){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Visos Ugnės bėdos prasidėjo sulaukus vienuolikos metų. Energinga ir visada besišypsanti mergaitė netikėtai susirgo gripu. Tada niekas net nebūtų pagalvojęs, kad nekalta liga taps nesibaigiančios kovos už gyvenimą pradžia. Netikėtai sutino kojos, veidas, mergaitės būklė sparčiai pradėjo blogėti. Po išsamių ir varginančių tyrimų paaiškėjo, kad Ugnė serga inkstų uždegimu. Tai viena pavojingiausių gripo komplikacijų. Pasak Ugnės: „Didžiausia bėda buvo ta, kad tais laikais vaikų nuo tokios sunkios ligos negydydavo. Buvau pasmerkta, tačiau tėvai neprarado vilties. Laimei, jų pažinčių dėka pavyko patekti pas nuostabią gydytoją G.Žvinklienę. Tėvams buvo pasakyta, kad gali būti visko, tačiau po keleto mėnesių išėjau iš ligoninės, nežinodama, kad jau niekada nebūsiu tokia, kokia buvau. Tikėjau, kad pasveiksiu ir toliau gyvensiu normalų gyvenimą“. Būtent tada Ugnė pirmą kartą įrodė, kad noras gyventi, užsidegęs mažos mergaitės širdelėje, yra šimtus kartų stipresnis už mirtį. „Tik papuolusi į ligoninę antrą kartą supratau, kad sergu nepagydoma liga ir kad niekad nebegalėsiu gyventi taip, kaip gyvenau prieš ligą. Nuo tada prasidėjo „negalima“ laikai: negalima maudytis, negalima kažko valgyti, negalima sportuoti, net mokyklos lankyti nebegalima... Tai buvo prieš 23 metus”, – prisimena Ugnė.
Inkstų uždegimas progresavo, o mergaitės būklė vis blogėjo. Galiausiai inkstai iš vis nustojo dirbti (kasmet Lietuvoje maždaug 100 žmonių nustoja veikti savi inkstai). Prasidėjo nesibaigiančios dializės. „Ir šiais laikais, kai medicina pasiekusi daug aukštesnį lygį, išgulėti 4 val. prie dializės aparato, kitaip dar vadinamo „dirbtiniu inkstu“, per kurį daugybė kartų prateka tavo kraujas, yra sunku. Šios procedūros atliekamos kas antrą dieną iki transplantacijos, o, nesulaukus donoro, – iki mirties. Tais laikais dializės procedūros buvo atliekamos primityviais dializės aparatais. „Dirbtinis inkstas“ taip mane iškankindavo, kad nebeturėdavau jėgų pasikelti iš lovos.“ Mergaitė seko, ir kiekviena diena jai galėjo būti paskutinė. Netikėtai mama išgirdo apie inkstų transplantaciją iš gyvo donoro. Iš pradžių gydytojai dvejojo. „Jei ne mama, tai donoro aš nebūčiau sulaukusi“. Po transplantacijos sekė stipri atmetimo reakcija. Pasirodo, kad mamos inkstas nebuvo visiškai tinkamas, o imunitetą silpninančių vaistų, kokių yra dabar, tais laikais nebuvo. Tik dabar, kada yra tobulesnių vaistų, žmonės, iškentę inkstų transplantaciją, gali švęsti 10-ąsias, 15-ąsias antrojo gimimo metines. Ugnė prisimena, kad ne taip jau daug dienų buvo, kad kas nors nemirtų. „Per tuos 3 mėnesius, kuriuos praleidau ligoninėje po transplantacijos, mirė visi žmonės, su kuriais susipažinau paguldyta į ligoninę. Ir mano pačios gyvybė vėl kabėjo ant plauko. Pirmą kartą sąmoningai buvau susiruošusi į aną pasaulį. Vis dėlto tas „plaukas“ pasirodė daug stipresnis, negu visi tikėjosi – išgyvenau“, – sako ji.
Mamos inkstas išdirbo šešerius metus, todėl, vėl prasidėjus dializėms, Ugnė nieko jau nebesitikėjo. „Susitaikiau su likimu ir laukiau. Visai atsitiktinai mama gydytojų paklausė, ar netiktų tėčio inkstas, nes jo kraujo grupė buvo kita. Pasirodo, tėčio inkstas tiko taip pat, kaip ir mamos. Tėtis, kaip ir mama, nė nesvarstęs gulė „po peiliu“. Tąsyk operacija atrodė dar sunkesnė, nes mano būklė buvo tokia prasta, kad nedaugelis tikėjo, kad išgyvensiu“, – pasakoja ji. Tačiau Ugnė išgyveno. Su tėčio inkstu Ugnė gyvena jau 17 metų. Pasak Ugnės, „Džiaugiuosi, kad tiek mamai, tiek tėčiui inksto paėmimo operacija sveikatai nepakenkė. Žmogus gali ir su vienu inkstu gyventi visiškai visavertį gyvenimą. Gyvenimas įgauna visiškai kitą prasmę, kada žinai, jog nedidelė dalelė tavęs išgelbėjo žmogaus gyvybę.“
Šiuo metu Ugnė vadovauja Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijai „Gyvastis“. Ši asociacija jungia žmones, kurių savi inkstai nebeveikia arba kuriems atlikta inksto transplantacija. Be to, į organizacijos veiklą yra įsijungę 10 žmonių po širdies ir pora po kepenų transplantacijos. „Drąsiai galiu sakyti, kad darbas šioje organizacijoje (o dirbau ir bibliotekoje, ir Kultūros ministerijoje ir neįgaliųjų organizacijoje) yra mano kelias. Žinau, kad niekada nesigailėsiu to, ką darau, o tai, mano manymu, didelė prabanga“, – sako Ugnė. Nors Lietuvoje kasmet vidutiniškai atliekama per septyniasdešimt transplantacijų, laukiančiųjų sąrašai netrumpėja. Didžiausia problema – organų trūkumas. Lietuviai vis dar nenori aukoti savo organų. Užuot padovanoję gyvenimo džiaugsmą kitam, nueina į nebūtį, kartu nusinešdami mylinčio tėvo ar besišypsančio vaiko viltį sulaukti rytojaus.
Žmonės organizaciją „Gyvastis“ gali paremti pervesdami paramą į asociacijos sąskaitą a/s LT847044060001492289 arba paskirdami 2 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio. Tam užtenka žinoti organizacijos pavadinimą – Lietuvos nefrologinių ligonių asociacija „Gyvastis“ – ir kodą – 191609186.
Tačiau didžiausia parama organizacijai – pritarimas organų donorystei. Ir tai nebūtinai vadinamosios donoro kortelės pasirašymas. Pokalbis su artimaisiais, kuriame išreiškiate pritarimą (arba nepritarimą) organų donorystei, padės jiems apsispręsti sunkią valandą. Toks pokalbis gali išgelbėti kažkam gyvybę, tėvams išsaugoti vaikus, vaikams nelikti našlaičiais.
Šlapimo nelaikymas – subtili problema, kelianti moralinį ir fizinį diskomfortą. Tai gali nutikti bet kokio amžiaus žmonėms. Priežasčių, sukeliančių šlapimo nelaikymą, yra be galo daug: aktyvus sportas, sunkus fizinis darbas, lėtinis kosulys, diuretikų vartojimas, nėštumas, gimdymas, menopauzė, traumos, operacijos, amžiaus nulemti pakitimai, šlapimo takų infekcijos, nervų ligos....
Skaityti daugiauNuolatinės slaugos poreikis gali atsirasti labai greitai ir netikėtai. Net jei artimasis ir serga sunkia nepagydoma liga, tokia situacija dažnai būna netikėta. Kaip elgtis: ieškoti slaugos įstaigos ar pačiam jį prižiūrėti namuose? Daugelio nuomone, geriausia slaugos priežiūros tarnyba – šeima. Tačiau, nusprendę savo artimąjį slaugyti namuose, daugelis net nenutuokia, kaip pakeisti patalynę, sauskelnes, kaip nuprausti nesikeliantį iš lovos žmogų. O netinkama priežiūra gali smarkiai pabloginti ligonio būklę. Ką svarbu žinoti slaugant namuose? Kokie papildomi pavojai gresia vasarą?...
Skaityti daugiauPragulos - tai vietinis išeminis odos, poodinių ir gilesnių audinių pažeidimas, išsivystantis dėl sutrikusios kraujotakos, deguonies aprūpinimo bei audinių mitybos nepakankamumo spaudžiamose kūno paviršiaus vietose. Pragulų gali atsirasti sunkiems pacientams, kurie dėl funkcinių sutrikimų yra priversti sėdėti arba gulėti ilgą laiką nekeisdami kūno padėties, ta pačia poza. Tokie pažeidimai dažniausiai vystosi kryžkaulio ir uodegikaulio srityje, ties šlaunikaulio didžiaisiais gumburais, klubakaulio dygliais, kulnakauliais, menčių kraštais, alkūnėmis, pakaušiu, šonkauliais....
Skaityti daugiauNeretai, kai liga ilgam prikausto prie patalo, anksčiau ar vėliau atsiranda pragulų. Kaip reikėtų prižiūrėti ligonį, norint jų išvengti? Apie slaugos ypatumus kalbamės su Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninės direktoriaus pavaduotoja slaugai Olga PUCHLIAKOVA....
Skaityti daugiauDarbingumo lygis – tai asmens pajėgumas įgyvendinti turimą profesinę kompetenciją, įgyti naują arba atlikti mažesnės kompetencijos reikalaujančius darbus. Darbingumo lygį nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (toliau – NDNT)....
Skaityti daugiauPragulos – tai vietinis išeminis odos, poodinių ir gilesnių audinių pažeidimas, išsivystęs sutrikus audinių mitybai, dėl nepakankamo audinių aprūpinimo deguonimi sutrikus kraujotakai, spaudžiamose kūno paviršiaus vietose. Pragulų gali atsirasti išsekusiems, ilgai be sąmonės gulintiems arba paralyžiuotiems ligoniams, dažniausiai – kryžkaulio ir uodegikaulio srityje, ties šlaunikaulio didžiaisiais gumburais, klubakaulio dygliais, kulnakauliais, menčių kraštais, alkūnėmis, pakaušiu, šonkauliais....
Skaityti daugiauPo sunkios ligos ar patirtos traumos organizmas būna nusilpęs, o mes norime kuo greičiau grįžti į įprastą gyvenimo ritmą. Kaip padėti sau sutvirtėti, kalbamės su ambulatorinės reabilitacijos centro vedėja Aurelija Simavičiene....
Skaityti daugiauKartą, kalbėdama su meno pasaulyje gerai žinomu žmogumi, išgirdau, kad jis negalėtų „pakelti“ judėjimo apribojimų. Sakė, verčiau pasirinktų kalėjimą nei fizinę negalę. Jis tikriausiai nebuvo girdėjęs, ką gali šiuolaikinė ortopedija. Apie tai kalbamės su AB „Ortopedijos technika“ rinkodaros skyriaus vadove Laima VITKAUSKIENE bei Atėnų paraolimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavusiu penkiakovininku Tomu KAIRIU....
Skaityti daugiauStuburas – žmogaus atraminė ašis. Sudaryta iš 33 slankstelių, tarpslankstelinių diskų, raiščių ir daugybės raumenų. Išeinantys iš nugaros smegenų kanalo nervai inervuoja aplinkinius raumenis, vidaus organus. Todėl, esant stuburo pažaidai, galimi ir vidaus organų negalavimai. ...
Skaityti daugiauSocialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2003 m. Lietuvoje gyveno 229 230 asmenų, gaunančių invalidumo pensijas. Tai sudarė apie 6,5 proc. visų šalies gyventojų. Iš jų 13 852 buvo vaikai iki 16 metų. I invalidumo grupės buvo 30 057 asmenys (13 proc. viso neįgaliųjų skaičiaus), II grupės – 138 187 (60 proc.), III grupės – 47 134, visiškos negalios – 10556. Apytiksliais duomenimis, 2003 m. Lietuvoje gyveno per 70 tūkst. judėjimo, 28 tūkst. psichikos, 15 tūkst. regos, 5 tūkst. klausos, 95 tūkst. vidaus organų ir įvairias kitas negalias turinčių asmenų. 30 proc. bendrojo neįgaliųjų skaičiaus sudaro pensinio amžiaus asmenys....
Skaityti daugiauNeįgalumas, be abejonės, sumažina dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybes. Šie žmonės, akivaizdu, įgyja teisę į valstybės paramą, pagalbą, socialinę integraciją. Tačiau tam, kad jie galėtų pasinaudotų suteikiamomis lengvatomis, kad, atsižvelgiant į jų negalią, būtų sudarytos visos sąlygos tapti kuo savarankiškesniems, turėti tokias pačias teises, kaip ir kiti visuomenės nariai, neįgalieji tokį statusą turi įgyti teisiškai numatyta tvarka....
Skaityti daugiauRetas žmogus, ypač brandžiame ar vyresniame amžiuje, gali pasigirti sveikomis kojoms. Vargina iššokęs nykščio kauliukas, skaudantis padas ar panašūs dalykai. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį renkantis batus, kad mažiau skaudėtų kojas ir jaustumės patogiau? Apie tai kalbame su UAB „Pirmas žingsnis“ ilgamečiu ortopedu Arūnu Černeckiu....
Skaityti daugiauPaprasčiausiai: pasiilgau arklio, Jo protingų ir gerų akių. Norisi kažką sunkaus pavalkiot Arba šiaip - pasiganyt sykiu. J. Marcinkevičius Palangiškiai Jūratė ir Stanislovas Kungiai turi septynis žirgus. Pasak šeimos galvos, žirgas - tai puiki relaksacijos ir poilsio priemonė. “Kodėl gi turint laiko nenujoti pas kaimyną alaus išgerti?” - juokauja ponas Stanislovas. Mat tikrasis jo hobis - skraidymas, o žirgais daugiau rūpinasi žmona, jojimu susidomėjusi vaikystėje. Nors, kaip pati sako, rimta sportininke ji netapo, tačiau nėra tik mėgėja pajodinėti. Jūratė - veterinarijos gydytoja. Kai prieš kelerius metus po traumos ir stuburo juosmeninės srities slankstelio kompresinio lūžio nesiliovė skausmai, prisiminė, kad tokiais atvejais gelbsti... arkliai....
Skaityti daugiau„Nedaug likę tokių žmonių, kurie, negailėdami savęs, dirba dėl kitų...“, „ ...paaukos viską, kad tik kitas nusišypsotų. Žiūrint į ją ir jos užsispyrimą atrodo, kad sveikesnių žmonių pasaulyje nėra, o juk ji tiek daug iškentė“, „Ugnė dalija šilumą savo delnais, ir visa tai iš širdies“. Tokius ir dar gražesnius komentarus galima išgirsti apie žmogų, kuris nepalūžęs po dviejų inkstų transplantacijų tapo užuovėja daugeliui kitų panašaus negailestingo likimo draugų. Tas žmogus – tai Ugnė ŠAKŪNIENĖ, organizacijos, vienijančios šimtus žmonių, iškentusių transplantaciją ar jos tebelaukiančių, vadovė....
Skaityti daugiauNe vienam kažkuriame gyvenimo etape tenka susidurti su pagyvenusių žmonių, kurie negali vaikščioti ir turi nuolat gulėti, priežiūra ir slauga. O jeigu tokia situacija užklupo pirmą kartą, tai, žinoma, atsiranda įvairių klausimų ir neaiškumų. Todėl pamėginsime pažvelgti į dažniausiai pasitaikančius sunkumus ir pasiūlyti keletą patarimų....
Skaityti daugiauJei ne invalido vežimėlis ir nuo gimimo cerebrinio paralyžiaus pažeistos galūnės, pagalvotum, kad fotelyje patogiai įsitaisęs 36 metų vyriškis yra visiškai sveikas. Nuoširdžiai besidžiaugiančio kiekvienu svečiu kauniečio Elvidijaus GASINSKO veidą nušviečia plati šypsena, o interviu netrukus virsta draugišku pašnekesiu prie gardžios arbatos puodelio. Optimistinis požiūris į gyvenimą, pasitikėjimas Dievu, viltis ir begalinis noras padėti kitiems – nuolatiniai palydovai, be kurių Elvidijus jau neįsivaizduoja savo, kaip neįgalaus žmogaus, kasdienybės....
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę