Osteoporozė – antra didžioji liga pasaulyje

Osteoporozė – didelė sveikatos problema visame pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacija yra paskelbusi šią ligą antra didžiąja liga pasaulyje. Anot Tarptautinio osteoporozės fondo (TOF), dėl osteoporozės hospitalizacijų būna daugiau nei dėl daugumos kitų ligų, tokių kaip krūties vėžys ar širdies miokardo infarktas. Kaulų lūžius dėl osteoporozės patiria kas antra moteris ir vienas iš penkių vyrų, vyresnių nei 50 metų amžiaus. Per metus gydant tokių lūžių pasekmes sveikatos apsaugos sistema Jungtinėje Karalystėje išleidžia apie 2,7 bilijono eurų, o visoje Europoje tam išleidžiama apie 30 bilijonų eurų.

Kaulo struktūra ir jo pokyčiai senstant

Kiekvieną vamzdinį kaulą sudaro antkaulis, kaulinis audinys ir kaulų čiulpai. Kaulinis audinys yra sudarytas iš baltymų (daugiausia pirmojo tipo kolageno), kurie plokštelių pavidalu suformuoja jo elastingą karkasą, ir mineralinių medžiagų (daugiausia, apie 85 proc., iš kalcio fosfato), kurios užpildo susidariusias ertmes ir suteikia kaului tvirtumo, atsparumo mechaniniam poveikiui. Taip pat kaulinį audinį sudaro kaulinės ląstelės: osteocitai, osteoklastai ir osteoblastai. Osteocitai yra pirminės kaulinio audinio ląstelės, esančios kaulo ertmėse ir įsiterpiančios į kanalėlių tinklinę struktūrą, kuri atsiveria į kanalus, kuriuose yra ir kraujagyslės. Mechaninės apkrovos metu (t. y. sunkaus fizinio aktyvumo metu) šiuo tinklu tekantis audinių skysčio srautas garantuoja signalinių molekulių ir maistingų medžiagų pristatymą į ląsteles bei pašalina panaudotas medžiagas ir taip mechaniškai aktyvina osteocitus. Osteocitai palaiko kaulinio audinio tarpląstelinės medžiagos vientisumą ir pastovią neorganinių medžiagų koncentraciją jame. Osteoblastai (daugiausia jų yra vaiko kauliniame audinyje) yra jaunos, kaulinio audinio organinę dalį sintetinančios ląstelės. Jų daugiausia yra ten, kur kaulas persitvarko ar regeneruoja. Osteoklastai – tai ląstelės, gebančios ardyti kaulą ir kalcifikuotą kremzlę. Jų daugiausia tose vietose, kur vyksta kaulo rezorbcija. Kaulinio audinio struktūros vientisumas priklauso nuo subtilios pusiausvyros tarp kaulinio audinio rezorbcijos (irimo), kurią vykdo osteoklastai, ir kaulinio audinio gamybos, kurią vykdo osteoblastai. Senstant ar dėl ligos ši trapi pusiausvyra pasvyra osteoklastų pusėn ir kaulo rezorbcija viršija naujo kaulinio audinio susidarymą. Todėl kaulai tampa mažiau elastingi, pasidaro trapūs ir atsiranda didesnė lūžių galimybė. Tad vaistai, kurie slopina kaulo struktūros suardymą ar osteoklastų veiklą, yra vertingi gydant žmones, sergančius osteoporoze, Pageto liga (deformuojanti osteodistrofija), kai kuriomis periodonto ligomis, kaulų uždegimu, reumatoidiniu artritu ir pan.

Osteoporozės apibūdinimas ir skirstymas

1993 m. Pasaulio sveikatos organizacija patvirtino osteoporozės apibūdinimą, besiremiantį kaulų mineralų tankio tyrimo duomenimis. Osteoporozė yra sisteminė lėtinė griaučių liga, kuriai būdinga maža kaulų masė (kaulo tankis mažesnis nei 2,5 g/cm²) bei kaulinio audinio mikroarchitektūros pokyčiai, dėl ko padidėja kaulų trapumas ir polinkis lūžti. Kompiuteriniu tomografu, dvisrautės radioabsorbciometrijos aparatu DEXA (auksinis standartas) ar kitais mažiau tiksliais metodais (pavyzdžiui, ultragarsu) nustačius tiriamo asmens kaulų mineralinį tankį jis yra lyginamas su tos pačios amžiaus grupės standartine norma ir apskaičiuojami du pagrindiniai rodikliai, kurie vadinami T ir Z lygmenimis. Dažniausiai (dėl didžiausio tikslumo) kaulų mineralinis tankis matuojamas šlaunikaulių viršutinėje dalyje, stuburo juosmens slankstelių kūnuose, dilbio distalinėse dalyse ir rečiau kulnakaulyje. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja osteoporozei nustatyti naudoti T lygmenį: normali kaulų masė – T lygmuo – yra tarp +1 ir –1; osteopenija – tarp –1 ir –2,5; osteoporozė – T lygmuo mažesnis nei –2,5; sunki osteoporozė – T lygmuo yra lygus ar mažesnis už –2,5 ir yra lūžęs vienas ar daugiau kaulų. Naudojantis dvisrautės radioabsorbciometrijos metodu ir Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduotu vertinimo standartu nustatyta, kad JAV 3–6 proc. vyrų, vyresnių nei 50 metų, sirgo osteoporoze, o 28–47 proc. turėjo osteopeniją . Tos pat amžiaus grupės moterų osteoporoze sirgo 1–4 proc. ir 15–33 proc. turėjo osteopeniją.
Osteoporozė pagal savo kilmę, eigą, pakenkimo pobūdį ir vietą yra labai nevienalytė liga ir todėl ji bendrai klasifikuojama į: pirminę (juvenilinę, idiopatinę, involiucinę – senilinę ir pomenopauzinę) ir antrinę formas. Juvenilinė osteoporozė pasižymi gerybine eiga ir pasireiškia iki lytinio subrendimo. Idiopatinė osteoporozė diagnozuojama tada, kai nepavyksta nustatyti kaulų retėjimo priežasties. Vyrams idiopatinė osteoporozė būna maždaug 10 kartų dažniau negu moterims ir sudaro apie 30–50 proc. vyrų osteoporozės atvejų. Involiucinė pomenopauzinė osteoporozė vystosi dėl lytinio hormono estrogeno (reikšmingai mažiau dėl testosterono) trūkumo organizme ir jai būdinga greita kaulinio audinio remodeliacija (apykaita) ir nykimas. Involiucinės senatvinės osteoporozės priežastys nėra visai aiškios ir dažniausiai nurodoma kelios pagrindinės. Antrinė osteoporozė išsivysto sergant įvairiomis lėtinėmis ligomis, kurios sutrikdo kaulinio audinio formavimosi procesus ar ilgą laiką vartojant atskirų grupių medikamentus.
Su amžiumi reikšmingai padidėja pavojus susirgti osteoporoze (ypač moterims) ir išauga pavojus nugriūti bei kaulų lūžių tikimybė. Deja, osteoporozė iš pradžių neturi jokių aiškių ir juntamų simptomų. Neretai pirmasis ligos požymis būna kaulo lūžis po lengvos traumos ar net nepatyrus jokios traumos. Sergant osteoporoze, po truputį pradeda mažėti ūgis, gali deformuotis stuburo krūtininė dalis, t. y. formuojasi kupra ir skauda kaulus. Reikėtų pažymėti, kad kaulų retėjimas senstant yra normalus reiškinys ir antroje gyvenimo pusėje kaulai natūraliai tampa mažiau atsparūs mechaniniams krūviams bei būna mažesnio tankio nei jaunystėje. Maksimalus kaulinio audinio tankumas ir tvirtumas būna apie 20–30 gyvenimo metus, o maždaug nuo 40 metų laipsniškai pradeda mažėti.
Pirmine (senatvine) osteoporoze serga abiejų lyčių vyresnio amžiaus žmonės, tačiau moterys gerokai dažniau. Kaulo tankio matavimais pagrįstame moksliniame darbe (skirtas osteoporozės paplitimui nustatyti) rašoma, kad osteoporoze serga apie 4 proc. 50–59 metų amžiaus moterų, o vyresnių nei 80 metų amžiaus – 44 proc.

Osteoporozės komplikacijos

Ypač pavojinga ir sunkiai gydoma osteoporozės komplikacija – kaulų lūžiai. Bent kartą per metus pargriūna apie 30 proc. vyresnių nei 65 metų amžiaus bendruomenėje gyvenančių asmenų (globos įstaigose šis skaičius yra dar didesnis) ir maždaug kas penktam asmeniui po nugriuvimo reikalinga vienokia ar kitokia medicinos pagalba. Nugriuvus kaulų lūžius patiria mažiau nei 10 proc. senyvo amžiaus asmenų ir apie 90 proc. šių lūžių sudaro būtent šlaunikaulio lūžiai. Net 90 proc. lūžių priežastis šioje amžiaus grupėje yra griuvimai. Tiktai 50 proc. pagyvenusių asmenų po šlaunikaulio lūžio sugebėjo susigrąžinti pradinį (t. y. buvusį iki lūžio) judėjimo (mobilumo) lygį, o net 14–36 proc. asmenų, patyrusių šį lūžį, miršta per pirmuosius metus.
Apie pusė senyvo amžiaus asmenų, patyrusių kaulų lūžius, serga kaulų osteoporoze ir tai ypač būdinga moterims. Kai kuriuose moksliniuose straipsniuose teigiama, kad ištyrus 30–66 proc. kaulų lūžius patyrusių vyrų (vyresnių nei 55 metų amžiaus) aptinkama nediagnozuota osteoporozė.
Lūžių pasekmės sudaro didžiulius ekonominius nuostolius, jau nekalbant apie fizines kančias, psichologines bei socialines šios problemos pasekmes. Pavyzdžiui, JAV tiesioginės medicinos išlaidos vidutiniam pacientui po šlaunikaulio lūžio pirmais metais sudaro apie 40 tūkst. JAV dolerių ir beveik po 5 tūkst. kitais metais. Europoje vidutinė šlaunikaulio gydymo po lūžio kaina – 20 tūkst. eurų. Į šias išlaidas nebuvo įtrauktos netiesioginės šeimos narių finansinės išlaidos dėl prarasto darbo, sugaišto laiko asmens slaugai, pakeistos gyvenamosios vietos ir kt. Sukurtos net specialios apsaugos nuo šlaunikaulio lūžių griūvant, skirtos senyviems asmenims (nešiojamos ant išorinės aprangos ar po ja ir dedamos ant šlaunikaulio viršutinės dalies), bet jų efektyvumas nėra įrodytas.

Osteoporozės rizikos veiksniai

Tiesiogiai su kaulo mineraliniu tankiu nesiejami veiksniai:
1. Vyresnis amžius (>50 metų).
2. Moteriška lytis.
3. Anksčiau buvę kaulų lūžiai.
4. Paveldimumas (buvę osteoporozės atvejai šeimoje ar giminėje ypač iš motinos pusės).
5. Smulkus kūno sudėjimas (ploni ir mažos masės kaulai).
6. Ypač maža kūno masė arba mažas KMI (mažesnis nei 19).
7. Menopauzė.
8. Jauname amžiuje pašalintos kiaušidės.
9. Fizinis pasyvumas (ypač ilgalaikis gulėjimas lovoje dėl įvairių lėtinių susirgimų).
10. Vaikystėje ir jaunystėje labai mažas kalcio ar vitamino D kiekis maiste.
11. Alkoholio vartojimas.
12. Rūkymas.
13. Reumatoidinis artritas.
14. Dažni griuvimai.

Tiesiogiai su kaulo mineraliniu tankiu siejami veiksniai:
1. Negydytas hipogonadizmas.
2. Lėtinės inkstų ligos.
3. Lėtinės kepenų ligos.
4. Malabsorbcijos sindromas (pavyzdžiui, po sudėtingos skrandžio ar kasos operacijos).
5. Lėtinė obstrukcinė plaučių liga.
6. Endokrininės sistemos ligos (hipertireozė, hiperparatireozė).
7. Taikyta pakaitinė hormonų terapija (pakaitinė lytinių ar kitų hormonų terapija ir kt.).
8. Ilgalaikė potrauminė imobilizacija.
9. Kai kurių medikamentų ilgalaikis vartojimas (pavyzdžiui, gliukokortikoidų, antikoaguliantų, aromatazės inhibitorių, vaistų nuo vėžio ir kt.).

Reikėtų pažymėti, kad reikšmingai didesnė mokslinių straipsnių dalis neigia maisto papildų su kalciu (ar kombinuotų preparatų su vitaminu D), tam tikrų maisto produktų vartojimą bei dietas kaip efektyvią osteoporozės profilaktikos priemonę ir jų tariamai „kaulus stiprinantį“ poveikį. Pavieniuose moksliniuose straipsniuose vitamino D stoka organizme nereikšmingai siejama su kaulų tvirtumo sumažėjimu, tačiau šis vitaminas nurodomas kaip svarbus veiksnys, palaikantis tinkamą stambiųjų raumenų grupių funkciją, kas gali būti svarbu griuvimų profilaktikai.

Gydymas

Didėjantis osteoporozės paplitimas ir auganti jos gydymo kaina (dažniausiai tenka gydyti ilgai ar net visą likusį gyvenimą) skatina medikus ir mokslininkus ieškoti efektyvaus, saugaus ir šiuo metu pasiekiamo gydymo, kad būtų išvengta galimų osteoporotinių lūžių. Kompleksinis osteoporozės gydymas ir profilaktika apima: 1) vaistus, skirtus osteoporozės prevencijai ir gydymui; 2) vaistus, galinčius sukelti osteoporozę; 3) vaistus (pavyzdžiui, migdomuosius ar antidepresantus) ir įvairius aplinkos veiksnius, kurie skatina ar sukelia griuvimus. Pagrindinę gydymo schemą sudaro: būtinas farmakologinis gydymas specifiniais vaistais – bisfosfonatais, lytiniais (estrogenu) ar skydliaukės hormonais, raloksifenu, kalcitoninu ir kt., biologinių veiksnių taikymas, gydymas dieta ir papildomas vitamino D ir kalcio naudojimas, svorio reguliavimas ir specialių fizinių pratimų taikymas bei simptominis gydymas.

Griuvimų prevencija

Kadangi griuvimai yra pagrindinė osteoporozinių lūžių priežastis, toliau pateiktos pačios paprasčiausios namų aplinkos pritaikymo taisyklės, siekiant jų išvengti:
• „Potencialiai pavojingose“ namų vietose (duše, vonioje ar tualete) turėtų būti įrengtos padidinto saugumo zonos su turėklais, atramomis, ranktūriais ir pan., kad esant reikalui būtų lengviau atsistoti ar prisilaikyti.
• Visos durys namuose turėtų lengvai, be didelių pastangų atsidaryti/užsidaryti ir atsirakinti/užsirakinti.
• Vonioje ir tualete ant grindų, kampe ar kurioje kitoje patogioje vietoje gali būti padėta pagalbinė lazdelė ar ramentas, kuriais prireikus galima būtų pasinaudoti.
• Vonioje, virtuvėje ar tualete, kur grindys yra slidžios (linoleumas ar plytelės) ir kartais būna drėgnos, galima pakloti specialius neslystančius plonus guminius kilimėlius.
• Prausiantis vonioje ar duše galima naudoti specialią prausimosi kėdę ar suoliuką, ant kurio patogu sėdėti ir galima atsiremti.
• Kad būtų lengviau atsistoti (pavyzdžiui, tualete), galima naudoti stabilias taburetes, kurios nesunkiai perkeliamos iš vienos vietos į kitą.
• Jei namuose yra laiptai, turėtų būti įrengti bent vieneri laiptų turėklai, kurie tęstųsi nuo pirmos iki paskutinės laiptų pakopos. Pačios laiptų pakopos turi būti padarytos iš neslystančios medžiagos arba padengtos ja.
• Jei sergantis žmogus gyvena daugiabutyje, būtina patikrinti, ar laiptinės laiptai yra tvirti, lygūs, ar stiprūs ir gerai pritvirtinti turėklai.
• Pati laiptinė ir įėjimas turi būti gerai apšviesti.
• Namuose turėtų būti įrengtas pakankamas apšvietimas, nes senstant silpsta regėjimas. Galima panaudoti specialius judesio daviklius, kad šviesa įsijungtų pati artėjant prie „pavojingesnės“ ar tamsesnės vietos.
• Namuose pageidautina įrengti nedidelio ryškumo naktines švieseles kiekviename kambaryje ir prie durų, nes seni žmonės naktį dažnai vaikšto į tualetą. Be to, senyvi asmenys kenčia nuo įvairių miego sutrikimų ir vartoja įvairius migdomuosius, kas reikšmingai padidina griuvimo pavojų.
• Kilimai ir maži kilimėliai turi būti saugiai pritvirtinti (jų kraštai) klijais, specialiomis tvirtinimo juostelėmis, medsraigčiais ar pan. Pageidautina, kad namuose visai nebūtų lengvų nepritvirtintų kilimėlių, kurie gali tapti griuvimo priežastimi.
• Namai neturėtų būti perpildyti įvairių nenaudingų daiktų ir baldų. Visi daiktai ir baldai turėtų būti išdėstyti racionaliai, atsižvelgiant į žmogaus poreikius. Pageidautina pašalinti bet kokius nebūtinus baldus ir daiktus, kurie trukdo laisvai judėti. Baldai turi būti stiprūs ir stabiliai stovėti, kad reikalui esant į juos būtų galima atsiremti. Pageidautina, kad baldai būtų be aštrių kampų.
• Namuose neturėtų būti naudojami elektros ilginimo laidai, sudarantys kliūtis vaikščioti.
• Avimi batai ir šlepetės turėtų būti patogūs, minkšti, gerai laikytis ant kojos ir, svarbiausia, su neslystančiu padu. Būtina vengti avalynės, kurią labai lengva apsiauti, bet lygiai taip pat lengva ir pamesti.
• Dažniausiai naudojami daiktai (drabužiai, indai, vaistai ir kt.) turėtų gulėti lengvai pasiekiamose vietose. Reikalui esant galima panaudoti specialius įrankius daiktams pasiekti. Senyvam ir ligotam asmeniui jokiu būdu nepatartina lipti ant kėdės ar kopėčių, kad pasiektų reikiamą daiktą.
• Senyvo amžiaus žmonės, kai yra būtina dėl jų sveikatos būklės, privalo naudotis pagalbinėmis vaikščiojimo priemonėmis – vaikštyne, ramentais, lazdele ar pan. Šios priemonės turi tiksliai atitikti asmens ūgį ir turėti neslystančius minkštos gumos galus. Nemaža dalis senyvo amžiaus žmonių šias priemones naudoja tik išeidami iš namų.

Mokslinių straipsnių apžvalgą pagal Lietuvos ir užsienio literatūrą parengė Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo pavaduotojas Remigijus Zumeras.