){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Mūsų protėviai visuomet tikėjo, kad mirusysis patenka į kitą pasaulį, kuriame ir gyvena. Baltų tikėjime nebuvo nebūties. Šiuolaikinio žmogaus įsivaizdavimuose nebūties taip pat nėra, tiesiog pomirtinį gyvenimą daugelis suvokia kaip mums nesuvokiamą pasikeitimą. Kaip kažkas pasakė: pamėgink išaiškinti viščiukui kiaušinyje, koks puikus gyvenimas jo laukia, kai jis išsiris, kas yra žolė, kas yra tas PASAULIS. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie mūsų laukiantį pomirtinį gyvenimą. Tikiuosi. Grįžkime prie mūsų protėvių tradicijų. Baltai žmogų laidojo trimis būdais: keldami mirusįjį į medį, laidodami žemėje ir kremuodami (oras, žemė ir vanduo). Deivė Motina buvo siejama su žeme, o mirusiojo užkasimas buvo laikomas šios deivės išniekinimu, todėl kūną keldavo į medį, o užkasdavo tik tuomet, kai iš jo likdavo tik kaulai. Šis paprotys buvo mažiausiai paplitęs. Labiau nusistovėję baltų laidojimo papročiai stebimi nuo II amžiaus po Kristaus. Tuomet mirusiuosius imta laidoti žemėje, kiek vėliau prie mirusiųjų buvo dedamos įkapės. Tai buvo ištisas mokslas, pvz., indai buvo sudaužomi tam tikru būdu, kadangi tikėta, kad kitame pasaulyje taip sudaužyti indai vėl įgaus pirmapradį savo pavidalą. Tikėta, kad pomirtiniame pasaulyje yra veidrodinė orientacija, dėl to ir įkapės dedamos veidrodiniu principu, t.y. jeigu kardas nešiotas prie kairiojo šono, tai mirusiajam jis buvo dedamas prie dešiniojo.
Visa kas nauja yra gerai pamiršta sena. Ši taisyklė teisinga ir kalbant apie laidojimo papročius. Atrodytų, kremavimas šiuo metu Lietuvoje tampa vis populiaresnis, vyresnės kartos žmonės ne visuomet „priima“ tokį kūno paruošimo laidojimui būdą, tačiau istoriniai šaltiniai byloja, kad kremavimas įsivyravo jau V amžiuje, o XII–XIII amžiais kremavimas tapo vienintele laidojimo forma visoje Lietuvoje. Išsamiai aprašoma kaip buvo sudeginti didieji Lietuvos kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Kęstutis. Tikėta, kad deginant išlaisvinama mirusiojo siela. Istorikas J. Dlugošas, rašęs XV a. pirmojoje pusėje, mini, kad kiekviena lietuvių šeima šventuosiuose miškuose turėjusi savo aukurą, ten degindavusi mirusius šeimos narius ir artimuosius su žirgais, balnais, brangiais drabužiais. Palaikai būdavo supilami į įvairiausių formų urnas, kai kurios urnos turėdavo net individualius veido bruožus, buvo išbraižomi mitologiniai vaizdiniai, pavyzdžiui, Saulės vežimas, dangaus žirgai. Mirusiojo „namelis“ būdavo užpilamas žemės kauburėliu. Pilkapiai paprastai turėdavo pusiausferos formą, tikėtina, kad tai imituodavo dangaus skliautą.
Baltai turėjo tris laidojimo apeigų dalis, tai: šermenys, pašarvojimas ir laidojimas. Vienu metu netgi gyvavo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tikėta, kad taip puotos metu dalijamasi maistu ir gėrimais ne tik su gyvais ar mirusiais, bet ir su dievybėmis. Šarvojimo metu mirusysis buvo rengiamas pomirtiniam gyvenimui, jo metu taip pat buvo rengiama puota su šokiais ir žaidimais, siekiant palengvinti mirusiojo išėjimą į pomirtinį gyvenimą. Svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę ir palenkti ją dovanomis, kad ji likusiems gyviesiems nekenktų. Tuo paaiškinama, kad prie mirusiojo šauksmu, raudomis, giesmėmis, maldomis buvo keliamas triukšmas. Beje, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo draudžiama minėti mirusiojo vardą, kadangi tikėta, kad, pavadinus vardu, jis gali sugrįžti. Taip pat mirusiajam kuo greičiau buvo užspaudžiamos akys, kad neviliotų likusių gyvų į „aną“ pasaulį. Mirusiojo nei prausti, nei rengti negalėjo artimi giminės, lygiai kaip ir duobę kasti – tai turėjo daryti svetimi. Beje, kad mirusysis nesugrįžtų, atliekami ir kiti veiksmai – užkalamas karstas (arba apdedamas akmenimis), mirusysis išnešamas kojomis į priekį (kad nerastų kelio atgal).
Pačios laidotuvės taip pat turėjo savo tradicijų. Viena ilgiausiai gyvuojančių iki šių dienų išlikusi tradicija – gedulo apdarai. Europos laidojimo etiketo pagrindas – Prancūzijos karalių laidotuvės. Pirmasis laidotuvių protokolas buvo atspausdintas XV amžiuje. Pavyzdžiui, protokole buvo rašoma, kad artimiausi mirusiojo giminės procesijoje turi eiti pirmieji. Karališkosiose laidotuvėse procesijos eiliškumas taip pat buvo griežtai nustatytas. Po šeimos narių eidavo draugai bei mirusiojo tarnai, po jų sekė teisėjai ir merai, po jų sekė dvasininkai. Iki Viktorijos laikų viduriniosios ir aukščiausios klasės damos buvo laikytos pernelyg trapiomis, kad galėtų dalyvauti laidotuvėse. Aukščiausiojo luomo atstovų garbės reikalu buvo laikoma pasirūpinti puošniomis laidotuvėmis taip pagerbiant mirusiojo atminimą. XVI–XVII a Anglijoje laidotuvių išlaidos kai kuriais atvejais galėdavo viršyti net metines pajamas. Prabangių laidotuvių bumas inicijavo laidotuvių namų steigimąsi.
Indai šventos upės Gango krante kremuoja mirusiojo kūną ir pelenus suberia į upę. Induizmą išpažįstantys asmenys tiki, kad šios apeigos suteikia sielai amžiną gyvenimą. Indijoje gyvuoja daugybė kitų tikėjimų. Antai zoroastrizmo pasekėjai mirusiuosius pagerbia kitaip. Po daugybės apeigų ir maldų velionio kūnas nešamas į „tylos bokštą“ – dakhmą. Atviroje bokšto aikštelėje kūnas išrengiamas ir paliekamas maitvanagiams sudoroti. Artimieji tuo tarpu netoli esančioje šventykloje meldžiasi už mirusiojo sielą. Teigiama, kad paukščiai sudoroja kūną vos per pusvalandį. Praėjus trims dienoms, kiekvienas dalyvavęs šiose apeigose praneša kiek pinigų paaukos kokiam nors labdaringam tikslui, manoma, kad tai geriau nei skirti lėšas paminklo statymui. Beje, zoroastristai tiki, kad kuo doresnis žmogus buvo, tuo daugiau blogio jėgų patenka į jo kūną, kad jį nugalėtų, būtent dėl to kūnas atiduodamas maitvanagiams, kad savo „purvu“ nesuterštų to, kas šventa, t.y. vandens, žemės ar ugnies.
Islamą išpažįstančios tautos kūną turi palaidoti iki kitos dienos saulėlydžio. Kūnas nuprausiamas, iškvėpinamas, susukamas į lininę drobulę, mirusiojo pėdos atsukamos Mekos link. Kūnas neguldomas į karstą, bet suvyniojamas į baltos drobės arba kartūno savaną. Neštuvų su mirusiuoju nešimas laikomas garbingiausia pareiga, jį nešantiems atleidžiamos visos iki tol padarytos nuodėmės. Tuo tarpu musulmonėms laidotuvėse dalyvauti draudžiama. Palydėjus mirusįjį į laidojimo vietą, savanos mazgai atrišami ir kūnas įleidžiamas į kapą.
Skausmas - subjektyvus pojūtis. Jo intensyvumas priklauso nuo organų pažeidimo, skausmo slenksčio, centrinės nervų sistemos būklės. Daugybė moterų nuolat patiria nuolatinį ar epizodinį skausmą, kuris trukdo gyventi, pailsėti, užmigti. Jis yra pagrindinis daugelio ginekologinių ligų simptomas. Nukenčia asmeninis, socialinis ir seksualinis gyvenimas, moteris atrodo liguistai ir nuolat pavargusi....
Skaityti daugiauKiek turėtų trukti lytinis aktas, geriausiai žino moteris, todėl jos ir reikia pasiklausti. Bet ar verta patikėti, kai ji meilikaujančiai sako, jog jai užtenka ir tų 30 sekundžių? Greičiausiai protinga ir mylinti moteris labai nenusimins dėl kelių per greitai išsiveržusios sėklos kartų, bet jeigu taip atsitinka visada? Paguodžiant galima pasakyti, kad priešlaikinė ejakuliacija - lengviausiai išsprendžiama seksualinė problema....
Skaityti daugiauKasdien pas ginekologus apsilanko daugybė įvairaus amžiaus moterų, kurias vargina mėnesinių ciklo sutrikimai. Kartais gali užtekti tik menko streso, didelio nuovargio, ir menstruacijos sutrinka. Kiekviena moteris bent kartą patiria nedidelių ciklo nukrypimų, kurie nekelia didelio pavojaus, tačiau kartais tai gali būti prasidedančios ligos signalas. Kaip išgirsti tokį signalą ir juo pasirūpinti? Kalbamės su akušere-ginekologe Vita JAUNIŠKIENE....
Skaityti daugiauPrižiūrėti ausis ne mažiau svarbu nei reguliariai valyti dantis, plauti plaukus ar karpyti nagus. Daugiausia ausų priežiūros sunkumų sukelia joje besikaupiančios tąsios, geltonos išskyros - ausies siera. Šių išskyrų kiekis yra individualus: vieniems jos gaminasi tiek mažai, kad ji niekada nesikaupia, tuo tarpu kitų ausyse kamščiai susidaro kas du trys mėnesiai. Nepamanykite, jog ausies siera tik teikia rūpesčių - ji yra labai svarbi bei naudinga, nes apsaugo ausų landas (nuo būgnelio iki išorinės ausies) nuo dulkių, bakterijų ir kitų nešvarumų. Taigi jos ausyje turi būti, tik, žinoma, ne per daug....
Skaityti daugiauBeveik kiekvienam bent kartą gyvenime ūžė, spengė ar zvimbė ausyse. Tačiau ar visada į tokius dalykus reikia kreipti dėmesį? Viena mūsų žurnalo skaitytoja pasakoja apie savo problemą ir klausia: „Jau keleri metai man tiek dieną, tiek naktį ūžia ausyse. Ar yra kokių gydymo būdų nuo to ūžesio išsigydyti, ar teks kentėti visą gyvenimą?“ Manau, šis klausimas labai aktualus daugeliui, taigi pasistengsiu papasakoti apie šį simptomą išsamiau...
Skaityti daugiauTikrai nedaugelis vos sunegalavę skuba pas gydytoją. Visų pirma, kol užsiregistruosi ir pateksi, nesunki liga praeis savaime, o jei reikia tik konsultacijos... Gyvename XXI amžiuje, todėl daugeliui visagalis internetas yra geriausias patarėjas. Veikiausiai todėl žurnalo „Sveikas žmogus“ interneto tinklalapyje, taip pat vis populiarėjančiame „Facebook“ puslapyje ir sulaukiame daugiausia mūsų skaitytojų klausimų. Kiti savo problemas išdėsto laiške redakcijai. Apžvelgsime dalį jų. Šįkart pasirinkome ginekologiją, o į klausimus atsako Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos Moterų konsultacijos vadovė docentė Rosita Aniulienė....
Skaityti daugiauKiekvienai porai moters nėštumo metu lytiniai santykiai sukelia tam tikrų dvejonių. Vienoms poroms nėštumas seksualiniam gyvenimui teikia tik privalumų, kitoms – tai susirūpinimas ir problemos. Iškyla begalės klausimų, į kuriuos atsakymus gali pateikti tik moterį nėštumo metu prižiūrintis gydytojas. Kas atsitiks, jeigu moteris patirs orgazmą? Ar galima mylintis sužaloti kūdikį? Ar gali seksas sukelti persileidimą? Kokia yra infekcijos patekimo rizika? Į šiuos klausimus atsako Vilniaus gimdymo namų akušerė-ginekologė ALINA KITOVIENĖ....
Skaityti daugiauMoksliniai tyrimai nustatė, kad natūrali kontracepcija ne tik įmanoma, bet ir gali būti efektyvi (toms, kurių ciklas reguliarus, patikimumas – daugiau nei 90 proc.). Kiekviena moteris turi tam tikrą ciklo ritmą, todėl reikia tik išmokti stebėti savo pojūčius. Dažniausiai rekomenduojama naudotis keliomis vaisingų ir nevaisingų dienų nustatymo metodikomis. Apie kalendorinį, temperatūros ir gleivių stebėjimo metodus konsultuoja gydytojas ginekologas med.dr. Genadijus KRAVČENKA....
Skaityti daugiauGinekologė Violeta Jonaitienė jau septynerius metus nepaliauja žavėtis Suomijos mokslininkų išradimu – hormonine gimdos spirale. Šiai kontracepcijos priemonei prieš dešimtmetį pasirodžius Lietuvoje, gydytoja viena pirmųjų šalyje ėmė ją siūlyti savo pacientėms. Pasak ginekologės, per tiek metų neteko girdėti blogų atsiliepimų, o dažna moteris po kurio laiko grįžta „antram kartui“. Jonaitienė yra tokia tikra šios priemonės veiksmingumu, nes pati yra ją išbandžiusi. Gydytoja ją dažniausiai skiria nemaloniam sutrikimui, kuris kamuoja daugelį moterų, – gausioms mėnesinėms mažinti....
Skaityti daugiauVitaminai ir mikroelementai – kiekvieno žmogaus organizmui būtinos medžiagos. Norėdami išvengti organizmo išsekimo, imuninės sistemos susilpnėjimo, turėtume kasdien papildyti savo maisto racioną vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis. Šįkart apie tai, kodėl mūsų organizmui taip reikalingas magnis....
Skaityti daugiauŽmogaus kūne nuolatos vyksta įvairios cheminės reakcijos. Vykstant medžiagų apykaitai, kūno temperatūra svyruoja apie + 37°C. Tačiau žmonės ar net žmonių bendruomenės turi individualias „normalios“ kūno temperatūros variacijas. Išsamiau apie visa tai kalbamės su Kauno medicinos universiteto klinikų Infekcinių ligų klinikos prof. Alvydu Laiškoniu....
Skaityti daugiauNuo senų laikų geriamoji soda buvo patikima pagalbininkė ir pyragą kepant, ir virtuvę valant, ir ligas visokias išvaikant. Prisiminkime jos galias ir paklausykime įvairių specialistų nuomonės, kuo soda gali padėti dabar....
Skaityti daugiauMedicinos specialistai, remdamiesi pasaulio statistikos duomenimis, teigia, kad dauguma ligų prasideda nuo žarnyno veiklos sutrikimų. Norint išgydyti organizmą ar išvengti ligų, visų pirma būtina išvalyti organizmą – pašalinti jame susikaupusius šlakus bei toksinus....
Skaityti daugiauPakilusi temperatūra nėra liga, o tik ligos požymis. Net keliais laipsniais pakilusi temperatūra rodo organizmo reakciją į ligą – vadinasi, organizmas pradeda kovoti su liga. Žmogaus kūno temperatūra svyruoja – mažiausia ji yra naktį (tuomet lėčiausia medžiagų apykaita) ir ryte, o, organizmui tampant aktyvesniam (dieną), ji vertinama kaip normali, kai yra 36,4–36,7°C. Nuo neaukštos temperatūros vaistų nereikia. Tačiau ką daryti jei temperatūra nedaug pakilusi laikosi ilgesnį laiką? Ką rodo ilgalaikė pakilusi temperatūra, kokios galimos priežastys ir ką tokiu atveju daryti, konsultuoja Vilniaus sveikatos namų vaikų ligų gydytoja Lorita BUDRIENĖ....
Skaityti daugiauNe vieną šimtmetį stengiamasi padėti tiems, kuriems išsivysto priklausomybė nuo alkoholio. Kuriami vaistai, atrandamos vis naujos psichoterapinės metodikos, praktikuojama ir „bobučių medicina“. Kelyje į pergalę prieš priklausomybę visi metodai tinkami? Bent jau tokios nuomonės yra net kompetentingiausi medikai, dirbantys su priklausomais žmonėmis. Anot jų, alkoholizmo gydymas turi būti kompleksinis, tačiau kas įeina į tą kompleksą – artimųjų ir pačio žmogaus reikalas. TV laidos kūrybinė grupė pasikalbėjo su keliais specialistais, turinčiais ne vienerių metų darbo patirtį. Teiravomės apie vieną dažnai taikomą metodą, kuris kartais suteikia žmogui antrą galimybę, o kartais ir ne. Apie kodavimą. ...
Skaityti daugiauŠiame straipsnyje sužinosite, kokie yra pagrindiniai priklausomumo nuo alkoholio simptomai, kokios gali būti jo priežastys ir kokios šiandien yra alkoholizmo gydymo galimybės....
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę