Prikaustyta prie vežimėlio trylikametė mėgsta žiūrėti į žvakės liepsną.

Beveik dvi savaites būklė buvo labai sunki. “Ji tiesiog geso akyse, - pasakojo motina. - Viduriavo, vėmė, nieko nevalgė, buvo aukšta temperatūra”. Požymiai rodė smegenų ligą. Atlikus tyrimus Rimantei buvo nustatytas smegenų kamieno encefalitas. “Du mėnesius išgulėjo ištikta komos. Tas laikas mums buvo ištisas gyvenimas, neįmanomas paaiškinti jokiais žodžiais. Namo Rimantę parsivežėme, kai ji jau buvo atgavusi sąmonę, reagavo į aplinką, nors nei rankų, nei kojų nevaldė. Parnešę padėjome ant lovos, ir ji sudribo kaip skudurėlis”. Liko gyva, bet sužalota.
 

Negi visam gyvenimui?

Pusantrų metukų sulaukusi mergaitė tuomet kentė nežmoniškus skausmus, todėl nė akimirkos negalėjo ištverti be tėvų. Gyveno ant jų rankų. Ypač naktimis. Pusę nakties nešiodavo tėtis, kitą pusę - mama. Stiprūs skausmai kankino mergaitę beveik metus. Tačiau po pusmečio buvo ištrauktas zondas, pro kurį ji buvo maitinama. Po truputį pradėta pratinti valgyti šaukšteliu.
Pamažu ir patys tėvai įprato prie savo pasikeitusio gyvenimo, tapusio kasdienybe. Ir taip jau trylika metų. Bet viltis visuomet rusena šalia. Gal dar įvyks stebuklas. Medikai sakė: bandykite viską. Tai tokia liga, kad kartais nežinai, kaip gali pakrypti. Jie ir bando. Išgirdę apie kokį nors garsų gydytoją ar ekstrasensą, abu veikia nedvejodami. Tuo metu, kai duktė buvo komos būklės, tėvas pabuvojo net Pskovo srityje - mat išgirdo apie tenai gyvenantį ekstrasensą Deimantą, kadaise išgydžiusį V.Tereškovos vaikutį. “Mane nustebino gražiai sutvarkyta aplinka. Jo namas šalia apleistų kaimo trobesių atrodė kaip pilis - V.Tereškova taip atsidėkojo už išgydytą vaikutį. Tačiau daug labiau nustebino to žmogaus vidinė stiprybė. Manau, kad parsivežtas iš jo “energijos vanduo” suteikė tvirtybės ir mano dukrai. Šį žmogų laikau vienu iš trijų, išgelbėjusių dukrai gyvybę”.
Antrasis žmogus buvo paprasta seselė. “Ilgai nenustačius diagnozės, iš Santariškių vaikų ligoninės mergaitė buvo perkelta į infekcinį skyrių, nes manė, kad susirgo tymais. Ten priežiūra buvo labai menka. Ir vieną dieną staiga pastebėjau, kad duktė miršta: pradėjo visa juoduoti. Buvo šeštadienis, budėjo tik viena gydytoja. Niekada nepamiršiu jos pavardės nei to, kaip ilgai man ją teko įkalbinėti, kad pažiūrėtų, kas atsitiko mano vaikui. Pagaliau sutiko žvilgtelėti. Bet nepamatė to, kas buvo taip akivaizdu, ir seselei liepė suleisti raminamųjų. Po dvidešimties minučių Rimantę vėl ištiko toks pat priepuolis. Gydytoja liepė suleisti dar vieną tokią pačią raminamųjų dozę. Kai viskas pasikartojo dar po pusvalandžio, labai supykusi, kad jai trukdau, gydytoja liepė suleisti trečią raminamųjų dozę. Tačiau seselė, išėjus gydytojai, tarė: Aš daugiau neleisiu. Trys dozės tokiam vaikui - mirtinos. Tada jai padedant susukau dukrą į antklodę ir nunešiau į reanimaciją, kur buvo suteikta pagalba”.

Tėvų meilę atspindi dukters gabumai

Iki šešerių metų Rimantė gyveno namuose, daugiausia laiko praleisdama su mama. Tačiau sužinoję apie ugdymo centrą “Viltis”, kuriame mokosi neįgalūs vaikai, Rimantės tėvai irgi nutarė leisti tenai savo atžalą. Ir dabar rytais važiuodamas į darbą tėvas užveža dukrą į mokyklą, o vakarais grįždamas parveža namo. “Iš pradžių mudviem su Rimante buvo labai sunku vienai be kitos”, - prisimena mama. Netrukus jos apsiprato. Dabar mano, kad tiek, kiek ji išmoko mokykloje, namuose būtų buvę sunku išmokyti.
“Abi dukros yra priėmusios Pirmąją Komuniją. Atrodė nerealu, kad ir Rimantė galėtų. Tolima svajonė tapo gana reali, kai mergaitė pradėjo lankyti mokyklą, tikybos pamokas. Ir tai, kas rodės nepasiekiama, pagaliau išsipildė. Vasarą Rimantė tapo katalike”.
Rimantei patinka mokytis. Tėvai juokiasi, jog net susirgusi ji nenori pasilikti namuose, nes ką veiksi visą dieną sėdėdama vežimėlyje. O mokykloje viskas kaip sveikiems vaikams: pamokos, fizinio lavinimo užsiėmimai, būreliai. Ten - savas ritmas, savos taisyklės, savas gyvenimas ir... savos paslaptys, pokalbiai, išdaigos, pokštavimai. Jei kuriam sunku sudėlioti lūpomis žodį, kiti iškart pajunta, ką norėta pasakyti. Be to, vaikai bendrauja ir ženklais, išmoktais mokykloje, o kas nevaldo abiejų rankų, naudojasi prie galvos pritvirtinta rodyklėle.
Savaitgaliais šeima važiuoja į kaimą Ukmergės rajone. Ten mergaitė ištisas dienas praleidžia lauke. Labdaros fondas yra padovanojęs šeimai specialų dviratį su vežimėliu. “Atvažiuojame į kaimą, sėdamės abu su Rimante ant to dviračio ir važiuojame per kaimelį”, - prisimena prabėgusių vasarų malonumus Rimantės tėtis. Bet ir mieste jis mėgsta važinėtis su dukrele. Kai reikia aktyvios veiklos ir organizuotumo - visuomet šalia tėtis. O kai darbui atlikti prireikia kantrybės ir susikaupimo, padeda mama. Kartu su mama Rimantė siuvinėja: mama įveria adatą, ji ištraukia. Nestokodama tėvų dėmesio ir visiško atsidavimo jos gyvenimui, mergaitė puikiai yra įsiliejusi į normalų gyvenimą. Tik vienas trūkumas - negali valdyti kūno, negali vaikščioti, normaliai sėdėti ir sunkiai taria skiemenis. Ir visuomet, kai ji ką nors daro, reikia būti šalia, padėti jai, palaikyti, nes besisukiodama, pagauta įkvėpimo ji viską netyčia išsklaido į šalis, o beskaitydama “pameta” eilutes.
Vasarą Rimantė laimėjo piešinių konkursą, vykusį Druskininkuose. Jos piešiniai labai saviti, įdomūs. Tačiau ji dar ir poetė, - bet eilėraščius rašo ne visai viena, dažnai jai padeda tėtis, - ir muzikantė. Bevartydama albumą vienoje nuotraukoje pamačiau Rimantę prie muzikos instrumento su ant riešo pritvirtintu smėlio maišeliu. “Truputį padeda koordinuoti judesius”, - pastebėjusi mano nesuvokimą, kam tas smėlio maišelis, paaiškina mama.
Sesuo Jurgita Rimantei - kaip tikra mama. Šiemet abi buvo išvažiavusios į stovyklą. Gyveno palapinėje miške. “Bijojome išleisdami. Namuose blogai miega, kaip bus svetimoje vietoje? Bet grįžo laiminga”, - prisimena mama.
 

Savoje aplinkoje jaučiasi saugi

Pastatyta į specialų, paties tėvo sukonstruotą stovą, Rimantė mėgsta žiūrėti į save veidrodyje, šypsotis. Ji džiaugiasi savo laimėjimais, be galo myli savo šeimą ir yra labai rūpestinga - iškart pajunta, jei kas nors atsitinka artimam žmogui. Nuo žmonių, nuo minios pavargsta - savoje aplinkoje jaučiasi saugi ir rami. Paklausta, kuo norėtų tapti užaugusi, nusišypso, pamuisto galvelę ir sunkiai, tačiau besišypsančiu veidu prataria: “Aktore arba manekene”.
Kartais paprašo uždegti žvakę ir užsidariusi ilgai rymo viena kambaryje. Dažnai išeina apsiverkusi. “Juk nebe maža, supranta”. Ir būdama tarp sveikų vaikų ilgai neišlaiko: “Važiuokim namo. Negaliu”.
Jau ryškūs trylikametės brendimo požymiai. Dar vieną viltį pakiša medikai: prasidėjus mėnesinėms jos būklė gali pasikeisti. O jeigu tai į gera?!
Kol kas, kaip ir visos mergaitės, paklausta, ar patinka koks nors klasės berniukas, Rimantė droviai nusuka galvelę į šoną. “Patinka, kaip nepatiks. Juk ir aš pats pirmąkart įsimylėjau būdamas antrokas”, - pateisina tėtis mamos užuominas apie tai, kad ne sykį yra pastebėjusi šešiolikmečio klasės draugo Vytenio bandymus būti arčiau Rimantės.
Tačiau puoštis mergaitė mėgsta. Ant laibų pirščiukų užmauti žiedeliai, o vos mums susitikus gestais paprašo, kad sesuo paleistų plaukus: noras gražiai atrodyti - įgimtas, kaip ir visų mergaičių.
 

Tėvai bendrauja kaip su sveiku vaiku

Rimantė turi daug draugų, su daug kuo susirašinėja, susitinka. Gal gatvėje matydami nevalingai galvytę ir kūnelį judinančią mergaitę, kiti ir pagaili, bet su pažįstamais Rimantė bendrauja taip, tarsi būtų visiškai sveika. Juk ji ir yra tokia - protinga, aukšta pagal metus, graži, tik fiziškai neįgali.
“Bendraujame kaip su sveiku vaiku. Žinoma, labiau palepinam, išpildome visus jos norus, ką galime išpildyti. Būna, kad ir supykstam - bet nedažnai. Juk ką gali iškrėsti visuomet sėdėdama vežimėlyje, visuomet stebima? Pabari, o paskui gailiesi. Širdy pasidaro taip negera...”, - pasakoja mama.
 

Būti vieni tėvai nebemoka

Šeima priklauso Cerebrinio paralyžiaus asociacijai, įsikūrusiai Vilniuje, organizuojančiai ir buriančiai panašaus likimo žmones. “Mūsų bėda - ne pati baisiausia, - nuoširdžiai įsitikinusi Rinkevičių šeima. - Juk kiek daug yra sunkių ligonių, visiškai paralyžiuotų, kuriems reikalinga kitų pagalba. Yra tokių, kurie visai nemato pasaulio. Jiems daug baisiau. O mes su Rimante visur važinėjame. Esame įpratę prie tokio gyvenimo, ir jis atrodo natūralus”.
Tėvai prisipažįsta net nemokantys kitaip gyventi. Kai Rimantė su seserimi Jurgita buvo išvažiavusios į stovyklą ir jiedu liko visai vieni, net išsigando tos vienatvės. “Vieni būti nebemokame. Neduok Dieve. Dukra - mūsų didžiausias džiaugsmas ir prasmė. Meilę ji rodo turbūt kokį dešimt kartų labiau nei vyresniosios. Dažnai tenka girdėti esą tai - bausmė už praeities klaidas. Atsisėdi, permąstai savo gyvenimą: niekam nieko bloga nesame padarę. Tai už ką šitaip? Bet esame labai dėkingi likimui, kad mums ją išsaugojo.
Labiausiai, žinoma, gąsdina ateitis. Bet, kol pajėgiame... Viskas Dievo valioje...
Kai rengiausi išeiti, už lango jau švietė mėnulio pilnatis - Rimantė ir vėl nemiegos, tyliai pagalvojau, prisiminusi, kaip tėvas sakė, kaip sunku mergaitei užmigti, kai šviečia pilnatis. Po visą kambarį Rimantės neklusnių rankų išdraikyti gulėjo albumai su nuotraukomis, piešiniai, lipdiniai, padovanoti mamai, tėčiui, seserims - savitas, šiltas meilės ir pasitikėjimo įrodymas.
Tėvų gyvenimas - kasdienis buvimas šalia…