Nesirgsite, jei darželyje žydės šalavijai

Šalavijai - vieni populiariausių vaistinių augalų, žinomų nuo senų laikų. Augalo pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio salvare, kuris reiškia ”sveikata, gydyti”. Vaistiniai šalavijai atkeliavę iš Viduržemio jūros pakrančių, savaime auga tik sauso, šilto klimato kraštuose. Lietuvoje auginami soduose, darželiuose.
 

Išvaizda


Vaistinis šalavijas (Salvia officinalis L.) - notrelinių (Lamiace Lindl.) šeimos daugiametis 40-70 cm aukščio puskrūmis. Augalo šaknys sumedėjusios. Stiebas tiesus, apačioje sumedėjęs, plaukuotas, šakotas. Lapai kotuoti, pilkai žali. Žiedai po 4-12 susitelkę į menturius nukrintančių pažiedžių pažastyse. Žiedai melsvai violetiniai arba žydri, kartais rusvi arba balti. Vaisius - dėžutė.
 

Augimo sąlygos


Vaistiniai šalavijai atsparūs sausrai ir gerai auga saulėtoje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje, nepiktžolėtoje priesmėlio arba lengvo priemolio, nerūgščioje dirvoje.
Augalai neatsparūs šalčiams, besniegę žiemą apšąla. Lietuvoje, VDU Kauno botanikos sode, per daugelį metų atrinktos šalčiui atsparios vaistinių šalavijų formos.


 

Dauginimasis


Vaistiniai šalavijai dauginami sėklomis, daigais, atlankomis, žaliais auginiais, dalijami kerai. Vienoje vietoje jie gali augti 5-6 metus.
 

Vaistinė žaliava


Vaistinė žaliava - lapai (Folium). Pirmaisiais vegetacijos metais jie renkami rudenį (rugsėjo mėn.). Antraisiais ir vėlesniaisiais auginimo metais derlius imamas du kartus: žydėjimo pradžioje (birželio mėn.) ir rudenį (rugsėjo mėn.). Lapai džiovinami paskleidus plonu sluoksniu, ne aukštesnėje kaip 35o temperatūroje.
 

Veikliosios medžiagos


Šalavijų augaluose kaupiasi: 0,6-2,0 proc. eterinio aliejaus, kurio pagrindiniai komponentai - cinelis, tujonas, pinenas; 1,8 proc. polifenolių (flavonų, flavonolių, fenikarbonatų, rūgščių, raugų). Visos šios medžiagos pasižymi antioksidacinėmis savybėmis bei navikų augimą stabdančiu poveikiu.
 

Gydomosios savybės


Gydomąsias ir prieskonines vaistinių šalavijų savybes žinojo senovės romėnai. Kinijoje šiuos augalus iki šiol vartoja kaip organizmą stiprinančią priemonę, o Lietuvoje iš jų lapų ruošiami užpilai, nuovirai, vonios.
Šalavijų lapai ir iš jų pagaminti preparatai pasižymi uždegimą slopinančiomis, sutraukiančiomis ir antibakterinėmis savybėmis. Išoriškai šalavijų užpilas tinka burnos ertmės ir gerklų uždegiminėms ligoms gydyti (skalavimams). Šalavijų vonios ir kompleksiniai tepalai skiriami sergant žvyneline, egzema, neurodermitais. Šalavijų lapai įeina į viduriavimą stabdančių, kosulį lengvinančių arbatų sudėtį.
Pastaba: vaistinių šalavijų lapų užpilas geriamas po valgio, užgeriant pienu ir tik gydytojui paskyrus, nes stipriai dirgina virškinamąjį traktą.
 

Vietoj prieskonių


Dėl stipraus aromato ir aštraus skonio vaistiniai šalavijai labai tinka ankštinių daržovių ir riebios mėsos (ypač avienos), žuvies patiekalams paskaninti. Jų žali ir džiovinti lapai dedami į svogūnų salotas, o paštetams ir dešroms suteikia pikantišką skonį. Šalavijų lapai vartojami gaminant aštrius marinatus, konservus, sūrius, vyną. Be to, jų aromatas šalina nemalonius virtuvės kvapus, todėl šalavijų puokštelėmis galima ne tik papuošti virtuvę, bet ir atšviežinti orą.

Susiję straipsniai

Video

Mūsų draugai