Dr. Danguolė Drungilienė:

[klausimas]Kodėl rinkotės mediko profesiją?[/klausimas]
Vaikystėje dažnai tekdavo lankytis pas stomatologus. Nepaisant, kad aš jų, koja minančių dantų gręžimo aparatus - taip tuomet atrodė “normali” stomatologijos kabinetų įranga, bijojau, kartu mane traukė poliklinikos aplinka ir ten dirbantys daktarai. Sėdintis už stalo, rašantis, klausantis pacientų poliklinikos gydytojas man tada atrodė kaip svajonė ar idealas. Dirbančio ligoninėje gydytojo nebuvau mačiusi net ir tada, kai stojau į tuometinį Kauno medicinos institutą. Pirmaisiais metais pritrūko balų, neįstojau. Man buvo septyniolika. Pradėjau dirbti kojinių fabrike. Mano a.a. tėtis buvo išmintingas. Jis sakė: “Dabar turi pati užsidirbti duoną”. Tėvai galėjo man padėti, bet, jų nuomone, dirbantis žmogus gali ir turi pats savimi pasirūpinti. Nors dirbau nevisą darbo dieną, dulkės ir darbo fabrike rutina vertė mąstyti, kaip gyvensiu toliau. Po pusmečio tėtei pasakiau, kad norėčiau lankyti parengiamuosius kursus, kad studijuosiu. Tėtis pritarė. O fabriko vadovybė pasiuntė mane studijuoti į tuometinį Kauno politechnikos institutą. Įmonės siuntimas - tai ir mažesnis konkursas stojant, ir garantuota nemaža stipendija, ir darbo vieta baigus mokslus. Su visomis rekomendacijomis atvykau į Kauną. Manau, užeisiu paskutinį kartą į Medicinos institutą, užlipsiu laiptais, pakvėpuosiu oru, kurio ragavau prieš metus, - juk man į Politechnikos institutą Mickevičiaus gatvė pakeliui! Įeinu, pastate vėsu kaip visuomet šiuose rūmuose net karštą vasaros dieną. Tiesiai prieš mane: Priėmimo komisija. Ir nė vieno žmogaus. Užeinu ir, nieko negalvodama, klausiu, ar turėdama įmonės siuntimą studijuoti kitur, galėčiau palikti dokumentus šiame institute. Galite, atsakė. Egzaminus išlaikiau labai gerai ir tapau studente.
[klausimas]Kuris darbas Jums buvo ir yra mieliausias?[/klausimas]
Labai norėjau grįžti į Klaipėdą - miestą, kuriame užaugau. Buvo laisva pediatro vieta Klaipėdos vaikų ligoninėje. Čia ir pradėjau dirbti. Kiek padirbėjus vyriausiasis gydytojas a.a. Gadeikis vieną dieną man sako: “Eisim pasivaikščioti”. Išsigandau. Maniau, gal ligoninės kieme ką reikia pažiūrėti, sutvarkyti. “Į sveikatos skyrių eisime, daktarėle”, - taip gražiai visus mus, jaunus ir turinčius mažai praktikos, vadino vyriausiasis. Galvoju - blogai, gal nusikaltau, gal koks skundas?.. “Nieko neatsitiko, bet reikia sveikatos skyriuje Jūsų pagalbos, - ramino mane vyriausiasis. - Daktarėle, viskas laikinai. Esi komunikabili ir greita, jiems tiksi...”. Taip, dirbdama tik puse etato Vaikų ligoninėje, pradėjau darbą Klaipėdos miesto sveikatos skyriuje. Vedėja buvo labai griežta, ir aš vis bijojau paklausti, kada gi mane “paleis” į ligoninę. Netikėtai sužinojau, kad nuo pirmos dienos esu priimta pagrindiniam darbui. Ir įsakymą sekretorius parodė! Taip pradėjau administratorės karjerą. Bet aš supratau, kad man trūksta žinių, ir išvykau į I Maskvos medicinos institutą, į dvejų metų klinikinę ordinatūrą. Patekau į labai gerą kliniką, tarp puikių profesorių.

Išmokau, nes to reikalavo studijų programos, dar vieną užsienio kalbą - prancūzų. Tais metais kvėpavau “mokslo oru”. Tuomet ir supratau, kad medikui reikia mokytis, ko gero, visą gyvenimą. Savo akyse atrodžiau visiškai nieko nežinanti. Grįžusi iš ordinatūros ir kiek padirbėjusi tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute, atvykau dirbti į Palangą, į dabartinį KMU Psichofiziologijos ir reabilitacijos institutą. Jame parengiau ir apgyniau mokslo darbą “Klimato faktorių poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai”. Tai nebuvo “sausa” tema, o ir aš jau žinojau, ko noriu ir siekiu. Drauge su kolega “sėdėjom“, - taip mėgsta sakyti mokslo žmonės, - tyrinėdami saulės aktyvumo ir kitų geomagnetinių faktorių poveikį žmogaus širdies ir kraujagyslių sistemai. Išaiškinome labai netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, Druskininkų kurorte vasarą nepalanku gydytis sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligomis dėl spygliuočių žiedadulkių bei išskiriamų lakiųjų medžiagų terpenų poveikio. Kuo aukštesnė temperatūra, tuo daugiau ore terpenų. Pavartę ukrainiečių medikų darbus aptikome, kad terpentinas ir ozonas yra sinergistai ir veikia kardiotoksiškai.
Jau 22 metus mano gyvenimas “susipynė” su aukštąja mokykla. Greta pagrindinio darbo - anksčiau ėjau Klaipėdos sveikatos skyriaus vedėjos pareigas, dabar Slaugos ligoninėje visuomet sukuosi tarp studentų. Dabar mano siela Klaipėdos universitete, ten skaitau geriatrijos ir paliatyviosios medicinos kursą. Darbas su studentais man teikia jaunatvės ir džiaugsmo. Vis tik Slaugos ligoninei skiriu daugiausiai laiko. Šiuo metu baigiamas kapitalinis remontas, ir man tikrai gera, kad ligoninė neatpažįstamai keičiasi. Tai bus gydymo įstaiga, atitinkanti visus standartus: įrengta ištraukiamosios ventiliacijos sistema, pritaikyti dušai ir visa aplinka žmogui su negalia. Buvę mokslo kolegos manęs klausia, ko gi aš, medicinos mokslų daktarė, nuėjau į sritį, kurioje - patys sunkiausi, beviltiškiausi ligoniai, o daugeliui jų slaugos ligoninė yra paskutinė stotelė šiame gyvenime. Aš sau į klausimą, kodėl pasirinkau šią sritį, dar neatsakiau. Turbūt tai - likimas, atsineštas gimstant. Galbūt lėmė ir patirta didelė autoavarija, po kurios išgyventi lyg ir nebebuvo šansų: kaukolės pagrindo lūžimas, pavėluotai diagnozuotas kepenų plyšimas. Išsikapsčiau palydinti greitai. Labai giliai suvokiau, kad gyvenimas yra laikinas.
[klausimas]Ką vertinate kituose?[/klausimas]
Žmogus turi būti sąžiningas sau, artimiesiems, kolegoms. Būk toks, koks esi, elkis padoriai. Ir tarp kolegų, ir su ligoniu reikia būti sąžiningam. Jei nebūsi sąžiningas medikas, tai kuo geras tavo darbas? Nemėgstu visokių sukčiavimų, “užkulisinių” veiklų. Taip besielgiantys žmonės man nesimpatiški. Draugiškumas, pagalba vienas kitam - labai svarbu. Kartais atrodo, kad pasaulis griūva. O pasikalbi su kitų ligoninių vadovais ir pamatai: argi tai problema, ar buvo verta dėl to pergyventi?!
[klausimas]Kas šiandien sudėtingiausia mediko vadovo darbe?[/klausimas]
Rytų išminčiai sakė: niekam nelinkėkite gyventi permainų laikais. Reformos jau nusibodo tiek medikams, tiek pacientams. Mes nežinome, kas bus rytoj. Šiandien dirbam pasverdami, kaip būtų teisingiausia ir geriausia pasielgti, atiduodami visą savo sveikatą, o įsakymai ir naujos tvarkos kinta tarsi vaizdai kaleidoskope. Prasidėjo Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninių griūtis, ji palies ne vieną tokią įstaigą. Taip neturi būti. Dar neseniai medikui nereikėjo baimintis, kad jis gali netekti darbo, kad darbo iš viso gali nebūti. Man atrodo, kad Lietuvoje sveikatos priežiūros sistemos pertvarka pasuko ne ta linkme. Sveikatos politikai tai “paspaudžia” artėjant rinkimams, tai vėl “atsileidžia”. O atėjus naujai valdžiai vėl viskas kartojasi, jei ne dar blogiau.
[klausimas]Kaip randate svarbių problemų sprendimus?[/klausimas]
Nėra padėties be išeities. Tereikia ramiai atsisėsti, pagalvoti - ir rasi sprendimą. Ir nepasimesti. Jeigu dieną užgula neišsprendžiami klausimai, kitą rytą sprendimas ateina tarsi savaime. Taip būna 99 proc. atvejų. Žinau, kad niekas - nei draugai, nei šeima - už mane problemų neišspręs. Supratau, kad žmogui reikia būti geranoriškam, visada padėti kitiems ir jokiu būdu nenešioti akmens užantyje. O jeigu aplinkiniai tau nėra geranoriški - tai jų problema, tai jie klysta. Ir jei vieną kartą žmogus suklydo, iš tiesų jis nėra blogas. Jeigu viską vertini geranoriškai, ir klausimai sprendžiasi kitaip. Ką siunti žmonėms, tą gauni atgal. Neigiamai nusiteiksi - toks ir rezultatas, kokios tavo mintys - toks ir tu. Nemanau, kad dabar kalbu mistiškai!
[klausimas]Kas Jums yra medicina?[/klausimas]
Medicina - tai mano gyvenimas. Užsibūnu ligoninėje dažniausiai iki vėlumos, 11-12-tos valandos nakties. Pagrindinis mano darbo laikas - po darbo, kai telefonai neskamba, durys nebesivarsto. Visi savaitgaliai, vakarai prabėga besirengiant paskaitoms, konferencijoms. Jeigu iš manęs kas nors atimtų darbus ir veiklą, man nieko nebeliktų! Toks atėjo amžius - visą save galiu atiduoti darbui. Manęs neretai klausia, kaip aš visur spėju, kaip nepavargstu. Energingumas, manau, Dievo dovana. Aš planuoju laiką, todėl jo turiu daug ir galiu nemažai nuveikti.
[klausimas]Ką Jums reiškia namai, šeima?[/klausimas]
Šeima - viena didžiausių vertybių. Kaip ir draugai. Gaila, tikrų draugų laikui bėgant lieka vis mažiau. Nemanau, kad pinigai yra vertybė. Prisimenu Motinos Teresės žodžius: “Jūsų geri darbai bus užmiršti jau rytoj. Bet darykite žmonėms gera!”. Aš labai dažnai nukenčiu, nepasimokau - visada einu “atvira širdimi”. Kartais, kai tuo kas nors piktokai pasinaudoja, būna labai negera. Man atrodo, kad joks darbas nelieka nepastebėtas. Savo sūnų mokau nenudegti - labai įžvalgiai bendrauti su žmonėmis. Bet pati to nedarau - nuo pat vaikystės pasitikiu visais žmonėmis. Sūnus - lyderio tipo, geranoriškas ir savarankiškas žmogus. Jis baigė medicinos studijas, rengiasi išvykti į Ispaniją, studijuoti toliau. Sūnus ir vyras, dirbantis verslo srityje, - mano atrama.
[klausimas]Ar lieka valandų laisvalaikio pomėgiams?[/klausimas]
Laiko labai trūksta, bet dabar sugrįžtu prie anksčiau skaitytų knygų. Dabar po ranka F.Sagan “Truputis saulės šaltam vandeny”. Mėgstu pasivaikščioti prie jūros. Savaitgalio dienomis su drauge pėstute žygiuojame apie dešimt kilometrų. Džiaugiuosi, kad mums nėra blogo oro.
Jei nebūčiau medikė, būčiau gėlininkė. Gėlės ligoninės kiemelyje - mano nužiūrėtos, nušnekintos, “nuglostytos”. Ir namuose jų daug. Draugės man atneša savo gėles, kai jas reikia atgaivinti. Aš myliu gėles, jos man - kaip žmonės. Mėgstamiausia mano gėlė - cikas. Manoma, kad cikas - seniausias pasaulio augalas. Jo lapelių forma primena palmės lapus. Cikas nežydi ir auga labai ilgai. Jei per metus užaugina vieną naują lapą - gerai. Vis tik pats brangiausias daiktas mūsų namuose yra katinas Pūkas, pravarde Buržujus. Jis sveria apie dešimt kilogramų ir mūsų namuose yra lyg koks karalius. Pavyzdžiui, kartais jį gali aptikti atsigulusį ant stalo. Už tai Pūkas-Buržujus gauna bart, bet niekas ant jo rimtai nepyksta.
[klausimas]Kuo Jūs didžiuojatės?[/klausimas]
Neturiu kuo didžiuotis. Metų filantropo titului aš neteikiu jokios reikšmės. Nelabai ir suprantu, už ką jis man skirtas, kodėl iš 30 kandidatų sąrašo rimta komisija manęs neišbraukė?! Malonu, kai šviesėja ligoninė, gerėja sąlygos darbuotojams ir ligoniams. Esu patenkinta, kad nuėjau mokslo keliu, kad dirbu universitete, bet aš nežinau, ar tuo didžiuojuosi. Man atrodo, tokio jausmo aš neturiu.