Sveikas žmogus
Sveikas žmogus
Pradžia  » NETRADICINĖ MEDICINA  » Ilga kelionė per istoriją į šias dienas

Ilga kelionė per istoriją į šias dienas

Archeologai savo kasinėjimų neandartaliečių kapavietėse metu atrado įrodymų, kad jau šie mūsų protėviai rinko gydomuosius augalus. Rašytiniai dokumentai, rasti senovės Mesopotamijoje, Kinijoje, Indijoje, Egipte, Europoje, fiksuoja analogiškus faktus. Šiame žurnalo numeryje kviečiame pasinerti į pasakojimą apie ilgą vaistinių augalų vartojimo istoriją.
 

Iki atsirandant raštui, žinios ir patirtis apie augalų vartojimą gydomaisiais tikslais sklido iš lūpų į lūpas. Iš tėvo sūnui, iš žynio mokiniui, iš senelės anūkei.
Šumerams Mesopotamijoje išradus dantiraštį, apie 3500 m.pr.Kr. atsirado ir pirmieji užrašai molinėse lentelėse apie įvairius augalinius vaistus ir gydymo priemones. Tarp šių augalų buvo ir mums puikiai žinomas čiobrelis, garstyčios, saldymedis, opiumas.
Manoma, kad pirmosios farmakopėjos (knygos apie vaistus, jų gamybą, vartojimą) atsirado apie 2000 a.pr. Kr. šumerų karaliaus Asurbanipalo įsakymu. Babiloniečiai vėliau išplėtė šį dokumentą ir tarp medicininių augalų įtraukė daugiau savo pažįstamų augalų, tokių kaip šafranas, kalendra, cinamonas, česnakas ir t.t.
Apie gydymą vaistiniais augalais nemažai žinojo ir senovės egiptiečiai. Prieš keturis tūkstančius metų šalyje prie Nilo pasodinti pirmieji sodai, skirti vaistinių augalų auginimui ir vėliau įvairių priemonių gamybai. Apie 3000 m.pr. Kr. egiptiečiai jau turėjo sukaupę daug patirties ir žinių apie vaistinius augalus, tačiau, deja, išliko labai nedaug dokumentų, galinčių iliustruoti, kaip viskas vyko. Vis dėlto mokslininkai rado kitokių įrodymų: piešiniai ir daiktai, rasti piramidėse, rodo, kad Egipto gydytojai ir šventikai naudojo per 700 rūšių vaistinių augalų ir turėjo daugiau nei 800 vaistų receptų.

 

Kinija ir Indija


Tolimųjų rytų šalis Kinija dar seniau nei Europos šalys buvo itin išsivystęs pasaulio kraštas. Teigiama, kad imperatorius Shen Nong apie 2697 m.pr.Kr įkvėpė seniausią žinomą kinų farmakopėją Pen Tsao („Žolelių kanoną“). Tarp daugybės jame aprašytų vaistinių augalų buvo ir aguonos, rabarbarai, kurpelės. Imperatorius teigė pats išbandęs šimtus šių augalų, be to, manoma, kad būtent nuo jo ir prasidėjo Kinijos arbatos gėrimo tradicija. O štai imperatorius Huang Ti yra knygos Nei Ching („Geltonasis imperatoriaus vidinės medicinos kanonas“) autorius. Ši knyga vadinama seniausiu pasaulyje medicinos vadovėliu ir yra naudojama net ir šiandien. Tiksli šio veikalo atsiradimo data nežinoma, tačiau manoma, kad tai įvyko nuo 800 iki 200 m.pr.Kr.
Kinijos vaistinių augalų žinios buvo apibendrintos 1977 m. išleistoje „Tradicinės Kinijos medicinos medžiagų enciklopedijoje“, kurioje iš viso užfiksuota 5767 vaistinių augalų.
Kinų medicina, kamuojant stresui, rekomenduoja reguliariai gerti sausmedžio žiedų arbatos. Pavargusioms akims rekomenduojama chrizantemų žiedų arbata, o norintiesiems aksominės odos skirti rožių žiedlapiai. Vis dėlto garsiausias ir gerbiamiausias augalas iš Kinijos – tai ženšenis, kuris iš dalies jaunystės ir gyvybės eliksyru.
Šalia kitų istorinių ir kultūrinių vertybių Indija pasaulyje garsi ir savo Ajurvedine medicina, kuri, teigiama, kilo iš Vedų kultūros, datuojamos dar 5000 m. pr. Kr. Ajurvedinės medicinos praktikuotojai šalia kitų savo žinių puikiai išmano ir augalinius vaistus. Ajurvedos vidinės medicinos knygoje Charaka Samhita paminėti 582 augalai, o Sushruta Samhita – 600. Dauguma mokslininkų sutaria, kad šioms knygoms ne mažiau kaip 2000 m.


 

Senovės Graikija ir Roma


Medicinos tėvu vadinamas Hipokratas Senovės Graikijoje apie 400 m. pr. Kr. visiems rekomendavo dietos, saulės, vandens ir sporto režimą. Jis taip pat gerai pažinojo ir ligoniams dažnai skirdavo įvairių augalų. Kaip diuretikus – petražoles, čiobrelį, pankolį, salierą, kaip laisvinamuosius – anyžių ir pupeles.
Vėliau Aristotelis sudarinėjo įvairių vaistinių augalų katalogus, o vėliau jo mokinys botanikas Teofrastas (371-287 pr. Kr) parašė veikalą „Augalų tyrinėjimas“, dariusių įtaką šiai sričiai dar bent kelis šimtmečius.
Dioskoridas pirmajame šimtmetyje po Kristaus savo veikale De materia medica aprašė apie 600 augalų rūšių. Daugelį žinių mokslininkas sukaupė savo kelionių po Afriką, Galiją, Persiją ir Egiptą metu. Veikale jis sistemiškai suskirstė augalus pagal jų fiziologinius poveikius, taip pat teigė, kad gydomasis augalas savo išore atspinti kūno dalies formą, kurią gydo. De materia medica tapo standartu ir kriterijumi vėlesnėms farmakopėjoms.
Senovės Romos mokslininkas Plinijus Senasis surinko tūkstančius graikų ir romėnų traktatų apie botaniką ir farmakologiją savo 37 tomų veikale „Historia Naturalis“ („Gamtos istorija“)
 

Viduramžiai


Ankstyvaisiais viduramžiais labiausiai patobulėjusi buvo islamo medicina. Garsusis Avicena sekė savo pirmtakų Hipokrato, Aristotelio ir kitų pėdomis ir parašė „Medicinos Kanoną“, kurio viena dalis buvo skirta augalams ir jų panaudojimui.
Viduramžiais Europoje dauguma vaistų buvo pagaminti būtent vaistinių augalų pagrindu, o nemažai tuometinių receptų yra naudojami ir šiandien. Tuo laiku daugiausiai naudotasi dar iš graikų atėjusiomis žiniomis ir jau minėto Dioskorido veikalais. Dauguma viduramžių vaistažolių augo paprastuose soduose, augalai naudoti įvairiomis paskirtimis, pavyzdžiui, levanda gydyti nudegimai, galvos skausmai, tačiau taip pat ir gaminant maistą ar kaip namų kvėpiklis.
Iš įdomesnių gydymo būdų galima paminėti artrito gydymą: į paciento kojines ir pirštines būdavo pridedama daug džiovinto čiobrelio. Sergantieji astma turėdavo gerti mikstūrą iš dėlių ir česnako, o, lūžus kojai ar rankai, prie tos vietos rišti svogūnų laiškai.
 

Nauji laikai


Penkioliktame amžiuje, prasidėjus Naujojo pasaulio užkariavimams, atsivėrė nauji prekybos keliai, kuriais į Europą atkeliavo ir įvairūs nauji augalai, pasipildė naujos knygos. Žinių apie naujai atrastus augalus ir jų pritaikymą kolonistai gavo iš vietinių indėnų.
Septynioliktame amžiuje paprastas gydomuosius augalus naudojo tik vargšai. Turtingieji gydėsi įvairiais jų ekstraktų mišiniais, taip pat gyvuliniais vaistais ir mineralais.
Prasidėjus pramonės revoliucijai 18-19 amžiuje, vaistažolių vartojimą po truputėlį išstumti pradėjo cheminiai vaistai. Vis dėlto po kurio laiko daugelis vėl panoro grįžti prie vaistažolių, kadangi nuo cheminių vaistų dažnai pasireikšdavo nepageidaujami poveikiai. Augaliniai vaistai buvo labai paplitę ir Pirmojo pasaulinio karo metu, kai cheminių vaistų labai trūko.
Tačiau 1928 m., atradus peniciliną, vaistažolės vėl krito užmarštin. Vaistiniai augalai žmonių dėmesį dar kartą patraukė praėjus keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo ir vėlgi, siekiant išvengti nepageidaujamų poveikių.
 

Gamtos ir mokslo sąjunga


Dar vėlesniais, jau mūsų laikais ilgametė vaistinių augalų vartojimo patirtis buvo sujungta su pažangiomis technologijomis ir imti gaminti augaliniai vaistai. Vienos didžiausių ir žinomiausių augalinių vaistų gamintojos Vokietijoje „Bionorica“ istorija prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą nuo inžinieriaus Jozefo Poppo susidomėjimo natūropatija. 1933-aisiais Niurnbergo mieste jis įkūrė kompaniją „Bionorica“, ėmusią gaminti augalinius vaistus. Tai buvo moderniosios fitoterapijos pradžia.
Kompanijos vairą į savo rankas neramiais 1945-aisiais perėmė bendrovės įkūrėjo vaikai – farmacininkė Erna Popp ir dr. Hansas Oskaras Poppas ir, nepaisydami po karo atsiradusių kliūčių, ėmėsi spartinti verslo vystymąsi. Kompanija „Bionorica“ plėtėsi, augo, o jos preparatai buvo nuolatos tobulinami.
Vaistiniai augalai yra pagrindinė ir svarbiausia žaliava gaminant augalinius preparatus. Pasitelkus naujausias ir aukščiausias technologijas iš augalų gaminami lašai, tabletės, kuriuos savo sveikatai gerinti kasmet renkasi milijonai žmonių.

Susiję straipsniai

Rodyti daugiau

Video

Skaitomiausi straipsniai

Naujausi forumo įrašai

Sveikas žmogus Sveikas žmogus

Mūsų draugai

© Sveikas žmogus 2024. Visos teisės saugomos SPRENDIMAS - IDEAFORMUS

Mūsų draugai

© Sveikas žmogus 2024. Visos teisės saugomos SPRENDIMAS - IDEAFORMUS