Gyvybę teikiantys impulsai. Kaip veikia mūsų širdis

Kas minutę 60–80 kartų kiekvieno iš mūsų krūtinėje įvyksta tai, kas užtikrina mūsų kūno dalių, organų ir audinių gyvybę – plaka širdis. Įprasta sakyti – mes gyvi, kol plaka mūsų širdis. Ir tai skaudi tiesa: širdžiai sustojus, po kelių sekundžių užgęsta sąmonė, įvyksta klinikinė, o vėliau – ir biologinė mirtis.
 

Viso organizmo gyvybę palaikančius ritmiškus šio organo tvinksnius kiekvienas gali išgirsti prie tiriamojo asmens krūtinės širdies plote priglaudęs ausį ar specialų instrumentą – stetoskopą, pajusti kaklo ar riešo srityje apčiuopdamas kraujagyslėmis tekančio kraujo bangos pulsaciją.
Ar suvokiame, kaip atrodo ir tarsi visai nepavargdamas dirba šis bene pats svarbiausias mūsų kūne organas, kur kyla jį nepaliaujamai plakti (susitraukti) verčiantys impulsai?
Daug kam žinoma, kad širdis – tai raumeninis maždaug kumščio dydžio kūgio pavidalo apie 300 g masės centrinis kraujotakos organas. Susiformavusi pirmosiomis embriono sklaidos savaitėmis, ji ima plakti ir reguliarių susitraukimų jėga, uždaru kraujotakos ratu, nenutrūkstama srove po atokiausius kūno kampelius nepaliaujamai verčia srūti besiformuojančio, o vėliau – ir brandaus žmogaus kraują.
Širdies raumuo – nevienalytis. Didžiausią jo masės dalį sudaro tam tikros sandaros, dirglios (t.y. į elektros impulsą atsakančios susitraukimu), vadinamųjų nevalingų skersaruožių raumenų ląstelės, o jų stiprių susitraukimų jėga (sistolė) užtikrina kraujotaką. Stipriai susitraukęs širdies raumuo po to trumpam atsipalaiduoja (diastolė), kol sukaupia „energetinius resursus“ naujam susitraukimui.
Širdies raumuo (arba miokardas) įvairių krypčių skaidulų sluoksneliais atskirai juosia prieširdžius ir skilvelius, atskirai ritmiškai, ūmiai ir stipriai, gavęs elektrinį impulsą, susitraukia taip, kad kamerų (pirmiau prieširdžių, vėliau – skilvelių) ertmių tūris vienu metu susiaurėja visomis kryptimis ir į kraujagysles išstumia kamerose esantį kraują.
Širdį nepaliaujamai ritmiškai susitraukti paakina vadinamoji laidžioji sistema. Tai yra kiek kitokios struktūrinės sąrangos širdies raumenų ląstelės, prisitaikiusios ne pumpuoti kraują, o sukelti (generuoti) elektrinį impulsą, kuris, plisdamas šios sistemos struktūromis, periodiškai pasiekia kitas – „darbinės“ paskirties širdies raumenines skaidulas, jas sudirgina ir priverčia susitraukti.
Prieširdžių ir skilvelių raumenys yra visiškai atskirti skaidulinio audinio, o juos jungia ir nuo prieširdžių skilvelių link plintančius susitraukimus sukeliančius impulsus perduoda tik plonas laidžiosios sistemos pluoštas.
Šią svarbią sistemą sudaro mazgai ir pluoštai.

Žmogaus širdies laidžiosios sistemos struktūriniai komponentai, jų išsidėstymas, tarpusavio sąsajos. SA – sinusinis mazgas, AV – prieširdinis skilvelių mazgas, PSP – prieširdinis skilvelių (Hiso) pluoštas, PSPk – prieširdinio skilvelių pluošto kojytės, PS – Purkinje skaidulos, DP – dešinysis prieširdis, KP – kairysis prieširdis, DS – dešinysis skilvelis, KS – kairysis skilvelis.
Esant įprastinėms aplinkybėms, širdies susitraukimus sukelia ir didžiausio dažnio elektrinius impulsus nuolat ritmiškai siunčia juos generuojančių, tam tikru tinklu artimai sugulusių, šiek tiek pakitusių (negu kitų miokardo) raumeninių, vadinamųjų P (angl. Pacemaker) ląstelių telkinys. Tai pailga 2–3 cm ilgio svarbiausia laidžiosios sistemos struktūra – sinusinis (SA – sinuatrialinis) mazgas, nusitęsęs dešiniojo prieširdžio viršutinėje sienoje.
Daug mažiau impulsus sukeliančių ląstelių yra ir kitose laidžiosios sistemos struktūrose (pluoštuose, kojytėse ir kt.). Ten dominuoja impulsus pravedančios T (angl. transmission) ląstelės.
Nuo sinusinio mazgo abiejų prieširdžių link pirmiausia pasklinda keli ploni prieširdžių pluošteliai, siekiantys pastarųjų raumenines skaidulas ir sukeliantys jų susitraukimus (prieširdžių sistolę).
Kitais, ilgesniais (tarpmazginiais) laidžiosios sistemos pluošteliais elektrinis impulsas iš sinusinio mazgo prieširdžių siena ir tarpprieširdine pertvara sklinda žemyn iki kito – prieširdinio skilvelių (AV – atrioventrikulinis) mazgo. Jo sandara nedaug skiriasi nuo pirmojo, tik jame gerokai mažiau impulsus sukeliančių, o daugiau – jų sklidime dalyvaujančių laidžiosios sistemos ląstelių.
Mazgo apatinė dalis, glūdinti viršutinėje tarpskilvelinės pertvaros atkarpoje, palaipsniui plonėja ir virsta apie 2 cm ilgio prieširdiniu skilvelių (dar vadinamu Hiso) pluoštu. Šis pluoštas pertvaroje greit suskyla į dešiniąją bei kairiąją kojytes, kurios įsiskverbia į atitinkamų skilvelių sienas. Plonos, tinklu susipynusios galinės šių kojyčių (Purkinje) skaidulos pasiekia susitraukimus vykdančias širdies raumenines ląsteles, perduoda joms elektrinius impulsus ir sukelia sinchroniškus abiejų skilvelių susitraukimus (sistolę).
Pasitaiko atvejų, kad prieširdžius ir skilvelius jungia vienas ar keli papildomi (vadinamieji Kento, Džeimso ir kt.) sunkiai aptinkami laidžiosios sistemos pluošteliai. Tada jais neįprastu būdu plintantys elektriniai impulsai sukelia širdies susitraukimų dažnio pokyčius, ūminius epizodiškus dažnų susitraukimų priepuolius.
Žmogaus širdies darbui didelę įtaką turi organizmui tenkantis fizinis krūvis, taip pat ryški kraujyje cirkuliuojančių hormonų, mikroelementų (kalcio, kalio, natrio, magnio ir kt.) bei nervų sistemos įtaka. Beveik visas laidžiosios sistemos struktūras, miokardo ląsteles supa tankus širdies nervinio rezginio nervinių (simpatinių ir parasimpatinių) skaidulų tinklas, galintis pakeisti šių ląstelių susitraukimų dažnį, jėgą, išplėsti ar susiaurinti širdį maitinančias kraujagysles.

Susiję straipsniai

Mūsų draugai

Mūsų draugai