Kuriu pats save. Psichologinis konsultavimas pasirinkimo klausimu

Žmogus dažniausiai galvoja, kad pats valdo savo gyvenimą. Žinoma, taip ir yra, nes žmogus – mąstanti būtybė, tačiau dažnai būna silpnas spręsdamas problemas, priimdamas sprendimus, keisdamas gyvenimą. „Žmogus visuomet siekia daugiau negu turi kiti ir negu jis turi šiuo metu. Ir niekas negali sakyti ar tai gerai, ar ne. Psichologinio konsultavimo specialistas privalo priimti klientą tokį koks jis yra ir sąžiningai parodyti pasirinkimus, padėti jam suprasti savo poelgius, pasekmes, rezultatus, bet už jį sprendimų nepriimti, leisti pačiam rinktis. Net jei pasirinkimas bus neteisingas, tai bus jo pasirinkimas.“ – sako psichologas Tomas Lagūnavičius.

„Reikia leisti žmogui būti iracionaliu, subjektyviu, netiksliu, nes būti nemokslišku, laisvu, būti iracionaliu, tai irgi yra labai didelis džiaugsmas. Bet tai nereiškia, kad mokslas yra blogis, priešingai, tačiau žmogus yra daugiau nei mokslas. Jis yra daugiau nei racionalumas. Jei pasaulis būtų absoliučiai racionalus, jei visi žmonės būtų absoliučiai racionalūs, ar tai būtų gerai visuomenei?“ – mąsto psichologas.

Pokalbio pradžioje, norėčiau, kad daugiau papasakotumėte apie pasirinkimo psichologinį konsultavimą. Kokia šio konsultavimo esmė, principai?

Amerikoje yra virš dviejų šimtų psichologinio konsultavimo, psichoterapijos variantų, todėl konsultantas gali pasirinkti, kaip jam dirbti su žmogumi. Kai yra toks platus pasirinkimas, reikia galvoti, kaip aš galėčiau konsultuoti, nes daug įvairių konsultavimo variantų galima  pritaikyti ir savo darbe. Plačiau norėčiau pakalbėti apie vieną iš konsultavimo būdų, tai yra pasirinkimo. 

Pasirinkimo konsultavimo esmė yra labai paprasta, na, gal nėra taip paprasta, nes žmogus labai sudėtingas, tačiau, mes turime suprasti, kad žmogus nėra asmenybė, bet kiekvieną kartą asmenybe tampa. Tai sakydamas turiu mintyje, jog žmogus gali egzistuoti labai skirtingose lygmenyse: biologiniame, socialiniame, asmeniniame, sapno. Kai žmogus būna sapne, jis būna ne žmogumi, ne asmenybe, bet tik kažkokiu personažu. Kuomet biologiniame lygmenyje, tai kai kurias savo „aš“ vertybes tuo metu praranda, nes žmogui svarbiausia yra išgyventi. Ir tada, galbūt, peržengiamos kažkokios kasdienio gyvenimo moralinės normos, bet tame lygmenyje žmogus padaro viską, kad gautų tai ko siekė. Ir čia mes galime kalbėti, kad žmogus iracionalus, elgiasi instinktyviai, kad jis paskendęs kažkokiose svajose, jo nėra realiame pasaulyje. Ir tai yra tiesa.

Žmogus savo gyvenimą kuria kiekvieną dieną per pasirinkimus. Jis pats pasirenka kuo bus čia ir dabar, kokiu nori būti ateityje. Žmogus gali elgtis įvairiai, jis gali save sustabdyti, modifikuoti savo elgesį, save keisti. Pastebėti ir suprasti faktus, verčiančius mus vienaip ar kitaip elgtis, gali padėti pasirinkimo psichologinio konsultavimo konsultantas.

Žmogus yra mąstanti būtybė. Kada jis gyvena kaip nesąmoninga asmenybė?

Pradėsiu nuo to, kad žmogus tikrai yra racionalus, mąstantis, bet dažniausiai atliekantis vienokį ar kitokį socialinį vaidmenį. Tarkim, prie durų stovi durininkas ir sveikinasi su kiekvienu ateinančiu. Gal šio žmogaus asmenybė visiškai nenori taip elgtis, tačiau, šiam žmogui paskirtas socialinis vaidmuo jį įpareigoja. Tai, kiek žmogus būna pats savimi, kiek biologine būtybe, kiek socialiniame vaidmenyje – tai pagrindiniai klausimai. Todėl aš, – drąsiai sako pašnekovas, – teigiu, kad žmogus ne visada sąmoningai egzistuoja viename ar kitame lygmenyje, tačiau jis gali egzistuoti įvairiuose lygiuose.

Ar žmogus yra laisvas kurti save? Ar gali sąmoningai keisti savo elgesį?

Žmogus, kalbant ne apie asmenybę, gali save sustabdyti, modifikuoti savo elgesį, save keisti. Ir tai jo pasirinkimas. Čia truputį prieštarauja kitom konsultavimo koncepcijom, nes teigiama, kad visi mūsų sprendimai atsiranda pirmiausiai mūsų pasąmonėje, bet to neįsisąmoniname, o vėliau sąmonėje suvokiame sprendimą. Ir tam, ką mes suvokėme, galime pasipriešinti. Todėl galime teikti, kad mes kuriame patys save. Mes sukuriame savo „aš“. Žmogus gali prieštarauti net savo biologiniams poreikiams, pavyzdžiui, norui miegoti, nes sąmoningai gali viską daryti, kad neužmigtų. Žinoma, sustabdyti pavyks ne begaliniam laiko tarpui, bet kažkuriam tai laikui.

Taigi, žmogus renkasi sėdėti ir užmigti, kas būtų biologiškai lyg ir gerai, arba, kaip asmenybė, kuri turi pasirinkimo laisvę, pasirenka visai kitokius dalykus. Žmogus atsiranda tik tada kai pasirenka. Tačiau žmogus nėra visiškai laisvas, nes turi biologines, socialines atramas, kitaip sakant, tai, į ką jis remiasi: socialiniai vaidmenys, nuostatos, vertybės, biologiniai poreikiai, seksualumas ir visa kita kas apriboja. Ši koncepcija prieštarauja egzistencialistinio konsultavimo koncepcijai, nes mes laisvi tiktai tiek, kiek norime. Nesame absoliučiai laisvi. Bet  net ir esant dideliam apribojimui kažkokių biologinių ar socialinių aplinkybių, galima pasirinkti kažką pakeisti.

Mes galime pasirinkti, puiku, bet ar išoriniai veiksniai neturi jokio poveikio mūsų pasirinkimams?

Žmogus renkasi, tačiau išoriniai veiksniai turi poveikį. Ir ta mūsų laisvė, tas mūsų pasirinkimas yra veikiamas išorinių dalykų. Kai kada reikia prieštarauti net pasirinkimui, nes mūsų pasirinkimas gali priklausyti nuo išankstinių nuostatų, kurias mums suformavo tėvai. Turime suprasti, kad tai ne mūsų, bet mūsų tėvų įsitikinimai, kuriems mes taip pat galime pasipriešinti. Net laisvam pasirinkimui galime pasipriešinti, pavyzdžiui, sakote, kad norite daryti taip ir taip, bet psichologui paklausus, iš kur čia pas jus tas noras? – atsakymas –  mama sakė. Ar galite pasipriešinti savo mamos norui?

Galime pasipriešinti net savo laisvei, kuri irgi nėra laisvė. Viskas yra žmogaus rankose. Žmogus gali atsisakyti savo laisvės, atsisakyti savo pasirinkimo. Jis gali pasipriešinti net biologijai, tarkim, savęs biologiškai nepratęsdamas, nerealizuodamas. Pavyzdžiui, žmogus gali nuspręsti neturėti vaikų, nestatyti namo, tačiau gali pasirinkti visiškai kitą savęs realizavimo formą, tarkim, gali kurti kultūrinius objektus, reiškinius, muziką. Jis gali viską pasirinkti, bet gali ir priešingai pasielgti, visko atsisakyti. Žmogus yra laisvas pasipriešinti savo koncepcijai. Jis, kas yra svarbiausia, – sako psichologas, – pasipriešina neišeidamas, bet šalia atsistodamas ir pateikdamas savo pasiūlymus, neneigdamas to, ką daro. Pavyzdžiui, kunigams uždrausta turėti žmoną, vaikų, bet tai juk žmonių susitarimas saugant bažnyčios turtą. Manau, kad mūsų žmogiški susitarimai tėra tik socialiniai vaidmenys. Žmogus kuria savo gyvenimą kiekvieną dieną kažką rinkdamasis. Galima ir nesirinkti socialinio vaidmens, bet viduje save indentifikuoti, tarkim, kaip katalikų kunigą. Visi žmonės yra savarankiški ir autonomiški, tad jei visuomenė liepia kažką daryti kitaip, išklausius galima ir atsisakyti, savo pozicijos nekeisti. Žinoma, už savo veiksmus prisiimant atsakomybę, bet tai nereiškia, jog reikia visuomet paklūsti kitų norams. Pavyzdžiui, nuo kunigo, kuris turi vaiką ar žmoną, gali nusigręžti didžioji dalis klausytojų, bet kažkiek pasiliks. Pasirinkęs turi susitaikyti su pasekmėmis, bet tai nereiškia, kad negali būti autonomišku, kad visada privalai vykdyti socialinius scenarijus.

Kiekvienas turime socialinį vaidmenį, tačiau, jei žmogus gyvena pagal socialinį scenarijų, ar jis realiai egzistuoja, ar egzistuoja jo „aš“?

Jei žmogus atlieka tik socialinius vaidmenis, pavyzdžiui, mama, darbuotojas, žinoma, kad jis tik egzistuoja, jokio „aš“ egzistavimo čia nėra. Tai biologiniai dalykai, o jei gyveni tik biologinį gyvenimą, lyg pirmykštis žmogus, kurio didžioji laiko dalis buvo skirta maisto paieškai, negali tapti asmenybe, nes tam tiesiog nelieka laiko. Norint būti asmenybe, ne vien tik žmogumi, reikia skirti laiko refleksijai, suvokimui, savęs įprasminimui. Žmogus pats renkasi kaip jam gyventi. Niekas negali jo kaltinti. Tačiau, ar žmogus gali sakyti, jog jo „aš“ gali pasipriešinti, jei gyvenime jam svarbiausia surasti ką valgyti.

Galima paimti ir griežtesnį variantą, pavyzdžiui, narkomanus. Tolimesnėse stadijose jie galvoja tik apie narkotikus, nes jaučia biologinį diskomfortą. Jiems sunku viso šito atsisakyti, nes yra silpnas „aš“. Žinoma, vis tiek kažkoks „aš“ išlieka, bet tuo metu jis yra labai „silpnas“.

Ar žmogus visada renkasi sąmoningai?

Mums atrodo, kad renkamės sąmoningai, bet iš tikro, mes renkamės iracionaliai. Dauguma mūsų pasirinkimų yra riboti. Mintys mūsų yra ribotos, todėl galime sakyti, jog pasirinkimai yra iracionalūs. Visi žmonės yra iracionalūs ir dėl to nereikia nervintis. Vienintelis linkėjimas, – šypsosi pašnekovas, – rinkimės savo, bet ne svetimas iracionalias mintis, nes visi žmonės juk klysta, tiesos iki galo niekas nežino, tad, jei renkiesi iracionalų dalyką – rinkis savo, bet ne kitų. Nors iš kitos pusės pažiūrėjus, niekas nedraudžia pasirinkti svetimų minčių. Bet labai svarbu suvokti, – pabrėžia psichologas, – kad renkiesi svetimas, ne savo mintis.

Galima sakyti, kad žmogus nėra pilnai determinuotas. Žmogų veikia daug įvairių faktorių: biologinių, socialinių, psichologinių, kurie tarpusavyje konkuruoja ir neaišku kas laimės. Žmogui, kuris renkasi, svarbu suvokti tuos visus faktorius, jų daromą įtaką, ir priimti labiausiai tinkamą sprendimą. Pavyzdžiui, vienu metu norime valgyti, eiti į kiną ar dar kažko tai, bet kuomet tai suvokiame, galime pradėti rinktis, nes daugiafaktoriškumas sukuria galimybę turėti laisvę, tačiau tai nereiškia jog yra racionalūs dalykai. Mintys yra iracionalios, nes visų faktorių, kurie verčia vienaip ar kitaip pasielgti, nesuskaičiuosi. Pasirinkimas bus subjektyvus, bet tai yra nuostabu.

Žmogui leisti būti iracionaliu, subjektyviu, netiksliu, autonomišku – pasirinkimo konsultavimo esmė. Jei stengiamasi būti tik racionaliu, visuomet remtis mokslu, tai neleidžiama žmogui svajoti, neleidžiama klysti. Būti nemokslišku, laisvu, būti iracionaliu, tai irgi yra labai didelis džiaugsmas. Bet tai nereiškia, kad mokslas yra blogis, priešingai, tačiau žmogus yra daugiau nei mokslas. Jis yra daugiau nei racionalumas. Jei pasaulis būtų absoliučiai racionalus, jei visi žmonės būtų absoliučiai racionalūs, ar tai būtų gerai visuomenei? Gal reikia leisti žmogui būti iracionaliu, svajojančiu, o ne tik griežtai prognozuojančiu, determinuotu. Aišku, jei žmogus gamina mobilųjį telefoną, tai privalo griežtai laikytis nurodymų, nes blogai pagaminus – neveiks. Tačiau savo asmeniniame gyvenime galima būti iracionaliu, kodėl gi ne?

Kokia žmogaus gyvenimo prasmė ir vertė?

Tik žmogus gali pasakyti, kas yra jo gyvenimo prasmė ir vertė. Nei aplink esantys žmonės, nei vertybinės orientacijos negali pasakyti, jog vieno žmogaus gyvenimas vertingesnis nei kito, pavyzdžiui, alkoholiko. Naudingumo prasme, galbūt, vienas duoda daugiau nei kitas, tačiau gyvenimo prasmės, vertės pačiam sau prasme, gali būti, jog tam alkoholikui gyvenimas toks pat prasmingas ir vertingas kaip ir kitaip gyvenančiam. Gal net priešingai, socializuotai gyvenantis žmogus jaučia, jog gyvenimas praeina nevertingai. Šioje vietoje turi būti absoliutus subjektyvumas, negali būti jokių griežtų vertinimo kriterijų. Tai, ką žmogus galvoja, niekas negali pasakyti gerai ar ne. Savarankiškumas, kai į nieką nesiorientuoji, kai gali pasielgti neprognozuojamai, tai ir yra asmeninio gyvenimo tikrumo įrodymas. Kai žmogus pasielgia kitaip nei buvo liepiama, tada ir įrodo, jog yra asmenybė. Aišku, elgtis reikia sąmoningai, juk nėra būtina visada priešintis. Jei pritariame – pritariame, jei nepritariame ir pasielgiame spontaniškai, tai ir yra tas „aš“ tikrumo įrodymas. Ir šiuo momentu žmogus yra tikras „aš“. Nereikia jo smerkti. Žmogus pats pasirinko ir yra už tai atsakingas. Pavyzdžiui, nuotraukoje, kuri buvo padaryta Hitlerio valdymo metu, tarp visų besisveikinančių, ranką pakėlusių žmonių, stovi vienas nesisveikinantis, rankos nepakėlęs. Kas įvyko? Šį žmogų surado ir pražudė koncentracijos stovykloje, jei teisingai prisimenu šią istoriją, – sako psichologas. Bet kas įvyko? Rankos nepakėlęs žmogus buvo absoliučiai laisvas. Taip, už tai jis prisiėmė atsakomybę. Tačiau, gal tai buvo jo gyvenime vienintelis tikras momentas, kada jis padarė asmeninį poelgį ir už tai jį reikia gerbti. Štai čia yra pasirinkimas, kuomet ekstremalioje situacijoje priimamas sprendimas. Bet yra ir kita pusė. Galima atsisakyti viso to „aš“, pasiduoti vidiniams ir išoriniams impulsams ir pagal juos gyventi. Ir tai nereiškia, kad esi blogesnis už tą rankos nepakėlusį žmogų, nes tai jau yra tavo pasirinkimas. Jei elgiesi sąmoningai, niekas negali smerkti. Net jei žmogus gyvena biologiniame lygmenyje arba tik vaidindamas socialinius vaidmenis, niekas neturi teisės jo kritikuoti ir vertinti, o tuo labiau versti elgtis kitaip. Atsiranda lyg ir socialinė prievarta būti asmenybe, bet kodėl turiu būti asmenybe? Gal nenoriu būti asmenybe, gal noriu paprastai gyventi. Reikalavimas būti asmenybe yra absoliuti prievarta. Ir štai čia aš, pasakydamas, kad nenoriu, jau ir esu asmenybė, kuri sąmoningai pasirinko nebūti asmenybe. Žmogus nusprendė gyventi pagal biologinius poreikius: valgyti, miegoti, daugintis, daugiau nieko neveikti. Jis turi teisę nieko neveikti. Tai yra jo pasirinkimas.

Galima savo socialinius vaidmenis atlikti per daug į juos neįsijaučiant, pavyzdžiui, politiko. Tai to žmogaus pasirinkimas ir niekas negali kritikuoti. Apsimetinėjimas irgi tokia pat teisė, kaip būti nuoširdžiu bei atviru.

Psichologiniame konsultavime dažnai yra užslėptos moralinės normos: būk asmenybe, būk save realizuojančiu, būk kūrybingu. Ką  daro  toks psichologas? Jis reikalauja. Tai koks čia psichologinis konsultavimas? Tokiu atveju, – sako psichologas, –  aš nepriimu kliento tokio koks jis yra, bet įsakau jam kokiu reikia būti. Žinoma, psichologai tai daro subtiliai, liepdami pagalvoti kas yra geriau, sukurdami lyg ir pasirinkimo situaciją. Tai didžioji manipuliacija. Žmogus neturi kažkuo tapti, nes tai yra jo pasirinkimo apribojimas. Jei dažnai žmogui kartojama kuo jis turi tapti, galima sakyti, tai yra prievarta. Bet nereiškia, jog turite tam paklusti. Galime rinktis. Reikia suvokti kas ir ką su mumis daro ir pačiam pasirinkti. Nesvarbu, kad dabar visi aktyvistai ir savanoriai, jei nenori juo būti – nebūk. Tai tavo pasirinkimas ir nereikia jausti dėl to kaltės. Žmonės dažnai pasirenka, o vėliau jaučia kaltę.

Žmogus visuomet siekia daugiau nei turi. Bet jo pasirinkimas gyventi turtingiau gali būti nepriimtinas visuomenei. Kaip konsultantas gali padėti žmogui priimti teisingą sprendimą?

Žmogus yra tiktai tada žmogus, kada jis siekia daugiau negu turi jis ir kiti. Galima siekti būti laisvu, nepriklausomu arba atvirkščiai, norėti daugiau priklausomybės. Jei žmogui reikia daugiau priklausomybės, tai jis sukuria šeimą arba įstoja į armiją. Esmė yra tame, kad yra siekiama vis daugiau, o kai žmogus tai suvokia, tai iš daugiau ir atsiranda daugiau pasirinkimų. Ką pasirenka žmogus, niekas neturi teisės sakyti gerai tai ar blogai. Jei pasirinko daryti nusikaltimą – tai jo pasirinkimas, bet už tai jis ir atsako. Jei pasirinko nedaryti nusikaltimo – atsakingas ir už tai, nes kažkas gali pastebėti ir apdovanoti. Apdovanojimas – socialinė prievarta, irgi yra stipri priemonė, skatinanti pakartoti dar kartą apdovanotą elgesį.

Aš, kaip konsultantas, – pabrėžia psichologas, – turėčiau priimti žmogų tokį koks jis yra ir sąžiningai parodyti galimus pasirinkimus. Turėčiau padėti suvokti, kokie faktoriai daro poveikį pasirinkimui, bet leisti pačiam rinktis tarp tų visų faktorių. Ir reikia suvokti, kad aš, kaip konsultantas, ir jūs, niekada nebūsime racionalūs. Nebus absoliučiai racionalūs ir mūsų pasirinkimai. Jie gali būti ir neteisingi, bet tai yra mūsų pasirinkimai. Ir kuo labiau suvoksime savo pasirinkimus, suprasime galimybes, tuo bus geriau. Bet turime žinoti vieną dalyką, kad mes visada galime būti savarankiškais ir autonomiškais. Dažniausiai taip būna, kai kiekvieną kartą vis kitaip pasirenkame, nes tuo metu žmogus tampa neprognozuojamu, tačiau atsakingu.

Ačiū už pokalbį.

Pokalbį užrašė Angelė Jačėnienė