Energijos ir sveikatos užteks dar šimtui metų

Gyvena minutėje

Vytautą Narušį radome medituojantį savo sodyboje. Patogiai įsitaisęs tarp paties sukurtų akmens skulptūrų molėtiškis sakė, kad kas vakarą jis apmąsto praėjusią dieną, sudėlioja darbus, kuriuos padarė, ir jau kuria planus rytdienai. „Aš stengiuosi kiekvieną minutę nugyventi gražiai ir naudingai, tad tam reikia pasiruošimo ir, žinoma, apmąstymų“, – sako V. Narušis, prieš beveik dvidešimt metų nusprendęs iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą. Pasak jo, kad sveikata būtų gera, reikia rūpintis ne tik maistu. „Kai pradėjau sveikai maitintis, pastebėjau, kad ir mintys tapo šviesesnės, o blogio tiesiog nepriimu į save”, – kalba vyriškis, radęs būdą, kaip išsivaduoti nuo jį kamavusių negalavimų.
 

Dienos jau buvo suskaičiuotos

Prieš pradėdamas sveiką gyvenimo būdą, Vytautas Narušis gyveno kaip dauguma žmonių. Valgė viską, kas po ranka papuldavo ir ko širdis užsigeisdavo. Iki pensijos mokykloje dėstęs dailę, muziką, meniškos sielos mokytojas neatsisakydavo jokių gyvenimo teikiamų malonumų. „Ir cigaretės dūmą užtraukdavau, ir alkoholio nesibodėjau”, – pasakoja Vytautas.
Įpusėjus šeštąją dešimtį, vyriškio sveikata sparčiai ėmė blogėti. Anuomet menininką vienas po kito ištiko net du infarktai. „Atsigavęs po smūgių, nebeįsivaizdavau savo gyvenimo be tablečių, mikstūrų ir nuolatos į namus skubančių gydytojų”, – sako buvęs mokytojas. Vyriškį kankino reumatas, pūliuojanti angina, sinusitas, atsirado virškinimo problemų. Nuolatiniai skausmingi priepuoliai vyriškiui tapo neišvengiama gyvenimo norma.
Ir būtent tada, kai jam atrodė, kad jo gyvenimo dienos jau suskaičiuotos, V. Narušis susimąstė, kodėl taip yra, kad vieni žmonės išgyvena nesirgę jokiomis ligomis, o kitus nuolatos užpuola visokie negalavimai.
 

Užsispyrė išsivaduoti iš negalavimų

Negalėdamas išsivaduoti nuo jį kankinančių ligų, ėmė domėtis medicina. Jis perskaitė daugybę medicininių straipsnių, knygų ne tik lietuvių, bet ir rusų bei anglų kalbomis. „Ir, žinoma, pagaliau supratau, kad mano gyvenimo būdas ir mityba gerokai prasilenkia su sveika gyvensena”, – kaip surado savo ligų priežastį pasakoja vyriškis.
Tada molėtiškis nusprendė pradėti, kaip jis pats sako, „naują gyvenimą”. Prisiskaitęs įvairios literatūros, jis pirmiausia suformavo sau teisingą ir būtiną mitybos racioną, o pagrindinių produktų sąrašą, kad nesusipainiotų, pasikabino namuose ant sienos. „Jeigu nebūčiau susirūpinęs savo mityba, tikriausiai jau seniai būčiau kapuose supuvęs, – įsitikinęs V. Narušis. – Maistas padėjo atsigaut. Tapau biologiškai jaunas, o kamavusios ligos pradingo“.

Gardų kumpį išmainė į gerą savijautą

Vytautas dar ir šiandien prisimena, kaip nelengva keisti įprastą ir seniai nusistovėjusį gyvenimo būdą. Tačiau noras gyventi ir itin stipri valia padėjo vyriškiui po truputį susigrąžinti sveikatą. Per pirmuosius metus molėtiškiui pavyko atsisakyti mėsos ir pieno produktų, vėliau jis tvirtai sakydavo „ne” ir iš miltų gaminamiems patiekalams.
„Pirmieji penkeri sveiko gyvenimo metai buvo labai sunkūs”, – prisimena Vytautas. Kamavusį silpnumą buvęs dailės mokytojas prisimena ir dabar. Kartą vyriškis nukrito tiesiog gatvėje, susitrenkė galvą, o atėjęs į mokyklą neprisiminė, ką turi daryti. Tačiau kolegos mokytojai bei mokiniai atjautė ir stengėsi suprasti V.Narušį, kuris radikaliai ėmė keisti savo mitybą ir valyti organizmą. „Bet vėliau viskas susitvarkė”, – apie sveiko gyvenimo pradžios sunkumus pasakoja pensininkas.
Jis dar mena, kaip sunku buvo atsisakyti rūkytų mėsų, kurių kvapas prikaustydavo ir viliodavo nors truputį paragauti. Tačiau akivaizdus sveikatos pagerėjimas ir vis mažėjančios tablečių dozės vyriškiui padėjo suvokti, kad sveikata yra svarbiau už kąsnelį kumpio. Šiandien jis pripažino, kad ir pas gydytojus lankėsi senokai. „Nėra jokio reikalo”, – įsitikinęs pensininkas.
 

Artimųjų neprievartauja gyventi pagal savo taisykles

Vytautas Narušis sako, kad jo mityba yra beveik tobula. Prieš metus jam šiaip ne taip pavyko atsisakyti ir itin mėgstamų saldainių. „Dabar viskas puiku. Savo kūno beveik nejaučiu, medžiagų apykaita klasiška, kaip laukinio gyvūno”, – šypsosi molėtiškis. Šiandien jo valgiaraštis yra gerokai susiaurėjęs ir ribotas, tačiau dėl to vyriškis jaučiasi tik geriau.
Jo sveikatos formulė yra ganėtinai paprasta ir visiems prieinama. Vytautas mielai dalijasi savo patirtimi ir, jeigu žmogus nori, gali patarti ir netgi pamokyti, kaip sveikai maitintis. Gyvendamas daugeliui neįprastą gyvenimą, jis apgailestauja, kad žmonės valgo tai, kas kenkia jų organizmui, ir trumpina gyvenimą.
Savo artimųjų pensininkas neprievartauja gyventi pagal jo nustatytas taisykles. Vilniuje gyvenanti žmona Pranutė dažnai atvažiuoja pas vyrą ir padeda prižiūrėti Molėtuose jau pagarsėjusią sodybą. „Kai ji būna pas mane, tai maistą valgo tokį, kokį pagaminu. Aš čia virtuvės karalius”, – kalba V. Narušis.
 

Valgiaraštis gerokai susiaurėjo

Dieną Vytautas pradeda nuo rytinio žaliosios arbatos puodelio, į kurį įberia ir pusę šaukštelio kavos, kad atgautų gerą tonusą. O vietoj cukraus gėrimą pasigardina datulėmis. Beje, arbatą jis verda ne iš bet kokio vandens. „Vandenį reikia užvirinti, kad žūtų visos bakterijos ir kitos kenksmingos medžiagos, tada supilti į kokį nors indą ir palaikyti kelias dienas ar netgi savaitę, kad nusėstų vandenyje netirpstančios kalkės”, – sveikos gyvensenos pagrindų moko Vytautas.
Išgėręs arbatos, sveikuolis pusryčiauja. Dažniausiai tai būna vaisiai, uogos. Vyriškis itin pamėgo kivius, apelsinus, obuolius, džiovintus abrikosus ir razinas, kurias prieš valgant reikia nuplauti ir išbrinkinti. Kiek vėliau vaisius keičia malti arba tik gliaudyti lazdyno riešutai, saulėgrąžos, moliūgų sėklos.
Vakarienei Vytautas gamina daržovių salotas arba brinkintų grūdų košę. Pensininkas prisipažįsta, kad kartą per savaitę su brinkintomis pupelėmis, žirniais, lęšiais arba grikiais pasigardžiuoja kaimiška silkių filė. O sau kruopščiai gaminamą maistą jis visada pagardina krapais, petražolėmis, salierais, svogūnais, raudonėliu, džiovintais jūros kopūstais, mairūnu, baziliku, paprika, morkomis, burokėliais, čiobreliais, gelsve, špinatais, džiovintų dilgėlių lapeliais arba garšva.
Jis patikino, kad jau seniai nieko neverda, nemarinuoja ir juo labiau nekepa. „Gamta mums duoda reikalingus produktus, o visokie gaminimo būdai tik sunaikina žmogaus organizmui reikalingas medžiagas”, – sako daug literatūros apie sveiką gyvenseną perskaitęs molėtiškis ir dar priduria, kad valgyti reikia tik tada, kada skrandyje tuštuma.
 

Akmenų sodyboje nesuskaičiuotų net pats šeimininkas

Keisdamas savo gyvenimo būdą, Vytautas Narušis suprato, kad reikia keisti ne tik mitybą, bet ir gyvenamąją aplinką. Įsikūręs tėvų sodyboje Molėtuose jis nusprendė ant šlaito, kur kadaise jo tėvai augino bulves, įkurti akmenų parką. „Aukščiausia sklypo vieta buvo beveik 20 metrų pakilusi virš gatvės, tad ariant lauką tekdavo arklį užvesti į kalną paskui prikabinus plūgą arti vagą”, – kaip tėvai čia sodindavo bulves prisimena Vytautas. Vėliau vėjai ir lietūs šlaito aukštį kiek pakoregavo. O kai Vytautas nusprendė čia įkurti akmens parką, teko sklypą dalinti į terasas, kad žemės nuo kalno neslinktų.
Pirmuosius akmenis jis čia atrideno jau daugiau nei prieš trisdešimt metų. Tačiau tada dar net minčių neturėjo kurti tokį muziejų po atviru dangumi. „Negaliu praeiti pro gražų akmenį. Jei kur laukuose randu man patinkantį riedulį, atsivežu iš namų karutį, pasikraunu ir partempiu į kiemą“, – apie savo aistrą akmenims, kurių kieme jau yra nesuskaičiuojama galybė, kalba V. Narušis.
Iš pradžių tik šiaip juos dėliojęs, vėliau menininkas ėmėsi lipdyti įvairiausias skulptūras. „Antai čia sakalas, o ten apuokas, kalnelio viršūnėje pastačiau piramidę ir krėslą, kuriame gali pasėdėti visi čia užsukę”, – supažindina su savo kūriniais menininkas. Jis liaudies ornamentais išgražino ir savo namą. „Čia vis kad prie aplinkos labiau derėtų ir kad gražiau būtų”, – sako V. Narušis.
 

Mokestis už pasivaikščiojimą po sodybą – geros emocijos

Į Vytauto sodybą dažnai užsuka ne tik molėtiškiai, bet ir miesto svečiai. Žiūrint nuo gatvės atrodo, kad akmenų kalnelis jau puikiai atrodo, tačiau sveikuolis sako, kad galutinai jis bus sutvarkytas tik tada, kai jam sueis šimtmetis. „Dar noriu čia pastatyti apžvalgos aikštelę, nuo kurios matysis visi Molėtai. Taip pat planuoju sumeistrauti pakabinamąjį tiltą čia apsilankantiems vaikams”, – savo planus žeria pensininkas.
Jis įsitikinęs, kad akmens parkas išgarsės visame pasaulyje. „Tačiau po savo kieme sukurtą rojų smalsuoliams, kaip ir dabar, ateityje leisiu vaikščioti už dyką. Pinigai man nereikalingi. Man svarbu geros mintys, emocijos, energija, kurią čia palieka apsilankiusieji. Tai mane įkvepia darbuotis toliau. Kartais po kieno nors apsilankymo aš jaučiuosi taip gerai, kad rodos man sparnai užauga“, – atvirai sako sveikuolis.