Romanas su vedusiu vyru, arba kodėl meilužė retai tampa žmona

Gyvenimas lieka gyvenimu, ir norime to ar ne, kartais atsiduriame meilės trikampyje. Gana dažnai moterys draugauja su vedusiais vyrais. Kartais tai tęsiasi ne metus ar dvejus, o dešimtmečius. Kodėl tai vyksta? Mūsų pašnekovė gydytoja ginekologė Ingrida Kravčenkienė sako: „Esu moteris, sukaupusi nemažą gyvenimo patirtį. Bėgant metams jaunatvišką maksimalizmą iškeičiau į maksimalią toleranciją.“ Taigi laisvos moters ir vedusio vyro santykių peripetijos ir perspektyvos moterų gydytojos akimis.

„Manau, kad taip buvo visada, ir dabartis nėra išskirtinė. Tai vyksta dėl to, kad žmonės kartais ieško, ko nepametę, neįvertina to, ką turi, ir trokšta to, ko neturi, net nesusimąstydami rizikuoja prarasti žvirblį rankoje, dėl gervės danguje,“ – mintimis dalijasi Ingrida Kravčrenkienė.

O jeigu moteris neturi nei „žvirblio“, nei „gervės“? Kaip tada? Juk vieniša moteris nenori būti viena, trokšta save realizuoti seksualiai, emocionaliai...

Moteris – emocinga būtybė. Jei ji flirtuoja, tai nereiškia, kad ieško draugo, jai tiesiog patinka vyrų dėmesys. Išsiskyrusi ar vieniša moteris santykius su svetimu vyru dažniausiai užmezga dėl azarto, sportinio intereso, o ne tam, kad realizuotų save. Mano sutiktos vienišos moterys draugauja su vedusiais vyrais, nes nenori susisaistyti nuolatiniais įsipareigojimais. Tokia padėtis joms patogi, tai jų pasirinkimas.

Kai vieniša moteris nori realizuoti save, ji tai ir daro: pastoja ir augina vaiką, turi draugių, draugų. Vyrų jos gyvenime tai yra, tai nėra, bet jai nepriimtinas slidus antraeilės meilužės vaidmuo. Su vedusiais vyrais ilgą laiką dažnai draugauja ištekėjusios moterys, bet tai jau kita tema.

Paklausiu Jūsų kaip gydytojos ir kaip moters. Ką reiškia būti vedusio vyro meiluže?

Į šį klausimą geriau atsakytų pati meilužė (šypsosi). Esu mačiusi labai laimingų ir labai nelaimingų meilužių. Laimingos džiaugiasi gyvendamos taip, kaip nori. O nelaimingosios neretai vaidina joms primestą vaidmenį. Jos neturi jėgų ar drąsos sau to pripažinti ir tapti padėties šeimininkėmis. O gal jų toks būdas, nuolat skųstis ir reikšti nepasitenkinimą, nors aplinkiniams ji atrodo vargšelė, kuriai nepasisekė.

Nebūsiu originali, bet pasakysiu, kad ir meilužės statuse galima įžvelgti daug teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, meilužei kiekvienas susitikimas yra šventė: dovanos, švelnūs žodžiai, karštas nenuobodus seksas. Neretai mylimasis nudirba ir vyriškus darbus namuose, ir produktų nuperka, ir valgį pagamina, ir t.t. Jeigu moteriai tai priimtina, kodėl gi ne?

Kad ši padėtis patogi vyrui – aišku daugeliui. Tačiau kodėl šiems santykiams pritaria vienišos moterys? Tai gyvenimo būdas, iššūkis?

Nesu tikra, kad ši padėtis patogi vyrui. Nereikėtų įsivaizduoti vyro seksualiniu gigantu ar nepasotinamu meilužiu. Vyrai, kaip ir moterys, nori tikrų ir nuolatinių santykių, pagarbos ir meilės šeimoje, dėl ko jie šeimą ir sukuria. O papildomų emocijų ieško, kai negali iki galo savęs realizuoti šeimyniniame gyvenime; kai negerai jaučiasi dėl žemos savivertės, perdėto kuklumo arba kitų psichologinių priežasčių.

Vienišos moterys pritaria tokiems santykiams, nes nenori būti vienos, nori turėti šalia vyrą ir bent kokį seksualinį gyvenimą. Kaip sakoma, jei Dievas neskyrė nuolatinio, tai turėti nors retkarčiais ateinantį.

Angelina Zalatorienė savo knygoje „100 laipsnių“ rašo: „Tikras vyras savo švelnumu gali moteriai išauginti sparnus ir suteikti pasitikėjimo, kuris atlaikys visas gyvenimo negandas, ir ji iki šimto metų jausis visavertė. Jei meilužis ar vyras yra netaktiškas, nemokša ir grubus, jis išugdys nevisavertiškumo jausmą, neurozes, depresijas, frigidiškumą, pagiežą visai vyrų padermei, taip pat daug ligų: cistas, miomas, mastopatijas, neurozes, vėžį“. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?

Didžiai gerbiu ir vertinu p. A. Zalatorienės nuomonę ir poetišką polėkį, bet esu praktikuojanti šiuolaikinė ginekologė, todėl savo nuomonę grindžiu gyvenimo proza – medicinos faktais. O mokslinėje literatūroje vėžio, cistų ir miomų atsiradimo priežasčių sąraše netikęs vyras nefigūruoja. Aišku, jei moteris nuolat patiria stresą dėl nevisaverčių santykių su vyru, tai gali paskatinti įvairių psichosomatinių ligų atsiradimą. Lytiniu gyvenimu ir bendravimu nepatenkinta moteris negali jaustis laiminga. Jeigu prieš 100 metų dailiosios lyties atstovės buvo labai priklausomos nuo vyrų, tai dabar – jau kiti laikai.

Kas gi pasikeitė?

Šiandien moterys valdo valstybę, vadovauja karinėms pajėgoms. Jos pačios pasirenka, su kokiu vyru miegoti, sutikti šventes, gimdyti, auginti vaikus. Jeigu moteris pasirinko netinkamą vyrą ar meilužį, tai jos bėda, bet tikrai ne tragedija. Jei vyras netenkina, ar verta kankintis? Paskenduolės Veronikos laikai praeity. Klausimas „būti ar nebūti?“ išspręstas „būti“ naudai. Šiuolaikinė moteris privalo aiškiai ir vienareikšmiškai suvokti, kad ji pati kuria savo laimę. Joks vyras ar meilužis to padaryti negali. Baikime dejuoti priskirdamos vyrams antgamtinių galių – mus susargdinti ar išgydyti. Vyrai taip pat turi silpnybių, nori būti suprasti ir mylimi. Jie kankinasi ir jaučiasi nelaimingi, tik gal geriau nei moterys moka tai nuslėpti po agresijos ar savidestrukcijos kauke.

Ką turėjote omenyje pokalbio pradžioje sakydama: „bėgant metams jaunatvišką maksimalizmą iškeičiau į maksimalią toleranciją“?

Jaunatviškas maksimalizmas tuo ir žavus, kad žinai atsakymus į visus klausimus, gali pamokyti, ką, kaip reikia daryti. Dalini gyvenimo tiesas, atklydusias iš vaikystės svajonių, pasakų ar meilės romanų. Jaunatviškas maksimalizmas nėra tiesiogiai susijęs su amžiumi, tai daugiau gyvenimo išminties stoka. Ir jeigu jaunystėje tai sukelia nuoširdžią šypseną ar net susižavėjimą, tai vyresniame amžiuje – užuojautą.

25-erius metus dirbdama gydytoja sutikau daug vyrų ir moterų, kurių istorijos vėrė ir tebeveria mano išminties pynę, kurių dėka į pacienčių klausimą: „daktare, ką darytumėte mano vietoje?“ nuoširdžiai atsakau:„nežinau“.

Būdama brandžiame amžiuje nebijau nežinoti, nes labai sunku įsijausti į kito žmogaus situaciją, būnant saugiame patarėjos vaidmenyje. Pagaliau tai, kas tinka man, netiks kitai – vyro, gyvenimo stiliaus pasirinkimu, ar tolerancija šalia esančiam.

Manau, išmintingiausia, kai moteris pati priima jai atrodantį teisingiausią sprendimą ir prisiima už jį atsakomybę.

O jeigu meilužė pastoja?

Moteris visuomet turi du variantus: gimdyti arba ne. Patariant, kaip elgtis konkrečiu atveju, reikėtų žinoti visas gyvenimo aplinkybes, esamą situaciją, visus „už“ ir „prieš“; įvertinti vyro ir moters tarpusavio santykius, jų norus ir galimybes. Jeigu vyras iš tiesų myli, žada ja rūpintis, padėti materialiai ir dvasiškai, kodėl gi nepagimdžius jam kūdikio?

O gal moteris nusprendžia vaikutį auginti pati? Visais atvejais geriausias patarėjas yra protas ir širdis.

Kokios, Jūsų manymu, turėtų būti bendravimo su vedusiu vyru taisyklės?

Labai svarbu turint artimus santykius su vedusiu vyru jaustis gerai ir saugiai. Patarčiau kiekvienai moteriai, prieš įsisukant į santykių verpetą su vedusias (ar nevedusiais) vyrais, sau pačiai aiškiai ir nuoširdžiai atsakyti: „ar esu tikra, kad šito man reikia? ar iš tiesų aš jo trokštu?“. Jeigu „taip“,– pirmyn, klausimų daugiau neiškyla. Jeigu „ne“– jūsų laukia dideli nusivylimai. Jei abejojate ir dar nesate tikra, kad šių santykių jums reikia, geriau jų nė nepradėti.

Kodėl meilužė retai tampa žmona?

Dėl to, kad žmoną jis jau turi. Pakeisti žmoną meilužei sunku, nes ji ir žavi vedusį vyrą, būdama jam „proginė“, o ne „kasdieninė“. Išmintinga ir mylinti žmona eliminuos meilužę nesunkiai. Net įsitaisydamas meilužę vyras nesąmoningai trokšta atkreipti žmonos dėmesį į save. Ir jeigu jis dar reikalingas, žmona pasinaudos savo išskirtiniais ginklais: švelnumu, paslaugumu ir pan. Patikėkite, kiekviena iš mūsų esame savo vyro ekspertė.

Vyro, ieškančio žmonos, ir vyro, ieškančio meilužės, motyvacija – skirtinga. Ieškantis meilužės trokšta nuotykių, naujų seksualinių potyrių, rizikos, adrenalino, nori sau ir kitiems įrodyti, kad dar yra fiziškai pajėgus. O žmona vyrui – „patogi“, sava, nes vaikų motina, nes ją pažįsta (ir pripažįsta) jo mama, draugai, bendradarbiai; nes sėdi prie lovos, kai jis karščiuoja, ar guli ligoninėje, supranta, kad jis šiandien pavargo darbe, todėl sekso nebus, ir t.t. Aišku, būna įvairių situacijų. Vis dėlto meilužė gana retai tampa laiminga žmona...

Žvilgtelėjus į užsienio šalių statistiką, matyti, kad daugėja skyrybų sulaukus 60-ties metų. Atrodo, ir vyresniame amžiuje vis labiau norima būti laimingam gyvenant su mylimu.

Būti laimingam yra prigimtinis žmogaus noras, todėl geriau pajusti laimę vėliau nei niekada. Ir sutikus sau tinkamą žmogų tik brandžiame amžiuje, kodėl gi nebūti drauge? Tikiu, kad laiminga gali pasijausti tik mylėdama ir dalindamasi meile, supratimu, pagarba, o ne įskaudindama šalia esantį. Todėl sunkiai įsivaizduoju laimingą meilužę, kai kitoje barikados pusėje lieka nelaiminga žmona; jau nekalbant apie besiblaškantį įsibaiminusį vyrą – „dviejų ponių tarną“.

Belieka moterims palinkėti labiau įsiklausyti į save ir nebijoti priimti gerų sprendimų.