){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Mūsų protėviai visuomet tikėjo, kad mirusysis patenka į kitą pasaulį, kuriame ir gyvena. Baltų tikėjime nebuvo nebūties. Šiuolaikinio žmogaus įsivaizdavimuose nebūties taip pat nėra, tiesiog pomirtinį gyvenimą daugelis suvokia kaip mums nesuvokiamą pasikeitimą. Kaip kažkas pasakė: pamėgink išaiškinti viščiukui kiaušinyje, koks puikus gyvenimas jo laukia, kai jis išsiris, kas yra žolė, kas yra tas PASAULIS. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie mūsų laukiantį pomirtinį gyvenimą. Tikiuosi. Grįžkime prie mūsų protėvių tradicijų. Baltai žmogų laidojo trimis būdais: keldami mirusįjį į medį, laidodami žemėje ir kremuodami (oras, žemė ir vanduo). Deivė Motina buvo siejama su žeme, o mirusiojo užkasimas buvo laikomas šios deivės išniekinimu, todėl kūną keldavo į medį, o užkasdavo tik tuomet, kai iš jo likdavo tik kaulai. Šis paprotys buvo mažiausiai paplitęs. Labiau nusistovėję baltų laidojimo papročiai stebimi nuo II amžiaus po Kristaus. Tuomet mirusiuosius imta laidoti žemėje, kiek vėliau prie mirusiųjų buvo dedamos įkapės. Tai buvo ištisas mokslas, pvz., indai buvo sudaužomi tam tikru būdu, kadangi tikėta, kad kitame pasaulyje taip sudaužyti indai vėl įgaus pirmapradį savo pavidalą. Tikėta, kad pomirtiniame pasaulyje yra veidrodinė orientacija, dėl to ir įkapės dedamos veidrodiniu principu, t.y. jeigu kardas nešiotas prie kairiojo šono, tai mirusiajam jis buvo dedamas prie dešiniojo.
Visa kas nauja yra gerai pamiršta sena. Ši taisyklė teisinga ir kalbant apie laidojimo papročius. Atrodytų, kremavimas šiuo metu Lietuvoje tampa vis populiaresnis, vyresnės kartos žmonės ne visuomet „priima“ tokį kūno paruošimo laidojimui būdą, tačiau istoriniai šaltiniai byloja, kad kremavimas įsivyravo jau V amžiuje, o XII–XIII amžiais kremavimas tapo vienintele laidojimo forma visoje Lietuvoje. Išsamiai aprašoma kaip buvo sudeginti didieji Lietuvos kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Kęstutis. Tikėta, kad deginant išlaisvinama mirusiojo siela. Istorikas J. Dlugošas, rašęs XV a. pirmojoje pusėje, mini, kad kiekviena lietuvių šeima šventuosiuose miškuose turėjusi savo aukurą, ten degindavusi mirusius šeimos narius ir artimuosius su žirgais, balnais, brangiais drabužiais. Palaikai būdavo supilami į įvairiausių formų urnas, kai kurios urnos turėdavo net individualius veido bruožus, buvo išbraižomi mitologiniai vaizdiniai, pavyzdžiui, Saulės vežimas, dangaus žirgai. Mirusiojo „namelis“ būdavo užpilamas žemės kauburėliu. Pilkapiai paprastai turėdavo pusiausferos formą, tikėtina, kad tai imituodavo dangaus skliautą.
Baltai turėjo tris laidojimo apeigų dalis, tai: šermenys, pašarvojimas ir laidojimas. Vienu metu netgi gyvavo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tikėta, kad taip puotos metu dalijamasi maistu ir gėrimais ne tik su gyvais ar mirusiais, bet ir su dievybėmis. Šarvojimo metu mirusysis buvo rengiamas pomirtiniam gyvenimui, jo metu taip pat buvo rengiama puota su šokiais ir žaidimais, siekiant palengvinti mirusiojo išėjimą į pomirtinį gyvenimą. Svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę ir palenkti ją dovanomis, kad ji likusiems gyviesiems nekenktų. Tuo paaiškinama, kad prie mirusiojo šauksmu, raudomis, giesmėmis, maldomis buvo keliamas triukšmas. Beje, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo draudžiama minėti mirusiojo vardą, kadangi tikėta, kad, pavadinus vardu, jis gali sugrįžti. Taip pat mirusiajam kuo greičiau buvo užspaudžiamos akys, kad neviliotų likusių gyvų į „aną“ pasaulį. Mirusiojo nei prausti, nei rengti negalėjo artimi giminės, lygiai kaip ir duobę kasti – tai turėjo daryti svetimi. Beje, kad mirusysis nesugrįžtų, atliekami ir kiti veiksmai – užkalamas karstas (arba apdedamas akmenimis), mirusysis išnešamas kojomis į priekį (kad nerastų kelio atgal).
Pačios laidotuvės taip pat turėjo savo tradicijų. Viena ilgiausiai gyvuojančių iki šių dienų išlikusi tradicija – gedulo apdarai. Europos laidojimo etiketo pagrindas – Prancūzijos karalių laidotuvės. Pirmasis laidotuvių protokolas buvo atspausdintas XV amžiuje. Pavyzdžiui, protokole buvo rašoma, kad artimiausi mirusiojo giminės procesijoje turi eiti pirmieji. Karališkosiose laidotuvėse procesijos eiliškumas taip pat buvo griežtai nustatytas. Po šeimos narių eidavo draugai bei mirusiojo tarnai, po jų sekė teisėjai ir merai, po jų sekė dvasininkai. Iki Viktorijos laikų viduriniosios ir aukščiausios klasės damos buvo laikytos pernelyg trapiomis, kad galėtų dalyvauti laidotuvėse. Aukščiausiojo luomo atstovų garbės reikalu buvo laikoma pasirūpinti puošniomis laidotuvėmis taip pagerbiant mirusiojo atminimą. XVI–XVII a Anglijoje laidotuvių išlaidos kai kuriais atvejais galėdavo viršyti net metines pajamas. Prabangių laidotuvių bumas inicijavo laidotuvių namų steigimąsi.
Indai šventos upės Gango krante kremuoja mirusiojo kūną ir pelenus suberia į upę. Induizmą išpažįstantys asmenys tiki, kad šios apeigos suteikia sielai amžiną gyvenimą. Indijoje gyvuoja daugybė kitų tikėjimų. Antai zoroastrizmo pasekėjai mirusiuosius pagerbia kitaip. Po daugybės apeigų ir maldų velionio kūnas nešamas į „tylos bokštą“ – dakhmą. Atviroje bokšto aikštelėje kūnas išrengiamas ir paliekamas maitvanagiams sudoroti. Artimieji tuo tarpu netoli esančioje šventykloje meldžiasi už mirusiojo sielą. Teigiama, kad paukščiai sudoroja kūną vos per pusvalandį. Praėjus trims dienoms, kiekvienas dalyvavęs šiose apeigose praneša kiek pinigų paaukos kokiam nors labdaringam tikslui, manoma, kad tai geriau nei skirti lėšas paminklo statymui. Beje, zoroastristai tiki, kad kuo doresnis žmogus buvo, tuo daugiau blogio jėgų patenka į jo kūną, kad jį nugalėtų, būtent dėl to kūnas atiduodamas maitvanagiams, kad savo „purvu“ nesuterštų to, kas šventa, t.y. vandens, žemės ar ugnies.
Islamą išpažįstančios tautos kūną turi palaidoti iki kitos dienos saulėlydžio. Kūnas nuprausiamas, iškvėpinamas, susukamas į lininę drobulę, mirusiojo pėdos atsukamos Mekos link. Kūnas neguldomas į karstą, bet suvyniojamas į baltos drobės arba kartūno savaną. Neštuvų su mirusiuoju nešimas laikomas garbingiausia pareiga, jį nešantiems atleidžiamos visos iki tol padarytos nuodėmės. Tuo tarpu musulmonėms laidotuvėse dalyvauti draudžiama. Palydėjus mirusįjį į laidojimo vietą, savanos mazgai atrišami ir kūnas įleidžiamas į kapą.
Dauguma žmonių neretai pernelyg smarkiai jaudinasi ir kai kuriais gyvenimo atvejais patiria itin stipraus streso būseną. Kartais nerimas suaktyvėja ir nedingsta, o galiausiai netgi tampa labai stiprus ir jaučiamas visada. Tuomet diagnozuojamas nerimo sutrikimas. Kartu pasireiškia įvairių vidaus organų nervinės reguliacijos sutrikimo simptomų. Nustatyta, kad nerimo sutrikimais serga 3–5 proc. visų žmonių....
Skaityti daugiauRankose laikote žurnalą „Sveikas žmogus“, kuriame įprasta rasti daugybę informacijos apie įvairias ligas bei jų gydymą, sveiką gyvenseną, sportą, liaudies mediciną, psichologiją. Visa tai logiška, tačiau ar nevertėtų savęs paklausti, ar viso to užtenka, kad žmogus būtų visavertis ir sveikas plačiąja prasme? Kad gerai jaustųsi ne tik dėl to, kad neserga, bet ir todėl, kad gali laisvai bendrauti, pasitiki savimi, nejaučia jokių barjerų. Viena iš sričių, kurios neišmanydamas joks žmogus nesijaus laisvai bet kurioje situacijoje, – etiketas. Taigi apie etiketą, jo prasmę, esmę ir dar daugiau kalbamės su etiketo protokolo specialistu Seimo nariu Arminu LYDEKA...
Skaityti daugiauar ilgai reikia gydyti depresiją? paskutiniųjų dvidešimties metų tyrimai...
Skaityti daugiauyra daug būdų, padedančių kovoti su depresija: • prisiminkite, kad...
Skaityti daugiauEglę ir Darių Kauneckus dauguma žino kaip Ajurvedos pradininkus Lietuvoje. Jau prieš daugelį metų jie susidomėjo ezoterika, pradėjo ieškoti atsakymų į klausimus, kas aš esu, iš kur atėjau ir kokia mano paskirtis šiame gyvenime. Tačiau svarbiausia priežastis, paskatinusi ieškoti Ajurvedos žinių, – šeimos sukūrimas. Eglė pasakoja, kad jiems buvo labai svarbu palanki dvasinė ir fizinė aplinka, norėjosi švariai pradėti, nešioti, auginti savo atžalas, rūpintis jų sveikata ir dvasiniu gyvenimu. Kai susikaupė tikrai nemažai žinių ir patirties, atėjo ir natūralus noras dalinti. Taip atsirado Ajurvedos centras SPA Shanti, vienijantis norinčiuosius eiti savęs pažinimo, tobulėjimo, fizinės ir dvasinės sveikatos stiprinimo keliu. ...
Skaityti daugiauLytinis brendimas – sudėtingas ir labai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenimo periodas. Šį keletą metų besitęsianti procesą galima apžvelgti ir iš fiziologinės, ir iš psichologinės pusės. Fiziologija veikia bręstančio vaiko psichologiją. O psichinė bręstančio žmogaus būsena dažnai keičiasi ir jam pačiam net kartais būna sunku su savimi, jau nekalbant apie aplinkinius. Lytinis brendimas – periodas, kuris gali turėti įtakos ir tolimesniam žmogaus gyvenimui. Tad verta žinoti, ką apie šį nelengvą laikotarpį mano gydytojas psichoterapeutas-seksologas bei lytinio brendimo fiziologiją stebinti vaikų endokrinologė. ...
Skaityti daugiauGyvenimas lieka gyvenimu, ir norime to ar ne, kartais atsiduriame meilės trikampyje. Gana dažnai moterys draugauja su vedusiais vyrais. Kartais tai tęsiasi ne metus ar dvejus, o dešimtmečius. Kodėl tai vyksta? Mūsų pašnekovė gydytoja ginekologė Ingrida Kravčenkienė sako: „Esu moteris, sukaupusi nemažą gyvenimo patirtį. Bėgant metams jaunatvišką maksimalizmą iškeičiau į maksimalią toleranciją.“ Taigi laisvos moters ir vedusio vyro santykių peripetijos ir perspektyvos moterų gydytojos akimis....
Skaityti daugiauNieko neveikdamas žmogus gali susirgti. Nes jis nerealizuoja savęs, jaučiasi nelaimingas. Tas nieko neveikimas gali parodyti, kad žmogus turi gilesnių psichologinių problemų. Kaip teigia psichologė-psichoterapeutė Loreta DIELIAUTIENĖ, kartais prie tinginystės priveda neišspręsti vidiniai konfliktai. Kai jie išsprendžiami (jei žmogus dirba su savimi), pajudama pirmyn. ...
Skaityti daugiauKaip bet kuri kita emocija, pyktis sukelia tam tikrus fiziologinius pokyčius: supykus į kraują plūsteli adrenalinas, padažnėja širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimas, įsitempia raumenys, padidėja prakaitavimas, keičiasi mąstymas, nuslopsta virškinimo ir medžiagų pasisavinimo procesai. Vis daugiau mokslinių tyrimų įrodo ryšį tarp pykčio ir ligų. ...
Skaityti daugiauManipuliacija – tai slaptas psichologinis poveikis kitam žmogui, siekiant naudos sau. Iš tikrųjų manipuliacija yra visur, kur nėra logikos, ir tai yra tiek įprastas bendravimo būdas, kad dažniausiai jo net nepastebime. Kai sakome „Kaip man pasisekė“ ir kartu tikimės pagyrimo, – tai jau manipuliacija. Jei žmogus norės būti mandagus ir pasirodyti geranoriškai nusiteikęs mūsų atžvilgiu, – jis bus priverstas pagirti. Manipuliatorius visada apeliuoja į jausmus, o ne į proto argumentus....
Skaityti daugiauŽmonės (dažniau moterys, nors pasitaiko ir vyrų) teiraujasi, kaip padėti šeimos nariui ar partneriui išmokti kontroliuoti pyktį arba kaip padėti jį išsklaidyti. Tokie asmenys paprastai sako, kad myli savo žmoną (vyrą), kad tai puikus žmogus, turintis tik vieną trūkumą – pykčio priepuolius. Tokius pykčio priepuolius sunkiai išgyvena vaikai, dažnai tampantys pykčio objektu, kaip silpnesni ir nemokantys apsiginti. ...
Skaityti daugiauKairiarankystė — ne liga, ne įprotis ir ne defektas. Manoma, kad tai įgimtas dalies žmonių organizmo požymis, už kurį nuolat buvo baudžiama ir šaipomasi. Mokslininkų teigimu, dešiniarankiai ir kairiarankiai – visiškai skirtingi žmonių tipai, turintys skirtingą sąmonę ir pasaulio suvokimą. Kairiarankiams sunkiau gyventi ne pagal savo įpročius sutvarkytame pasaulyje, tačiau jie puikiai sugeba prisitaikyti ir naudotis savo unikalumu....
Skaityti daugiauSkonį vadina penktuoju jausmu. Dažniausiai net nesusimąstome, kaip praturtina mūsų gyvenimą gebėjimas jausti skonį. Valgydami skanų patiekalą jaučiame malonumą vien dėl to, kad galime pajusti ir įvertinti jo skonį, ir neprisiliečiame prie jo, jei skonis pasirodo įtartinas. ...
Skaityti daugiauNiekas negali išvengti streso - tai yra neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalis. Prie to prisideda įtampa darbe, šeimoje ir netaisyklingi mitybos įpročiai. Tačiau jūs stresą galite valdyti. Šie patarimai padės jums apmąstyti savo gyvenimo būdą ir valdyti įtampą bet kurioje situacijoje....
Skaityti daugiauKartais sakoma, kad „visos ligos dėl nervų“. Ir čia yra nemažai tiesos – nervų įtampa gali sukelti ne vieną ligą. Sirgti nenorime nė vienas, bet kaip šios įtampos išvengti? Apie tai kalbamės su medicinos centro „Neuromeda“ neurologe dr. Vanda LIESIENE....
Skaityti daugiauGydytojo duris dažnai praveria pacientai, skųsdamiesi, jog jų galvos smegenų funkcijos suprastėjo: sunku susikaupti, mąstymas sulėtėjo, tapo išsiblaškę, lieka daug neatliktų darbų. Ar tai su amžiumi susiję pokyčiai? Bei jei pacientui tik 30? Ar gali tokių sutrikimų atsirasti dėl nuovargio?...
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę