Aktorė Doloresa Kazragytė. Mano sveikatos receptai

Sveikatos leidiniai nesensta. Tokius žurnalus perskaičius yra apie ką pamąstyti, sau priderinti ar atmesti, pagalvoti, ką ir kaip galima pareguliuoti. Manau, jie tikrai reikalingi daugeliui, ypač vyresnio amžiaus žmonių. Gal ir mano „sveikatos receptai“ bus kam nors naudingi? Tik reikia nepamiršti, kad nėra vieno sprendimo visiems – kiekvienas turi pasirinkti tai, kas tinka jam. Būtent tai ir yra teisingiausia.
 

Maždaug iki 45–50 metų gyvenau visiškai nekreipdama dėmesio į sveikatą. Pirmiausia todėl, kad labai daug dirbdavau. Prisivalgydavau 10–11 valandą vakare, po spektaklių: karbonadų, kotletų su bulvėmis, sriubos, bet ko. Prieš spektaklius beveik nevalgydavau, nebent kavos išgerdavau, tad po visko, atslūgus nervams, kildavo didžiulis alkis.
Ir rūkydavau. Teatras – toks „organizmas“, alinantis nervus. Reikia pagalbos, kad ir parūkyti.
Niekada nebėgau, o ir dabar nebėgu jokių krosų. Jei bandydavau, po kelių dienų mesdavau – judėjimo užtekdavo ir taip – spektakliuose, repeticijose, koncertuose kūnas visą laiką įtemptas.
Niekada negrėsė „sustorėjimas“ – galėdavau nors šaukštais valgyti sviestą, grietinėlę, pyragus – ką tik noriu. Svoris visuomet (ir dabar) laikėsi tarp 50 ir 54 kg.
 

Įsiklausyti, ką sako organizmas


Požiūris pradėjo keistis, kai sunkiai susirgau plaučių uždegimu ir pleuritu.
Atradau, kad reikia įsiklausyti į savo organizmą.
Pradėjau jausti, kad man pavojinga persivalgyti. Tada naujai išgirdau daug kartų girdėtą mamos pasakymą: „Aš beveik visada noriu valgyt“. Ji, paprastas kaimo žmogus, neleisdavo sau padauginti jokio maisto, netgi pieniškos sriubos. Sakydavo, kad taip pati išsigydo skrandžio, nervų ir kitus negalavimus.
Ir aš dabar pasitelkiu, matyt, iš jos paveldėtą valią ir stengiuosi nepersivalgyti. Pagunda, aišku, kankina. Ypač skaitant – mintys taip ir klysta, ką galėtum pakramtyt. Bet visą laiką, kai neiškenčiu ir privalgau, ypač jei sumaišau produktų, – būna labai blogai skrandžiui. Kai sau to neleidžiu ar net visai pusbadžiu gyvenu, atrodo, kad man šešiolika metų – jaučiu viso kūno lengvumą, nieko neskauda – būna nuostabiai gera.


Kartais pakramtau kokią mažą riekutę rūkytų produktų – yra likęs nuo kaimo laikų noras pajusti tą malonumą, bet labai retai.
Labai mėgstu žuvį, daržoves. Supratau, kad maisto derinimas – ne išsigalvojimas, ypač vyresnio amžiaus žmonėms: negalima valgyti duonos su mėsa – tik su daržovėmis, jokių ryžių ar bulvių. O jei valgai košę, tai vien ją.
 

Padėti savo kūnui


Buvo skrandžio negalavimų. Atlikę tyrimus, pasakė, kad jokių pakitimų nėra, viskas nervų pagrindu: „Keiskit gyvenimo būdą,“ – patarė gydytojai. Pradėjau valgyti košes, mažinti cigarečių kiekį. Jau buvau bepradedanti prarasti viltį išsikapstyti pati, bet viduje kirbėjo jausmas: „Turiu nugalėt, turi praeit“. Ir kartą kažkas patarė gerti linų sėmenų užpilo. Gėriau kasdien po pusę stiklinės prieš kiekvieną valgį. Valgiau tik košes su vandeniu, tris kartus per dieną, ir vaisius, labai padėjo greipfrutai.
Po kokios savaitės sapnavau, kad skraidau (to jau kelerius metus nebuvau sapnavusi). Prabudau apimta labai gero jausmo ir pagalvojau – turbūt sveikstu. Ir tikrai, nuo to ryto pradėjo gerėti. Aišku, dar ilgai valgiau košę ir gėriau sėmenų užpilą.
Tada supratau, kad, norėdama gerai jaustis, turiu gyventi blogiau negu vienuolyne, nors išties nė nežinau, kaip jie ten gyvena.
Prieš kokius dvejus metus mečiau rūkyti – išgąsdino smarkus viso kūno tirpimas, kai važiavau iš vieno koncerto. Praėjo, bet nuo to karto neberūkau.
 

Susidraugauti su nemiga


Dar viena problema – nemiga. Matyt, nuo įtempto darbo jaunystėje visas „mechanizmas“ įdirgęs ir, rodos, dabar nebėra ką galvot, bet kartais užpuola toks minčių chaosas... Jei būnu keletą naktų nemiegojusi, o kitą dieną koncertas – išgeriu migdomųjų, bet tik 2–3 dienas, ne ilgiau. Savo nemigą reguliuoju kitaip, netgi esu parašiusi apie tai novelę, kuri kada nors bus mano naujojoje knygoje – „Susidraugauk su savo nemiga“. Galvoju sau – nieko baisaus, kad ir nepamiegosiu, jeigu man rytoj ryte niekur nereikia eiti. Užsidegu šviesą, pasiimu knygą, išsiverdu arbatos, pasiklausau muzikos, kartais net skalbt pradedu. Paskui paryčiais užsnūstu. Ir tikrai – nieko baisaus.
 

Neužsidaryti namie


Bendravimas su žmonėmis labai „iškrauna“. Matyt, todėl, kad per daug savęs atiduodi.
Man labai padeda maldos. Jei viena diena labai sunki, kitą einu į bažnyčią ir išklausau mišias. Tikiu mistine Dievo energija. Jei atidarai savo širdį, gali ją įsileisti, ir ji tave pripildys.
Reikia neužsidaryt namie, eiti – į bažnyčią, į gamtą, prie medžių, prie vandens, bet kur. Po to viskas prašviesėja, pasidaro paprasta.
 

Būti savo šeimininku


Taip asketiškai gyventi kartais sunkoka, bet sudvejojusi iškart prisimenu blogumo jausmą nesusilaikius, ir tai padeda; be to, būna labai gera: atrodo, valdai save, esi savo šeimininkas. Tada ir gyvenimas kitaip atrodo, ir senatvė ne taip baugina.
Nesijaudinu, jei „nusidedu“ – viską pradedu iš naujo. Amžina kova su kūnu ir dvasia. Dabar mano gyvenime pačios didžiosios įtampos jau nebėr. Jau leidžiu sau atsisakyti vaidmenų – širdis suspurda išgirdus pasiūlymą – vis tas aktorystės „grobuoniškumas“, o paskui ateina mintis – palauk palauk, ateis pavasaris, pats grožis, žydės tavo lubinai, žemuogės, antelės plaukios tavo ežere, o tu turėsi vaikščiot į repeticijas, alint organizmą – ir galvoji – ne. Laikas suvokti, kad eini „namo“, reikia geriau leisti savo sielai pabūti harmonijoje nei vėl ją draskyti.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai