu.
• Pudros. Labai smulkūs milteliai (dulkių dalelės dydžio), skirti išoriškai vartoti ant odos, gleivinių, atvirų žaizdų.
• Odos milteliai – tai gaminys, sudarytas iš kietų sausų birių smulkių dalelių. Gali būti iš vienos arba kelių vaistinių medžiagų.
 

Skystosios vaistų formos

Gaminamos sirupų, tinktūrų, ekstraktų, užpilų, nuovirų, emulsijų pavidalu. Tai šiek tiek mažiau populiarios, bet ne mažiau veiksmingos vaistų formos.
• Sirupai (iš arabiškų žodžių siruph, sirap – „gėrimas“) yra didelės koncentracijos vandens arba vaisių sulčių cukraus tirpalai, prie kurių gali būti pridėta maistinių vaisių ekstraktų ar vaistinių medžiagų. Tai tirštoki, skaidrūs ir saldūs skysčiai, turintys juose esančių medžiagų skonį ir kvapą geriamieji preparatai.
• Vaistiniai sirupai. Gaminami iš vaistinės žaliavos arba į skonį gerinantį sirupą pridėjus vaistinių medžiagų. Tai skanūs vaistai, kuriuos reikia gerti arbatiniais šaukšteliais – vaikams, desertiniais ar valgomaisiais – suaugusiesiems. Greitai rezorbuojami organizme ir greitai veikia. Dažniausiai gaminami sirupai nuo kosulio.
• Tinktūros yra skaidrūs spalvoti skysčiai, gaunami ekstrahuojant iš augalinės ar gyvulinės vaistingosios žaliavos veikliąsias medžiagas spiritu, eteriu, vandeniu arba jų mišiniais.
Tinktūroms gaminti dažniausiai naudojamas 700 ar 400 spiritas, nes jame gerai tirpsta dauguma veikliųjų medžiagų, be to, jis yra gera konservuojamoji medžiaga. Spiritinės tinktūros gana patvarios ir gali būti vartojamos ilgai. Vandeninės tinktūros nepatvarios, greitai genda, rūgsta, pelyja.
• Ekstraktai, kaip ir tinktūros, gaunami ekstrahuojant iš augalinės žaliavos veikliąsias dalis spiritu, eteriu ar vandeniu.

• Tirpalai – tai paprasčiausia skysta vaistų forma, kuri gaunama ištirpinant bet kokią kietą ar skystą vaistingąją medžiagą atitinkamame tirpiklyje. Tirpalai turi būti skaidrūs, be drumzlių ar nuosėdų, ir į jų sudėtį gali įeiti ne daugiau kaip du ingredientai. Privalumas – vaistinės medžiagos, esančios tirpaluose, greičiau pasisavinamos ir greičiau veikia, mažiau dirgina gleivines.
• Užpilai ir nuoviros gaunami ekstrahuojant iš augalinės kilmės vaistingųjų žaliavų veikliąsias dalis vandeniu. Dauguma jų tirpsta vandenyje, todėl nesunkiai iš žaliavos ekstrahuojamos. Tačiau kartu su veikliosiomis dalimis vandenyje ištirpsta ir balastinės medžiagos – cukrus, gleivės, baltymai. Jos yra gera terpė mikrobams veistis, todėl yra nepatvarūs, greitai rūgsta, pelyja.
• Emulsijos – tai į pieną panaši skysta vaistų forma, kuri gaunama sumaišant su vandeniu jame netirpstančias bei su juo nesimaišančias medžiagas. Šios netirpstančios vandenyje įvairių medžiagų dalelytės tarpusavyje nesusilieja dėl kokio nors koloido (emulsiklio), kuris yra būtina sudedamoji emulsijos dalis, ir plonu sluoksniu apgaubia netirpstančias vandenyje daleles.
• Suspensijos – tai heterogeninės (nevienalytės) sitemos, kuriose viena veiklioji medžiaga netirpsta arba labai mažai tirpsta tirpiklyje. Suspensijos dažniausiai būna skirtos vartoti į vidų, nes jose esančios medžiagų dalelės yra labai smulkios, todėl veikia greitai ir efektyviai. Poveikis pasireiškia panašiai kaip ir tablečių – maždaug po 15 min. Prieš geriant suspensiją reikia nepamiršti suplakti, kad vaistingoji medžiaga tolygiai pasiskirstytų.
 

Minkštos vaistų formos

Tai vietiškai vartojami vaistai – tepalai, pastos, linimentai, žvakutės. Privalumas – jos greitai ir efektyviai veikia tik toje vietoje, kurioje yra pavartotos. Labai svarbu yra tai, kad, vartojant šias vaistų formas, vaisto veiklioji medžiaga nepatenka į kraują ir nežaloja kepenų. Todėl minkštas vaistų formas vietoje geriamųjų vaistų reiktų rinktis vyresnio amžiaus žmonėms, kurie ir taip vartoja nemažai vaistų.
Tepalai gaunami sumaišant įvairias vaistingąsias medžiagas su riebalais ar į riebalus panašiomis medžiagomis. Jie paprastai yra lydytų kiaulės taukų konsistencijos ir turi suskystėti žmogaus kūno temperatūroje.
Pastos yra panašios į tepalą, skiriasi tuo, kad pastoje kietų medžiagų yra ne mažiau kaip 25 proc. (daugiau gali būti). Ši vaistų forma yra vartojama rečiau.
Linimentas yra skystas tepalas, tiršto, klampaus skysčio konsistencijos. Jo sudėtyje yra ne mažiau kaip dvi vaistingosios medžiagos. Linimento konsistencijai sudaryti yra vartojami augaliniai aliejai, angliavandeniai, hidrofiliniai geliai, todėl jie greitai prasiskverbia pro odą ir greitai veikia.
Žvakutės – į tiesiąją žarną įterpiami vaistai. Jas labai patogu naudoti vaikams, ligoniams be sąmonės, senyvo amžiaus žmonėms, kurie negali ryti. Tokio vaisto poveikis pasireiškia gana greitai, paprastai po 4–5 minučių. Taip yra todėl, kad veiklioji medžiaga patenka į kraują, aplenkdama virškinamąją sistemą. Jas reiktų rinktis ir žmonėms, kurių skrandis jautrus. Taip bus išvengta papildomo skrandžio dirginimo.
Kaip atskirą grupę galima išskirti injekuojamuosius vaistus.
Privalumas – veikia itin greitai ir efektyviai (jau po 1–2 min.), nes vaistas patenka tiesiog į kraują. Injekuojamuosios vaistų formos būtinos suteikiant greitą pagalbą, ligoniui be sąmonės, vartojant vaistines medžiagas, yrančias virškinamajame trakte.
Trūkumas – injekcijos metu pažeidžiamas apsauginis odos barjeras (infekcijų tikimybė), be to, injekcijos yra skausmingos, todėl dauguma žmonių bijo vartoti šią vaistų formą ir renkasi kitas.
Visos to paties vaisto formos turi vienodą poveikį. Todėl vaistų vartojimo būdą reikia parinkti atsižvelgiant į aplinkybes, ypač į ligonio būklę. Suprantama, jog vaistinių medžiagų veikimo jėga ir greitis bus skirtingi, – priklausys nuo to, kokiu būdu šios medžiagos pavartotos. Pavyzdžiui, rektaliai (į tiesiąją žarną) vartota vaistinė medžiaga gali būti pasisavinta po 7 minučių, o ta pati medžiaga peroraliai (pro burną) – po 30 minučių (vidutiniškai). Jei tos pačios medžiagos bus suleista į veną, tai ji pradės veikti po 1–2 sekundžių.