Svečiuose žinoma aktorė ir politikė - Nijolė Oželytė

Kaip Jums pavyksta būti tokiai šauniai ir išdidžiai moteriai, nors dažnai apie Jus atsiliepia neigiamai?


Todėl, kad aš niekada neapsimetu. Man labai svarbu ne tai, kad aš drąsi kaip Aleksandras Matrosovas, o tai, kad esu tikra. Kai žmogus yra visiškai atviras, kaip atviras langas, tai gali į jį mėtyti akmenų kiek tik nori - langas nedūžta. Žinoma, tai yra didžiulė prabanga. Kai žmogus atviras, kiekvienas gali įkišti nosį kada nori ir pažiūrėti į tave. Ir neturi būti nei vieno kampelio, kurio tu negali parodyti, ne dėl to, kad esi begėdis, bet paprasčiausiai kruopščiai tuos kampelius prižiūri.
 

Iš kur tiek energijos, jėgos?


Aš tiesiog neeikvoju jėgų apsimetimui. Visą žmogaus energiją - kūno energiją, vidinę energiją, širdies energiją - atima noras gerai atrodyti. Kai Tu esi natūralus - kaip paukštis, kaip medis, kaip gėlė - tai ir visi tavo jausmai yra natūralūs. Visa tai ne mūsų nuopelnas. Tai yra duota ir suteikia gyvenimo džiaugsmo. Bet kai žmogus šias dievo dovanas pradeda naudoti stengdamasis paslėpti ką jaučia, ką galvoja, kad apgautų kitą - pradeda prarasti energiją, nes tai yra nenatūralus elgesys. Kadangi nenaudoju jėgų apsimetimui, tai galiu ir kalnus nuversti. Jeigu su niekuo nekonkuruoji, nelenktyniauji, eini savo keliu, tai reiškia, jog atradai save.
Pasižiūrėjusi atgal, suprantu, kodėl tapau aktore. Mano sielos kūne, asmenybės kūne nuo vaikystės buvo žaizdų - nepilnavertiškumo kompleksas. Būdama septintoje klasėje dienoraštyje rašiau, kad reikia būti arba artiste, arba kosmonaute. Tuo metu galvojau, kad reikia padaryti ką nors nepaprasto, kad būčiau kaip visi kiti, nes, mano akimis žiūrint, visi buvo labai nepaprasti, o aš buvau kažkokia nevykusi. Kai mergaitės kankinasi, kad jos negražios, kad jų nekviečia šokti, galvoju, kad jos laimingos, o tos, kurias kviečia ir kurios gražios, manau nėra laimingos, nes jos neįgyja “sielos raumens”: kai žmogus laimingas, jo siela nedirba ir ilsisi kaip kūnas sekmadienį. Aišku, visa tai supranti suaugęs. Daugumos moterų problema ir yra ta, kad jos savęs dar neatradusios.


Kalbant apie vyrą, tai jam ir ieškoti savęs nereikėjo - padėjo žmogui gamtos diktuojamos gyvenimo sąlygos. Pirmykštėje visuomenėje mamutą nukauti, apsiginti nuo kitų genčių, vietą oloje pasirinkti reikėjo fizinės jėgos. Ir viskas. Tada to užteko. Vėliau, pasitelkdamas mąstymą, vyras sukūrė ir civilizaciją, suteikdamas galimybę atsisakyti sekinančio darbo. O moteriai nebuvo kokių nors didelių reikalavimų, išskyrus gamtos suteiktų funkcijų atlikimą. Ji bandė ieškoti savęs, bet tik labai siauromis kryptimis, bandė sutapatinti save su funkcija. Vyras niekada savęs netapatina su funkcija, pvz., Reiganas - jis ir aktorius, ir prezidentas, ir tėvas. Tuo tarpu Oželytės per dieną šimtą kartų klausia: “O jūs, būdama artiste, ką darote politikoje?” Vyras - kūrėjas ir viskas, ką jis daro, - natūralu. Kaip Chulijo Iglesijas - čia spardo kamuolį, čia dainuoja, ir visiems gera. Moterys irgi bando įprasminti save kaip ir vyrai - planuoja, kaip karjeros laipteliais pakilti, kaip patekti į valdančias struktūras. Bet ir vėl kyla klausimas: kam tai?
Visais laikais moters vertybė yra būti motina. Tačiau daugintis - tėra pareiga: tau kažkas suteikia galimybę būti ir tu kitam suteiki galimybę būti. Viskas. Nes, jeigu sakysim, kad daugintis yra gyvenimo tikslas ir prasmė, tai ką daryti toms, kurios negali turėti vaikų? Ar beprasmis yra tų žmonių gyvenimas? Moters problema ta, kad ji nežino kam ji skirta. Moteris - vartai į pasaulį. Per mus į šį pasaulį ateina visi žmonės. Daugelis moterų linksta į feminizmą, bet vyras ir moteris niekada nebus vienodi. Net ir vaikų klausimu nėra vienodos vyro ir moters atsakomybės. Moteris yra turinti valią ir protą dirva ir tik ji sprendžia, ar auginti savyje sėklą (nekalbu apie prievartavimą).
Vyrui duoti raumenys ir jėga, bet raumenims turi vadovauti protas. Tuo pačiu protu galima sukurti mašiną, televizorių ar bombą. Kai moteris bando vyriškus kelius ir patenka į aukštas valdžios struktūras, kur paprastai nekviečia dirbti moterų, ji jaučiasi kaip vyras ir sau funkcionuoja. Būna atskiri atvejai, keliantys pavydą, susižavėjimą, bet kokybiškai nekeičiantys pasaulio.
 

Kas daro žmogų laimingą?


Manau, kad žmogus tikrai ką nors vertinga pradeda daryti tada, kai iškyla klausimas: mirtingas jis ar ne, kai pasijunta bestovįs ant bedugnės krašto. Tai turi būti tikras suvokimas. Viską paneigti daug proto nereikia, reikia ką nors tikrai prasminga pasiūlyti. Visa bėda ta, kad per jėgą negali nieko duoti. Ir moteris turi suvokti, kad nereikia kur nors toli važiuoti, pakanka atsimerkti ir atsikimšti ausis. Turi ateiti branda. Kaip ateina pavasaris, ateina saulės spindulys - sušyla oras - sprogsta pumpurai. Tam ateina laikas. Tai yra sąmonėjimas ir dvasiniai poslinkiai.
Žmogus bus laimingas tik tada, kai žinos savo gyvenimo
prasmę. Gyvenimas be prasmės yra siaubas, nes jautiesi kaip mirtininkas, kuris žino, kad toje kameroje sėdės visą likusį gyvenimą, bet būti gyvam nėra jokia vertybė. Gyvenimas yra beprasmiškas, jeigu jo negali niekur panaudoti tikslingai.
Kuo skiriasi aktorius nuo politiko?
Ogi labai paprastu dalyku - priešingu požiūriu į savo atliekamą funkciją. Aktoriaus didžiausias talentas yra tada, kai jis visiškai susitapatina su savo vaidmeniu spektaklio ir filmavimo metu. Daugelio mūsų politikų nelaimė, kad jie susitapatina su savo funkcija ir visą laiką rodo, jog užima svarbų postą. Bet kėdė yra laikina, o žmogus tik tada gerbiamas, kai būna savimi ir yra kuklus. Tokio profesionalaus nesusitapatinimo pavyzdys gali būti p. V.Adamkus. Man labai įdomu stebėti p. V.Adamkaus fenomeną. Atvažiavo nepažįstamas žmogus, kuris yra idealaus amžiaus - negali daryti jokių nuodėmių, jokių neleistinų žmogui veiksmų. Jis pasiekęs tokią savo brandą, kad skiriasi nuo daugelio mūsų, kurie ir išgerti nori, ir kvailioti nori, ir nuodėmė gerai būtų. Žmonės, girdėdami jo pavardę ar matydami jo veidą, žino, kad jis yra Prezidentas. O jis moka būti paprastas, ir dėl to jo reitingas toks aukštas, jis yra mylimas, sektinas. Ir niekam nekyla abejonių, kodėl jis taip elgiasi, nes jis leidžia matyti savyje paprastą žmogų.
Geras ne tas, kuris gerai kalba, ne tas, kuris gerai dirba, bet tas, kurio tikslas yra kilnus. Galima sodinti ir auginti gėles tam, kad praeivis pasidžiaugtų tuo grožiu, bet galima auginti tik svogūnėliams - pražydus iš karto nukapoti žiedus. Tai nieko bloga, bet jeigu nepalieki nei vieno žiedo akiai pasidžiaugti, tai iškyla klausimas, ar mums to užtenka. Vien tik kišenę papildyti? Žmogui juk būdinga augti. Gyvenimo prasmė - duoti vaisių. O žmogaus vaisiai yra jis pats, jo siela. Tačiau kaip dažnai žmonės savo augimui naudoja ir neleistinus dalykus, galvodami tik apie materialųjį pasaulį! Kiekvienam yra savo problemos.
Sveikas žmogus yra tas, kuris kiekvienoje situacijoje sukuria dvasinę naudą.
Ačiū už pokalbį.

 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai