){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Kartais iš anksto sužinome, kad atvežamas sunkus ligonis. Pasirengiame viskam, net pačiai blogiausiai baigčiai. Apsimauname pirštines ir laukiame. Tokiomis minutėmis kartais šmėsteli mintis, kad laukiame mirties. Taip būna neretai, nes mūsų skyriuje daug mirčių. Kai kurios seserys tyliai pasimeldžia. Kartais artimieji pakviečia kunigą.
Ligonių po traumų, sužeidimų, autoavarijų nuolat daugėja. Turėjome 12 lovų - neužtekdavo, dabar jų - 18, bet irgi maža. Kartais ligoniai guli palatose greta lovų, ant ratukų. Dėl vietos stokos juos tenka anksčiau laiko perkelti kitur.
Sunku išgyventi ligonių ir jų giminaičių likimus. Tik negalvojant apie tai galima susikaupti ir dirbti. Sunku būti šalia ligonio, kai niekuo negali padėti. Labiausiai įsimena atvejai, kai atvežami stipriai sužaloti žmonės, kai vyras rauda žmonos: “Ką mes vieni darysime? Penki maži vaikai...”. Ilgainiui atsiranda apsaugos mechanizmai, išmokstame savyje “užblokuoti” jausmus. Bet tai nėra gerai. Mažiau belieka nuoširdumo, atjautos. Labai išgyvenau, kai atvežė du žmones po autoavarijos. Vieną netrukus perkėlėme į skyrių, o kitą mums atvežė, galima sakyti, tik tam, kad uždegtume žvakę. Akimi matomų sužalojimų buvo nedaug. Tačiau iš žaizdos galvoje stipriai kraujavo, buvo matyti smegenys. Degė žvakė, mes stovėjome ir laukėme, kada monitorius parodys, kad gyvybė užgeso. Turėjau po kelių dienų vykti į kelionę, tačiau atsisakiau važiuoti, nes bijojau. Man atrodė, kad kelyje gali atsitikti nelaimė.
Darbas mūsų skyriuje nevilioja jaunų medicinos seserų. Mums reikia ne tik dvasinių, bet ir fizinių jėgų. Nepakanka slaugytojų padėjėjais dirbančių vyrų. Merginoms sunku kilnoti ligonius. Ligonio kūnas kitoks nei sveiko žmogaus - atsipalaidavęs ir labai sunkus. O dauguma seserų - smulkutės. Kelioms tenka kilnoti pacientus, sveriančius šimtą ir daugiau kilogramų. Pusmetį, kol neveikė mūsų tomografas, tirti ligonius vežiojome kitur. Kartu reikia gabentis monitorių, lašelinės infuzijos sistemą, pirmosios pagalbos priemones, portatyvią talpą su deguonimi. Suskaičiavome, kad kelionė klinikų koridoriais pirmyn - atgal - “tik” pusantro kilometro.
Užsienyje padirbėjusios seserys pasidžiaugia, kad jos buvo vertinamos kaip lygiavertės partnerės. Ten kiekvienas atlieka savo darbą, visi jaučiasi vieno kolektyvo nariais. Darbai atliekami neskubant, nuo pradžios iki galo. O mes nespėjame baigti vieno darbo, gydytoja jau šaukia prie kito ligonio. Iš kito palatos galo vėl girdi: ”Sesute!”. Meti, bėgi. Pas mus visi skuba, nes trūksta rankų, etatai sumažinti kiek galima. Kartais negali padėti žmogui, nes neturi laiko. Apie norus ar nenorus nekalbama. Matai, kad sekreto pilna burna ir vamzdelis, tačiau tuo metu neprieini, nes padedi dar sunkesnės būklės ligoniui. O koks rezidentas, žiūrėk, dar aprėkia... Mūsų gydytojai, apžiūrėję pacientą ar atlikę procedūrą, nėra įpratę tvarkingai užkloti, nuvalyti tepalų, naudotų tyrimui atlikti. Seserys, kurios dirbo užsienyje, žino, kad ten gydytojas nepaliks ligonio netvarkingo. Kiekvienas savo darbą atlieka nuo pradžios iki galo, nes nėra aptarnaujančio personalo. Kaip būtų malonu, jei taip būtų ir pas mus. Jei gydytojas skuba, jis galėtų pasakyti: “Atsiprašau, aš paliksiu nesutvarkęs, manęs laukia”. Tada mes irgi jaustumėmės kitaip.
Mes į gydytojus kreipiamės “Jūs”, o gydytojai į mus - įvairiai - “Tu” arba “Jūs”. Kai kurie prie kreipinio “Jūs” prideda ir sesers vardą.
Visoms ne kartą yra tekę patirti, kad esame “žemesnioji kasta”. Kolektyve ypač “kibirkščiuoja atmosfera”, kai ateina dirbti naujų žmonių. Jie, dar kojų nesušilę, savo elgesiu parodo, kas esą. Yra žmonių, kurie, atrodo, iš prigimties nemalonūs. Tokie gydytojai mūsų nevertina kaip bendradarbių. Tą jie parodo kiekvienu savo judesiu.
Dauguma gydytojų, su kuriais dirbame - malonūs ir geranoriški. Jie niekuomet nekalba su seserimis rankas į kišenes įsibrukę, o jeigu seseriai dirbant nukrito koks instrumentas, visuomet pribėga ir paduoda.
Mes žinome, ko esame vertos. Už patirtį ir žinias pelnome pagarbą.
Keičiantis pamainai, einame prie kiekvienos lovos. Jei ligonis sąmoningas, kalbamės atokiau nuo jo. Pasakai, kokia ligonio būklė, kokios problemos, ką darei, ar maitinti, kaip maitinti, perspėji, kokių problemų tikėtis. Kai pas mus į praktiką ateina studentai, jie vaikšto kaip be vietos. Gal juos gąsdina sunkūs ligoniai ar slogi aplinka? Jei pamato degančią žvakę, visai sutrinka. Paprastai juos baugina mirštantieji. Prie tokio žmogaus neprašyk prisiliesti. Tačiau ko gi bijoti? Pas mus patekusieji tikrai nieko bloga nepadarys. Tai už ligoninės sienų reikia bijoti panašių į kai kuriuos mūsų ligonius. Studentai neturi patirties, nesusigaudo kas ir kaip, nežino darbo specifikos. Tačiau jie turėtų patys daugiau domėtis. Nors mums įdomu būti mokytojomis, tačiau kartais kol naujokams išaiškini, greičiau pati viską padarai ir tikrinti nereikia, ar gerai darbas atliktas. Jei studentai domisi, mes jiems viską parodome: kaip naudotis aparatūra, kaip ką atlikti. Kiekvienas, nors jam ir neteks dirbti tokio darbo, turėtų pasinaudoti proga išmokti slaugyti sunkius ligonius, tvarstyti pragulas ir atlikti kitus darbus, nes gal kada žinios labai pravers. O medikui tai turėtų būti ir įdomu.
Džiugu, kad gali padėti, bendrauti su žmonėmis. Malonu, kai su pacientu gali pakalbėti apie jo sveikatą, problemas. O kai matai gulintį žmogų ar tik gulintį kūną, pasilieki vienas su savo sunkiomis mintimis. Tuomet atsiranda sunkiai paaiškinama nuojauta, kokiu būdu galėtum padėti. Kai yra laisvesnio laiko, būdama prie žmogaus be sąmonės, klausiu savęs: “Kuo galėčiau padėti? Kas jam negerai?”. Ateina mintys, kokia procedūra padėtų. Tai atlieki intuityviai, lyg vadovaujant šeštam pojūčiui. Po kiek laiko matai, kad padarei gerai. Jei tai atlieki iš pareigos ar kad užsidirbtum - rezultato nebus. Labai skambi frazė, kad mediką turi traukti viskas, kas ligoninėje vyksta. Nemanau, kad ką nors trauktų pasituštinusio, pasišlapinusio, apsivėmusio žmogaus vaizdas. Tačiau kai taip atsitinka, stengiesi kuo greičiau viską sutvarkyti. Ligoniai guli ant klijuotės, prakaituoja. Jei paprašome ateinančių į praktiką studentų nuplauti žmogų ar bent nuprausti veidą, jie šalinasi tokių darbų. O jei dar pamato, kad žmogus pasituštino - išbėga iš palatos. Liekame vienos su “bėda”. Mums privalu viskam turėti laiko. Pasiraitojame rankoves, maunamės pirštines, velkamės chalatus, dedamės prijuostes, kepures. Plaunama palatoje - neišveši ligonio kartu su kvėpavimo aparatu, lašeline. Po to lieka kvapas, nors ir vėdiname patalpas. Mes - “aptarnaujantis personalas...”.…
Pašaliečiui gali pasirodyti, kad visi ligoniai - kaip gulbės pataluose, seselės tik vaistukus suleidžia, vaikšto ir šypsosi. Yra labai daug sunkių darbų. Niekas nemato, kad mes mažiausiai kartą per parą keičiame patalynę ir prausiame ligonius, mažiausiai šešis kartus valome burną, o sekretą, jei jo yra, siurbiame daug kartų. Ligoniai vartomi mažiausiai kas keturias valandas, o jei gresia pragulos - dažniau. Yra seserų, kurioms sunku dirbti. Kartais medicinos mokykla pasirenkama neįstojus, pavyzdžiui, į pedagoginį institutą ar paklausius draugių arba tėvų patarimo. Tačiau tokių yra nedaug.
Universitete žadama atidaryti neakivaizdinį slaugos skyrių. Daugelis iš mūsų to laukia. Neseniai medicinos mokyklas baigusios slaugytojos kitaip dirba. Su jomis yra apie ką pasikalbėti, ypač - psichologijos temomis. Yra skirtumas ir tarp medicinos mokyklą bei universitetą baigusių slaugytojų. O mes, mokslus baigusios prieš keletą ar keliolika metų, sukamės, kaip išmanom. Mūsų ramstis - praktika ir patirtis. Malonu, kai kviečia ir į kitus skyrius, nes sugebi atlikti visas procedūras, gali pamokyti. Aišku, ir gydytojai sudėtingesniais atvejais žino, ką pasikviesti į pagalbą, kieno rankos atsakingu momentu bus vikresnės ir nesudrebės.
Nenorėčiau dirbti mažoje ligoninėje ar ambulatorijoje. Pas mus nuolat kažkas vyksta, keičiasi situacijos. Nėra laiko kavą gerti, smaguriauti. Kai pavyksta padėti esant sudėtingam atvejui, visi pasijaučiame lyg “ant sparnų”...
Prižiūrėti ausis ne mažiau svarbu nei reguliariai valyti dantis, plauti plaukus ar karpyti nagus. Daugiausia ausų priežiūros sunkumų sukelia joje besikaupiančios tąsios, geltonos išskyros - ausies siera. Šių išskyrų kiekis yra individualus: vieniems jos gaminasi tiek mažai, kad ji niekada nesikaupia, tuo tarpu kitų ausyse kamščiai susidaro kas du trys mėnesiai. Nepamanykite, jog ausies siera tik teikia rūpesčių - ji yra labai svarbi bei naudinga, nes apsaugo ausų landas (nuo būgnelio iki išorinės ausies) nuo dulkių, bakterijų ir kitų nešvarumų. Taigi jos ausyje turi būti, tik, žinoma, ne per daug....
Skaityti daugiauGausus prakaitavimas, atrodo, vargina daugelį. Ir ne tik karštą vasarą, kaip būtų galima tikėtis. Ir dabar sulaukiame nerimastingų skaitytojų klausimų – kodėl aš taip gausiai prakaituoju? gal tai kokios nors ligos požymis? kaip sumažinti prakaitavimą? kokia turėtų būti kasdieninė higiena? kokias kosmetikos priemones pasirinkti? Norėdami atsakyti į visus šiuos ir panašius klausimus, kalbėjome su Kauno 2-osios klinikinės ligoninės Odos ir veneros ligų poliklinikos vedėja Daiva STANIENE ir Kauno Dainavos poliklinikos gydytoja endokrinologe Lina RADZEVIČIENE. ...
Skaityti daugiauDidysis keliautojas kapitonas Kukas arbatmedį pirmą kartą pastebėjo 1770 metais, kai išsilaipinęs Botaniko paplūdimyje iš jo kvapnių lapelių išvirė arbatos savo jūreiviams. Pastarieji, išvarginti ilgos kelionės bei ligų, išgėrę arbatos, pajuto, kad sveikata labai pagerėjo. Botanikas J.Bankas tyrė šio augalo gydomąsias savybes. O 1920 metais Australijos chemikas dr. Penfordas, atlikęs klinikinius tyrimus su žmonėmis, įrodė unikalias arbatmedžio aliejaus profilaktines bei gydomąsias savybes. 1930 m. Australijoje arbatmedis pradėtas vartoti klinikinėje praktikoje kaip antiseptinė priemonė. 1937 m. buvo aprašyta nemažai ligų, kurios sėkmingai gydomos arbatmedžio aliejumi....
Skaityti daugiauMūsų šalyje iš šimto tūkstančio gyventojų net 9 proc. nustatomas augimo hormono trūkumas. Kas daro įtaką vaiko augimui? Koks ūgis yra normalus? Kada mažas ūgis informuoja apie ligos priežastį? Daugiau nei trisdešimt metų šiai problemai - žmogaus augimo hormono ištyrimui, gamybai, gydymo metodams paskyrė Kauno medicinos universiteto Endokrinologijos instituto Vaikų endokrinologijos laboratorijos vadovė, profesorė, habilituota daktarė Danutė Lašienė ir Kauno medicinos universiteto Endokrinologijos instituto bei Respublikinio endokrinologijos centro direktorius, Hormonologijos laboratorijos vadovas, profesorius, habilituotas daktaras Liudvikas Lašas. Tad žodis specialistams. ...
Skaityti daugiauĮsipjovėte, patekote į avariją, susižeidėte krisdami, nusideginote ar esate po operacijos – dažniausiai visais šiais atvejais apie traumą primena ne tik atmintyje išlikusi nelaimė, bet ir likęs randas. Ant kūno jis ne visada matomas, slepiame po drabužiais, ant veido jis pastebimas kasdien ir yra didelė kosmetinė problema. Ką daryti? Kaip panaikinti ar bent kiek sumažinti šį odos darinį? Tam yra keletas būdų. ...
Skaityti daugiauArtėjant vasarai, paplūdimių sezonui, prisiminkime, kaip galime šalinti nepageidaujamus plaukelius bikinio srityje namuose. O gal verčiau apsilankyti kosmetikos salone? Kodėl vis populiarėja depiliacija karštu vašku? Kaip apsaugoti odą nuo paraudimo ir sudirginimo po procedūros? Apie tai kalbamės su Grožio instituto “Femina Bona” kosmetike Gerda Gedžiūte....
Skaityti daugiauVaikui reikia išrauti pieninius danukus tam, kad jų netyčia neprarytų. Suaugusiam kartais tenka pašalinti nuolatinius. Kodėl? Kaip atliekama ši atsakinga procedūra? Šiais ir kitais klausimais apie dantų traukimą konsultavo odontologijos klinikos „Neodenta“ burnos chirurgas Gvidas Jankauskas. ...
Skaityti daugiauNosis – centrinė veido figūra. Jos neįmanoma paslėpti kaip akių (akiniais ar „šešėliais“) ar taisyti kontūrus kaip lūpų (dažais). Kartu nosis yra veido bruožas, kuriuo vienas asmuo skiriasi nuo kito. Pastebėta, kad nosies forma dažnai atspindi netgi žmogaus charakterio bruožus. Taip, pvz., sangviniko, choleriko, flegmatiko ir melancholiko veidas, ypač nosis kartais labai skiriasi .Šiuolaikinė kompiuterinė technologija leidžia nosį modeliuoti. Į Cezario veidą „implantavus“ naują nosį – mažą ir riestą – nejučiomis kilo klausimas, ar tokio veido karvedys galėtų patraukti paskui save minią narsių kovotojų (ir Kleopatrą). Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą kiekvienam individui kritiškai vertinti savo nosį ir prisiminti apie plastinės chirurgijos galimybes, nes kosmetologinės priemonės čia mažai gelbsti. ...
Skaityti daugiauKo gero, nei vienas žmogus prieš svarbų susitikimą ar pasimatymą nevalgys česnako. Nuomonę apie žmogų formuoti gali ne tik jo išvaizda, kalbėjimo manieros, bet ir kvapas. Nemalonus iš burnos sklindantis kvapas nepatogiai jaustis priverčia ne tik pašnekovą – „savininkui“ tai gali tapti netgi bendravimo nesklandumų priežastimi. ...
Skaityti daugiaukodĖl plinkama? vyrų plikimo priežastys jau nėra paslaptis. tyrimai parodė, kad ...
Skaityti daugiauAuskarai įvairiose kūno vietose – mados klausimas. Vienu metu jie tampa itin populiarūs, vėliau populiarumas kiek apslopsta ir vėlei laukia naujos bangos. Pasirinkimo galimybės, kur galima verti auskarus, kur kas platesnės nei mūsų močiučių jaunystėje. Šiandien neapsiribojama vien ausimis, nosimi, antakiais, bamba ir t.t.. Sąrašą, kur auskarų vėrimo meistrai ir gerbėjai gali sugalvoti vertis auskarus, be galo ilgas, verčiau sakyti – kur tik fantazija leidžia....
Skaityti daugiauSutrikimas, kai be priežasties nuolat gausiai prakaituojama, vadinamas hiperhidroze. Jis vargina apie 3 proc. pasaulio gyventojų. Dažniausiai prakaituoja veidas, pažastys arba pėdos. Apie gausų prakaitavimą kalbamės su Vilniaus Šeškinės poliklinikos gydytoja dermatovenerologe Gabija TIJŪNELIENE. ...
Skaityti daugiauKodėl atsiranda strijos? Kaip išvengti šių randus primenančių odos pakitimų? Kokie naujausi strijų gydymo metodai nėštumo metu? Apie tai kalbamės su Sabonio sporto klubo grožio salono kosmetologe Jolanta Babravičiene ir 2-osios Kauno klinikinės ligoninės dermatovenerologe Daiva Staniene....
Skaityti daugiauDaugelis suaugusių žmonių, ypač moterų, skundžiasi kojų tinimu. Kojos vakare po didesnio krūvio gali tinti net visai sveikiems žmonėms, ypač jei karštas oras, nepatogūs batai. Tačiau bet kokie didesni kasdieniniai kojų patinimai yra nenormalus reiškinys, todėl būtina kreiptis į gydytoją, kad nustatytų priežastį ir imtų gydyti. Laiku pasitelkus tinkamas profilaktikos priemones, nemalonių kojų tinimų galima išvengti....
Skaityti daugiauVasarą dažniau apsinuoginame, todėl daugiau dėmesio skiriame kūno priežiūrai, taip pat nepageidaujamų plaukelių pažastų, kojų, bikinio zonoje šalinimui. Apie depiliacijos būdo pasirinkimo kriterijus ir tinkamą atlikimo techniką kalbamės su kosmetike Gerda GEDŽIŪTE....
Skaityti daugiauŽiemą mūsų kojos buvo saugiai „paslėptos“ batuose, ir nemalonų jų kvapą jausdavo tik namiškiai, kai nusiaudavote po darbo dienos. Vasarą kojos atviruose batuose skleidžia kvapą. Nemalonus kvapas atsiranda dėl to, kad kojos prakaituoja. ...
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę