Cukrus

Kad ir kaip gaila, lūžtančių sodų ir perpildytų daržų metas jau praėjo. Natūralių produktų mėgėjai jau prisiragavo ir prisivalgė vaisių bei daržovių iš savų ar giminaičių valdų, kiti jų įsigijo turguose ar parduotuvėse. Tačiau šis metas greičiausiai ypač mielas namų šeimininkėms. Ne tik todėl, kad maistui gaminti naudojami švieži produktai, bet ir dėl kitos priežasties - nemažai rudens gėrybių galima paruošti visiems metams į priekį. O kaip gi jas ruošiant išsiversti be cukraus?
 

Tikriausiai visi sutiksite, kad cukrų degustuoti nėra taip paprasta. Tai įvertinę degustacijos dalyviai nutarė šį kartą balų nerašyti, tiesiog pristatyti cukraus produktus, kokie buvo ant degustatorių stalo. Buvo pasigailėta, kad nepavyko padaryti paprasto eksperimento, t.y. ištirpinti cukraus, kaip daroma įvairių “virtuvės procesų” metu. Jei į paviršių iškiltų bent kiek nešvarumų, ką gi, tai jau akivaizdžiai – nekokybiško produkto ženklas. Greičiausiai šį “eksperimentą” teko stebėti ne vienai šeimininkei verdant uogienes ir, tikimės, jų nuomonės sutaps su mūsų pastabomis.
Cukrų vertino prof. Dalia Brazauskienė, vyr. inspektorius technologas Tautvydas Mikalonis, biologė, tirianti maisto priedus, Zita Mikalonienė, atsakingasis redaktorius Giedrius Židonis bei redakcijos atstovai. Žmonės, dalyvavę vertinant produktus, neatstovavo įstaigoms, kuriose jie dirba.
Cukrų pirkome dideliuose Vilniaus bei Kauno prekybos centruose kartu su kitais pirkėjais. Taigi kas pateko į redakciją, galėjo patekti ir ant jūsų stalo. Mūsų tyrimas – tai siekimas atkreipti pirkėjų dėmesį į tai, ką mes perkame ir ką valgome bei geriame. Galutinis sprendimas - pirkti ar nepirkti - visada priklauso tik nuo pirkėjo.

 

Kaip cukrus užkariavo pasaulį


Cukrus – ne tik visiems puikiai žinomas maisto produktas. Praeityje jis naudotas įvairiais tikslais – prieskoniams, papuošalams gaminti, medicinoje. XIX-XX a. cukrus dažniausiai imtas naudoti kaip saldinamoji ir konservuojamoji medžiaga. Paskutinių dešimtmečių tendencija – cheminiu būdu išgaunama gliukozė ir fruktozė.
Cukranendrės Naujojoje Gvinėjoje žinomos jau nuo VIII tūkst. prieš Kr. IV-VIII a. po Kr. šis augalas paplito Eufrato ir Tigro upių deltoje. VII-VIII a., prasidėjus arabų ekspansijai, cukrus pasirodo ir Europoje. Jo perdirbimą arabai išplatino visame Viduržemio jūros areale. Pietų Italijoje X a. cukrus paminimas ir farmacijos knygose. Ypač didelio dėmesio cukraus gamyba susilaukė XIII a. pabaigoje, Kryžiaus karų metu. Jo kryžiuočiai parsivežė iš Kipro.


Vėlyvaisiais viduramžiais cukraus industrija buvo sutelkta Portugalijai ir Ispanijai priklausančiose Atlanto vandenyno salose. XVI a. prasidėjo cukraus perdirbimo klestėjimo laikai ir, anot Ortelijaus (1572 m.): “Kas anksčiau buvo vaistas, šiandien –valgis”. XVII a. Ispanija ir Portugalija tapo monopolistėmis Prancūzijos rinkoje, tačiau nusileido Anglijos Ost Indijos kompanijos pigiam cukrui iš Kinijos. Vis tik XVII a. lenkų bajorams cukrus dar buvo prabanga.
Didelis šuolis cukraus gamyboje įvyko 1747 m., kai vokietis A.Markgrafas išrado būdą, kaip pramoniniu būdu išgauti cukrų ne iš cukranendrių, o iš cukrinių runkelių. XIX a. pradžioje lordas Šefieldas teigė: “Cukraus vartojimas gali stipriai padidėti. Pusė Europos jį ne visai gerai pažįsta”. Ir jis buvo teisus – cukraus gamyba vis augo.
Rafinuotas cukrus visuotinai paplito XIX a., tačiau tai dar nereiškė, kad jo buvo ant kiekvieno europiečio stalo. Cukrus buvo fasuojamas “galvomis”, kurias reikėjo pjaustyti specialiu svertu-peiliu į smulkesnius gabaliukus. Tik po Pirmojo pasaulinio karo atsirado gabalinio cukraus, kuris buvo smulkinamas. Rusijoje net įsigalėjo paprotys gerti nesaldintą arbatą, cukraus gabaliuką laikant burnoje.
Parengė Aurimas PAUTIENIUS
 

PLIUSAI


1. Ne pats sveikiausias, tačiau prieinamiausias angliavandenių šaltinis.
2. Gardina patiekalus ir gėrimus.
3. Labai kaloringas, greitai ir iki galo pasisavinamas, todėl tinka energijos resursams atnaujinti.
4. Idealus natūralus konservantas gaminant uogienes, kompotus.
5. Mažais kiekiais būtinas detoksikuojamajai funkcijai.
6. Rafinuotas (baltas) cukrus yra savotiškas dopingas – patekęs į skrandį lengvai rezorbuojasi ir tuoj pat patenka į kraują. Žmogus ima jausti energijos antplūdį, pakyla nuotaika. Tačiau cukraus kiekis kraujyje taip pat greitai sumažėja, ir prasideda “cukrinė depresija”.
7. Nerafinuotas (rudas) cukrus neturi tiek neigiamų savybių kaip rafinuotas, jo vartojant rečiau susergama cukriniu diabetu ir rečiau vystosi dantų ėduonis.
 

MINUSAI


1. Rafinuotas, t.y. išvalytas cukrus yra praradęs visas savo teigiamas savybes, išskyrus tai, kad yra kalorijų šaltinis.
2. Vartojant daug cukraus apkraunama kasa, kuri turi gaminti daug insulino cukraus koncentracijai kraujyje sumažinti. O tai yra rizika susirgti cukriniu diabetu.
3. Rafinuotas cukrus yra aterogeniškas, t.y. organizme sugeba pavirsti riebalais, o tai yra antsvorio ir aterosklerozės rizikos faktorius.
4. Saldumynų mėgėjai daug dažniau lankosi stomatologijos kabinetuose.
5. Mokslininkai teigia, kad nesaikingai vartojant balto cukraus, atsiranda pavojus alkoholizmui ir narkomanijai vystytis.
Gyd. Marina SADEVIČ

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai