[klausimas]Šiuo metu žmonės labiau šliejasi prie gamtos: renkasi žalumą, statosi namukus priemiesčiuose, kitaip tariant, bėga iš miesto. Jūs anksčiau gyvenote priemiestyje ir grįžote į miestą. Kodėl?[/klausimas]
Vasarą labai smagu išeiti basam ir ant žolės atsigerti kavos, klausytis paukščių ir žiogų. Į užmiestį smagu kartais pabėgti, bet gyventi ten sudėtinga, nes miesto ritmas neleidžia tau būti toli nuo jo. Pasirinkimas grįžti gyventi į miestą buvo padiktuotas labai pragmatiškų motyvų: vaikai, susitikimai, prezentacijos, viskas mieste.
Jei ko sieki, esi užsiėmęs, visas „verdi“, tai kiaurą dieną vaikščioti su laistytuvu po kiemą tikrai nebus laiko. Dabar gyvenu Užupyje – čia yra truputėlis gamtos ir miesto pulsą jaučiu. Pro mano langus matosi upelis ir medžiai, čia daugiau šviežio, gaivaus, vaiskaus oro. Mes ne į visiškai asfaltuotą kiemą atsikraustėme. Turime subalansuotą kiekį gamtos ir miesto (šypsosi). Taip, kad grįžau į miestą ir, manau, ilgesniam laikui.
[klausimas]Esate labai veiklus žmogus. Kaip kovojate su stresu?[/klausimas]
Esu įsitikinęs, kad viską galima iškęsti. Aišku, būna momentų, kai būna sunku ir jautiesi pavargęs, jautiesi nervingesnis, kamuoja galvos skausmas, tačiau visada sau sakau, kad viskas bus gerai. Taip ir pavyksta išlikti.
[klausimas]Tai esate optimistas?[/klausimas]
Taip, tikrai optimistas. Leidžiu sau daug svajoti. Išklausę mano idėjas apie naujus projektus, žmonės man sakydavo, Tadai, tai neįmanoma. Kai pradėjau kurti skulptūras, ne kartą girdėjau tokią nuostatą. Bet aš manau, kad, jei turi idėjų, turi jas įgyvendinti. Kodėl reikia varžyti save keistomis nuostatomis, kad skulptūras turi kurti tik skulptoriai, o kilimai negali būti maži meno kūriniai?
Neleidžiu kitų žmonių neigiamoms emocijoms ir skepticizmui užgožti savęs. Man sakė, kad menininkai neišgyvena iš savo kūrybos. Aš išgyvenu. Be tikėjimo ir optimizmo vargu, ar kas gyvenime vyksta. Jei žmogus turi optimizmo ir tikėjimo – tai jo sveikumo garantas.
Aš manau, kad tai yra vienas iš kelių gyventi ir išgyventi. Būtent pozityvus požiūris į ateitį ir į gyvenimą.
[klausimas]Kur pailsite, atsigaunate, kur pasisemiate energijos ir stiprybės?[/klausimas]
Gamta – tai patikrintas būdas atsigauti, susigrąžinti ramybę ir dvasinę pusiausvyrą. Nors nesu vienišius, pasisemiu gerų emocijų tiesiog bendraudamas. Man patinka ilgi pokalbiai su, kaip aš sakau, panašių vibracijų žmonėmis. Malonu kalbėti, kai jauti, jog pokalbis praturtina abudu, kažką gauni ir tu, ir tavo pašnekovas. Svarbu, kad žmogus tobulėtų, o ne sustotų ir toks liktų. Tobulėjimui, pasirodo, ne tiek daug reikia – geros nuotaikos ir kad būtum sveikas. Jeigu žmogus protingas, už tai bus dėkingas likimui ir niekada nesustos ties pasiektu.
[klausimas]Ar manote, kad sveikata – tai stichiškas reiškinys?[/klausimas]
Man dažnai gyvenime taip atrodydavo, kai ilgai neatstodavo neaiškios ligos. Ilgą laiką vargino pasikartojantis kosulys, sloga, skaudama gerklė. Siūlė operuoti anginą, vis neprisiruošiu…
Nors dabar po truputį imu suvokti, kad gali pats kontroliuoti savo savijautą. Mano du stuburo diskai išėję iš vietos, dažnai jausdavau skausmą, negalėjau kelti sunkesnių daiktų. Atradau masažą, dabar reguliariai atlieku masažų kursus. Trejus metus nugaros skausmas apie save neprimena.
Negaliu savęs pavadinti sveikuoliu, nes visur noriu kūrybiškesnio požiūrio. Tegul nesupyksta ant manęs sportininkai, bet kaip nuobodu toje treniruoklių salėje! Pusę metų buvau rimtai nusiteikęs sportuoti, turėjau visą priklausančią „amuniciją“, tačiau neištvėriau. Po tų pusės metų suvokiau, kad raumeningas kūnas ne visada patvirtina gerai žinomą posakį, kad „sveikame kūne sveika siela“.
Tik plaukiojimas teikia malonumo. Tada jaučiuosi susiliejantis su žuvies kūryba, suprantantis jos kasdienybę. Mano mėgstamiausia žuvis – upėtakis, ji dažnai figūruoja ir mano kūriniuose. Upėtakiai gyvena po vieną, taip, kaip menininkas: turi savo slėptuvę ir viską iš ten stebi, o ne stovi būry kaip silkės jūroj, milijonas vienoj vietoj. Upėtakis yra menininko prototipas. Ir upės.
[klausimas]Tai jums labiau patinka pasyvus laisvalaikis?[/klausimas]
Mano sportas – žvejyba. Upeliai, upės... Prieš akis keičiasi vaizdai, tu tarsi bendrauji su gamta... toks betarpiškas tas bendravimas. (susimąsto) Beje, tai irgi yra sportas, judėjimas. Kai reikia penkis ar aštuonis kilometrus per krūmus ir brūzgynus nueiti palei upę, tai prakaito prarandi dar daugiau negu sporto salėje geležis kilnodamas.
[klausimas]Sveika gyvensena – tai ir mityba. Gal ši sritis kūrybiškesnė?[/klausimas]
Na, čia irgi egzistuoja nemažai taisyklių, nors pats maisto gaminimas – itin kūrybiškas. Aš laikausi kelių taisyklių. Pirma, vakare nepersivalgau, po septintos valandos vakaro stengiuosi neužkandžiauti. Su cepelinais ir kugeliais maždaug prieš dvejus metus atsisveikinau. Jaučiu, kad to nereikia mano organizmui. Daržovės, vaisiai ir žuvis – mano raciono pagrindas. Ar aš sveikai maitinuosi (provokuojančiai šypsosi)?
[klausimas]Gal apkaltinsite stereotipiniu mąstymu, tačiau menininkai neįsivaizduojami be populiariausių žalingų įpročių – rūkymas ir alkoholis.[/klausimas]
Rūkyti pradėjau taip anksti, kad jau keturiolikos metų mečiau. Kai buvau vaikas, man labai rūpėjo suprasti, kas yra tas rūkymas, ir išbandyti. Kiek visokių nuotykių dėl to rūkymo nutiko. Pavyzdžiui, arbatžoles į lapą įvyniodavome ir rūkydavome. Buvau nusideginęs ir blakstienas, ir net antakius (juokiasi). Nors tikriausiai manęs rūkaliumi nepavadinsi, tai buvo vaikiški „pasibovijimai“. O su alkoholiu? Pamenu, mokykloje paskutiniais metais eidavome kur nors pasislėpę išgerti alaus, bet paskui reikėdavo ilgai vaikščioti, kad grįžus tėvai nepastebėtų.
Manau, kad tam tikromis progomis alkoholis padeda atsipalaiduoti. Alkoholis tikrai nėra pati didžiausia blogybė ar yda. Na, jeigu ir yra, tai šią nuodėmę sau leidžiu. Saikingai, žinoma. Jei vieną vakarą išgeriu, tai kitą – jau tikrai ne. Tačiau niekada nestoju prie molberto išgėręs. Alkoholis ir kūryba – nesuderinama.
[klausimas]Tapyba – tai būdas gauti energijos ar atiduoti?[/klausimas]
Vyksta pasikeitimas. Kaip su žmogumi – bendraudamas su pozityviu žmogum, tu gauni optimizmo ir pats jam kažką duodi. Jei tau sekasi tapyti, tai tu atiduodi savo dalelę ir, kai pamatai rezultatą, tada jauti grįžtantį gerumą. Gal dėl to apie mano paveikslus sako, kad jie šviesūs ir džiaugsmingi, ir optimistiniai, netiesmukiški.
Dabar šiuolaikiniame mene yra madinga mėgautis destrukcija, chaosu, įvairiomis socialinėmis katastrofomis, ypač tuo mėgaujasi fotografija. Tai toks menas, kur galima labai lengvai užfiksuoti ir nesunkiai padaryti įspūdį. Benamiai vaikai, karas, stichinės nelaimės, savižudybės, karo žiaurumai, kitokie baisumai – ar tikrai žmonėms to reikia? Gal vis dėlto nevertėtų kartoti to bjaurumo. Juk gyvenime ir taip gausu sunkumų, skaudžių ir nemalonių dalykų, gal geriau truputėlį pabandyti įnešti šviesos? Kad būtų linksmiau gyventi, kad suptų džiaugsmingesnė aplinka, kad vaikų miegamuosiuose nekabotų trafaretiniai mikimauzai, o svetainėje pilkoji, vadinamoji dokumentinė, fotografija. Kodėl savo namuose neapgyvendinti šiltesnių spalvų? Juk kokios emocijos mus lydi namuose, tokia nuotaika ir tokia savijauta mus lydės visą dieną, o gal net ir visą gyvenimą. Gal reikia išmokti suteikti savo gyvenimui šviesių, sveikų spalvų? Ir tikiu, kad sveikata nenorės apleisti tokių namų.
Apipjaustymas, arba cirkumcizija (lot. Circumcisio – apskritas pjūvis), – apyvarpės pašalinimas chirurginiu būdu. Išgirdę šį žodį, didžioji dalis vyrų nusipurto, susiraukia, o kartais netgi pradeda tyliai mintyse keiksnoti. Na, šiuo atveju jų storžieviškumu kaltinti nereikėtų, kadangi – sutikime – procedūra ne iš maloniausiųjų. Tačiau, nepaisant jos atgrasumo, apipjaustymas vykdomas visame pasaulyje. Dažniausiai – dėl religinių sumetimų, tačiau yra nemažai atvejų, kai jis grindžiamas higienos ar estetikos sumetimais. Dar visai neseniai JAV apipjaustomi buvo net apie 90 proc. vyrų, kadangi didžiojoje šalyje buvo manoma, kada tai – būtina higienos priemonė. ...
Skaityti daugiauEglę ir Darių Kauneckus dauguma žino kaip Ajurvedos pradininkus Lietuvoje. Jau prieš daugelį metų jie susidomėjo ezoterika, pradėjo ieškoti atsakymų į klausimus, kas aš esu, iš kur atėjau ir kokia mano paskirtis šiame gyvenime. Tačiau svarbiausia priežastis, paskatinusi ieškoti Ajurvedos žinių, – šeimos sukūrimas. Eglė pasakoja, kad jiems buvo labai svarbu palanki dvasinė ir fizinė aplinka, norėjosi švariai pradėti, nešioti, auginti savo atžalas, rūpintis jų sveikata ir dvasiniu gyvenimu. Kai susikaupė tikrai nemažai žinių ir patirties, atėjo ir natūralus noras dalinti. Taip atsirado Ajurvedos centras SPA Shanti, vienijantis norinčiuosius eiti savęs pažinimo, tobulėjimo, fizinės ir dvasinės sveikatos stiprinimo keliu. ...
Skaityti daugiauVaikai į pasaulį turėtų ateiti tik laukiami, deja... vieni gimdo nelaukiamus, kiti laukia ir niekaip negali susilaukti kūdikio. Pradėtos ir laukiamos gyvybės nutrūkimas - didžiulė tragedija kiekvienai moteriai ir šeimai, deja, neretai šios tragedijos kartojasi......
Skaityti daugiauTyrimai rodo, kad dažniausios žindančių motinų pirmųjų savaičių problemos yra skaudantys speneliai bei kietos ir skausmingos krūtys. Tad trumpai apie pačią pradžią, problemas bei galimus sprendimo būdus konsultuoja VšĮ „Mamos centras“ vadovė Živilė BALTRUŠAITIENĖ....
Skaityti daugiauką tik pasirodė jūsų knyga „ausų, nosies ir gerklės ligos“. kuo ji ...
Skaityti daugiauStatistikos duomenimis, 2005 m., palyginti su 1900 m., vyresnių nei 65 vyrų metų, padaugėjo 7 kartus, o vyresnių negu 85 metų – net 31 kartą. Žmogui senstant, mažėja lytinių hormonų kiekis, o tai pasireiškia tam tikrais simptomais. Moterims šis laikotarpis vadinamas menopauze, vyrams – andropauze. Apie vyriškojo klimakso problemas bei jo palengvinimo būdus kalbamės su Medicinos centro „Neuromeda“ psichiatre-psichoterapeute Zita ALSEIKIENE ir Kauno medicinos universiteto onkologijos ligoninės gydytoju urologu Dainiumi KANIUŠU....
Skaityti daugiauŽurnalo viršelio veidu jūs, mieli skaitytojai, išrinkote dvidešimtmetį vilnietį Simoną Dailidę. „Esu abstinentas ir vegetaras. Su draugais organizuojame blaivius vakarėlius „Varom!“, bėgimus „Už blaivią Lietuvą“. Be to, užsiimu joga, rytais važiuoju prie ežero dviračiu, vasarą savanoriauju, būnu vadovu vaikų sveikatingumo stovyklose. Esu patriotas iki kaulų čiulpų smegenų. Myliu Lietuvą, noriu matyti ją sveikesnę ir blaivesnę ir nebijau to pasakyti garsiai”, – pasakoja apie save Simonas....
Skaityti daugiauVieniems vaikučiams jau kelių mėnesių momenėlis užsidaro, kitiems – tik pusantrų ar dvejų metukų. Be galo daug nuomonių ir įvairiausių mitų, kodėl taip yra, taigi jaunoms mamytėms iškyla daug klausimų, susijusių su momenėlio užsidarymu, išsipūtimu, įdubimu, pulsavimu ir, žinoma, vitamino D vartojimu. Šiais klausimais konsultuoja bendrosios praktikos gydytojas MINDAUGAS RUBIKAS....
Skaityti daugiau„Pašalink priežastį – išeis liga“, – taip gydymo esmę apibūdino Hipokratas. Netaisyklingas kvėpavimas – taip pat gali būti viena iš daugelio ligų priežasčių, kurią pašalinus, išnyks ir ligos. Kaip kvėpuoti taisyklingai ir kas vyksta mūsų organizme kvėpuojant, pasakoja KMU Kardiologijos instituto mokslo darbuotoja medicinos mokslų daktarė gydytoja Lina JASIUKEVIČIENE....
Skaityti daugiauŠiek tiek statistikos. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, septintajame dešimtmetyje dėl ūminių apsinuodijimų į ligoninę buvo guldomas 1-as iš 1000 gyventojų, aštuntajame – jau 2, dabar šis skaičius išaugo iki 2,7. Lietuvoje šis rodiklis svyruoja nuo 2,8 iki 4,1. Yra žinoma apie 700 įvairių cheminių junginių, kuriais apsinuodijama dažniausiai. Neretai apsinuodijama medikamentais. Apie dažniausias to priežastis, požymius ir pirmąją pagalbą kalbamės su KMUK Nefrologijos klinikos gydytoju klinikiniu toksikologu Jonu ŠURKUMI....
Skaityti daugiauNe vienam žmogui, sergančiam ūmine ar lėtine liga, iškyla klausimas: kaip nuvykti pasigydyti į sanatoriją? Apie tai, ką reiktų žinoti apie reabilitacinį gydymą, kalbamės su Kauno teritorinės ligonių kaso direktoriaus pavaduotoju Regimantu ANDRIŪNU....
Skaityti daugiauBendraujant su tėvais tenka patirti, jog trūksta elementarių žinių apie normalų berniukų lytinių organų vystymąsi bei pasitaikančius nesklandumus. Tėvai, o ypač berniuko tėvas, tai turėtų žinoti....
Skaityti daugiau[klausimas]jau keletą metų periodiškai jaučiu galvos svaigimą, kartais einant...
Skaityti daugiauSveikatos metų žaliasis kalendorius kiekvienam Sakoma, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Šią patarlę galima pritaikyti ir ekologiškam gyvenimo būdui: jei kiekvienas mūsų šiais metais kas savaitę ar mėnesį padarys nors mažą darbelį saugodamas gamtos išteklius, oro švarą, savo ir artimųjų sveikatą, tai visi gyvensime geriau. Juolab kad 2013-ieji paskelbti Sveikatos metais....
Skaityti daugiauIstorija Žmogaus genetikos centras - tai kol kas vienintelė įstaiga Lietuvoje, kur teikiamos genetinės konsultacijos, sistemingai užsiimama paveldimų ligų tyrimais ir profilaktika. Molekulinės genetikos laimėjimai neleidžia atsilikti šioje perspektyvioje mokslo ir laboratorinių tyrimų srityje, išmokta diagnozuoti paveldimas ligas ne tik pagal jų kliniką, bet ir pagal jas lemiančias genų mutacijas. 1989 m. V.Kučinsko ir V.Jurgelevičiaus pastangomis Lietuvoje pradedami molekuliniai-genetiniai paveldimų ligų tyrimai. 1991 m. įkurta Lietuvos žmogaus genetikos draugija. Jos pirmininku išrinktas prof. V.Kučinskas, branduolį sudaro centro darbuotojai. Į ją įėjo Lietuvos specialistai, besidomintys žmogaus ir medicininės genetikos problemomis. 1992 m. Žmogaus genetikos centre pradėjo veikti Lietuvos paveldimų ligų ir įgimtų vystymosi defektų registras, kuriame kaupiami duomenys apie visus įgimtų anomalijų atvejus mūsų krašte. Sukaupus bent 10 metų duomenis apie įgimtas anomalijas Lietuvoje, bus galima įvertinti kai kurių jų paplitimo priežastis, numatyti galimus profilaktikos kelius, analizuoti Lietuvos populiacijos ypatumus. 1994 m. pradėta rengti kasmetinius darbinius pasitarimus, į kuriuos kviečiami Lietuvos gydymo įstaigų atstovai. Pasitarimų metu centro specialistai supažindina Lietuvos gydytojus su savo darbo rezultatais ir problemomis, genetikos naujovėmis, tariamasi, kaip geriau organizuoti įgimtų vystymosi defektų ir paveldimų ligų profilaktiką....
Skaityti daugiauKalbėdami apie ateitį, esame linkę fantazuoti. Įsivaizduokite mažą į smegenis įdedamą kortelę, kuri padeda išvengti epilepsijos traukulių, arba specialias technologijas, kurios padeda valdyti rankos arba kojos protezą taip, tarsi tai būtų savo pačių galūnė. Dalis tų fantazijų išsipildo, tačiau dar dažniau mokslas pasuka kita linkme ir sukuria kažką tokio, apie ką net negalėjome pagalvoti. Taigi ko laukti galime jau dabar?...
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę