Krizės – ne tik pavojus, bet ir galimybės

Lietuva pradeda atsitiesti po krizės, verslas atsigauna. Tačiau šie garsiai teigiami faktai ir žmonių savijauta nelabai sutampa, o lapkričio įvykiai su banku daugeliui žmonių sukėlė daug nerimo. Kaip žmogus reaguoja į krizę? Galbūt krizė – tai natūralus žmogaus, o gal ir visuomenės gyvenimo etapas? Apie tai svarsto Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų psichiatrė dr. Aušra Deksnytė.
 

Krizė – tai posūkis arba sprendimas


Kai sistema patenka į krizės būseną, tai sukelia grėsmę jos pačios egzistavimui. Krizių būna visokių – personalinių, visuomeninių, gamtinių, politinių, kūrybinių ir t.t. Psichologinė krizė – tai sveiko žmogaus reakcija į jam emociškai reikšmingą sunkią situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos ir įveikimo būdų. Psichologai teigia, kad krizėse slypi ir pavojai, ir galimybės. Viena vertus, asmuo patiria emocinį sukrėtimą, kita vertus, įveikęs naujus iššūkius, jis tobulėja, tampa darnesne asmenybe.
Yra daug asmenybės vystymosi teorijų, žinomiausia – Z.Froido, bet man labiau patinka Eriko Eriksono. Kaip žinoma pagal Z.Froidą, asmenybė vystosi tol, kol subręsta, t.y. iki 19–25 m.
Pagal E.Eriksono teriją, asmenybė vystosi visą gyvenimą. Vystymosi etapus jis suskirstė į 8 laikotarpius, kiekvieno jų pabaigoje įvyksta krizė, kurią įveikęs žmogus pereina į kitą vystymosi etapą. Nuo to, kaip jis įveiks krizę, priklausys jo tolimesnis egzistavimas. Lemiamais asmenybės raidos proceso veiksniais E.Eriksonas laikė ne tik paties individo brendimą ir vidinį dinamizmą, tokią pat reikšmę skyrė ir socialinės aplinkos sąlygoms.
E.Eriksonas aprašo tokias psichosocialinės raidos stadijas: kūdikystė, ankstyvoji vaikystė, vidurinioji vaikystė, pradinės mokyklos amžius, paauglystė, ankstyvoji branda, branda ir senatvė.
 

Asmenybė vystosi visą gyvenimą


Audringiausios krizės būna paauglystėje, kuri apibūdinama kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodas. Vėliau, žmogui subrendus, krizių lyg ir neturėtų būti. Tačiau žinoma ir vidutinio amžiaus (t.y. 30–40 m.) krizė, kuri būdinga ne tik vyrams, bet ir moterims. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad kaip tik šiame amžiuje dažniausiai žmonės ir kreipiasi dėl depresijos. Šis krizių periodas susijęs su intymumo ir vienišumo, atsinaujinimo ir sąstingio periodu, kuris dažniausiai prasideda sulaukus 30-ties. Šio amžiaus žmonės paprastai jau yra baigę mokslus, yra susiformavusios asmenybės, sukūrusios šeimas, auginančios vaikus ir t.t. Toji vadinamoji rutina – darbas, vaikų auginimas ir kt., naujų pojūčių trūkumas neretai sutrikdo individo egzistavimą.
Na, ir senatvė – daugeliui ji taip pat kelia neigiamus išgyvenimus. Iš tiesų tenka daug susidurti su pagyvenusias žmonėmis, kurie sunkiai arba visiškai nesusitaiko su savo padėtimi, ir tai juos varo į neviltį.
Krizės būdingos visoms asmenybėms, neatsižvelgiant į socialinę aplinką, kurioje jos gyvena, išsilavinimą ir pan. Išvengti krizių praktiškai neįmanoma. Sėkmingai jas įveikę, sugebėsime pakeisti ir perspektyvą, t.y. asmenybė augs ir pasieks aukščiausią išsivystymo lygį.
 

Krizių išraišką lemia visuomenės lygis


Vystymosi krizių išraiška priklauso ir nuo visuomenės išsivystymo lygio, t.y. nuo visuomenės sudėtingumo, prieštaringumo. Paprastoje visuomenėje krizių apskritai nebūna. Pavyzdžiui, buvo tirti Ramiojo vandenyno salų gyventojai ir jų bendruomenėje nebuvo pastebėta paauglystės krizių. Todėl galima daryti prielaidą, kad, sudėtingėjant visuomenei ir visuomeniniam gyvenimui, asmenybės tik ryškėja ir tampa problemiškesnės. Gerai tai ar blogai? Tikriausiai gerai, nes veikiausiai taip ir turi būti. Taigi kuo labiau išsivysčiusi asmenybė, tuo daugiau krizių ji patiria. Ir atitinkamai, kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo ji taip pat gali patirti daugiau krizių.
 

Kaip reaguojam į negandas?


Paprastai į krizę asmenybės reaguoja standartiškai. Be abejo, visi reagavimo būdai kartu yra ir žmogaus gynybiniai mechanizmai. Taigi kokie standartiniai psichologiniai reagavimo į krizę būdai?
Štai keletas iš daugelio. Vienas jų – kai dar neįveiktos problemos vertinamos kaip didesnės negu jau įveiktos.
Kitas reagavimo mechanizmas vadinamas projekcija – kai žmogus savo negatyvius jausmus nukreipia į išorę, o jam atrodo, kad ne jis negatyviai nusiteikęs kito atžvilgiu, o tas kitas negatyviai jį vertina.
Trečias reagavimo būdas – indukcija. Tai toks mechanizmas, kai žmogus savo baimėmis, jausmais tarsi „užkrečia“ kitą žmogų. Pvz., psichiatrijoje susiduriame su indukuotais kliedesiais.
Dar vienas mechanizmas – regresas, t.y. grįžimas į ankstyvesnę vystymosi stadiją. Pasitaiko, kad žmogus, patyręs krizę tarsi suvaikėja, jis tampa nesavarankiškas, nebemoka daryti tų dalykų, kuriuos anksčiau darė be didesnių sunkumų, jam prireikia tėviškos globos.
 

Natūralus gyvenimo etapas


Sąmonės vystymosi pradžioje jos lygis buvo žemas, žmogus negalėjo vienas išgyventi, formavosi gentys, šeimos. Tai pirminės kolektyvizacijos procesas, kuriuo metu formavosi kolektyvinė atsakomybė. Vystantis visuomenei, pradėjo ryškėti individo reikšmė, atsirado individuali atsakomybė. O dar vėliau įvyko rekolektyvizacija, kai žmogus, būdamas laisvas, vėl ėmė jungtis į grupes, tačiau šįkart jis galėjo jas bet kada palikti. Šiame etape jau vyrauja ne kolektyvinė, bet individuali atsakomybė. Kaip motinos įsčiose užsimezgęs vaisius atkartoja ankstesnes gyvybės vystymosi stadijas, taip ir individas šiuolaikinėje visuomenėje atkartoja sąmonės, visuomenės vystymosi stadijas. Pvz., paauglys jau yra individas, tačiau dar negali būti vienas, todėl jungiasi į grupes, kurios atitinka žemesnį visuomenės išsivystymo lygį ir kurias valdo ne tiek sąmoningas pradas kiek instinktai. Žmogus auga, laisvėja, atsiskiria nuo savo pirminės grupės, ir kai visiškai subręsta vėl buriasi į klubus, sąjungas, bet tai jau laisvų žmonių sambūris.
Ekonominė krizė – tai vartotojiškos visuomenės krizė. Visuomenė skirstoma į socialinius sluoksnius, kurių 5 pagrindiniai – tai aukščiausioji klasė, aukštesnioji, vidurinė, žemesnioji ir žemiausioji.
Tačiau krizės akivaizdoje susiformuoja visai kitokie sluoksniai, kai krizės paliesti vienijasi prieš tuos, kuriuos mano esant krizės kaltininkais. Kiekvienas atskiras individas gali būti priskiriamas ir prie vienos ir prie kitos dalies atstovų. Tai priklauso ne nuo kaltumo laipsnio, daugiau lemia, ar žmogus yra valdžios atstovas, ar jis žinomas ir t.t.
Taigi, susumavę visas žinias, prieitume prie išvados, kad krizė – natūralus asmenybės vystymosi ir visuomenės gyvenimo etapas.
 

Psichologinės krizės fazės


Psichologinė krizė susideda iš 3 fazių. Tai poveikio fazė, kada žmogus sulaukia negatyvios žinios. Antra fazė – kai žmogus pasijunta bejėgis, jį apima beviltiškumas, nepasitikėjimas savimi. Antrai fazei būdingas pasimetimas, nerimas, įtampa. Pažeidžiamiausi šioje situacijoje yra žemiausio sluoksnio atstovai. O trečioji fazė, kapituliacijos procesas būdingas ir visuomenei. Pastebėta, kad labiausiai krizės akivaizdoje bejėgiškumas pasireiškia toje visuomenėje, kuri per trumpą laiką buvo padariusi didelę pažangą. Manau, kad Lietuva irgi patenka į šią kategoriją, ir todėl ištikti krizės jaučiamės bejėgiai.
Henrikas Biolis rašė: „...šalyje, kur ekonominis šuolis po karo buvo pavadintas stebuklu, vokietis kankinosi dėl kiekvieno ekonomikos smuktelėjimo. Vienintelė grėsmė, kuri šiandien sukelia vokiečiui siaubą – galimas prekių pardavimo sumažėjimas. Kai tik ši grėsmė darosi reali, įsiviešpatauja panika. Sumaterialėjusiems žmonėms stiprieji jausmai darosi svetimi, jausmų standartus nustato mada.“
Tačiau po kapituliacijos ateina mobilizacija, kai žmogus susikaupia naujai kovai, priima tinkamus sprendimus ir dažniausiai įveikia krizę arba, jos neįveikęs, atsitraukia.
Manau, kad asmenybės ir visuomenes regresas krizės akivaizdoje irgi yra neišvengiamas dalykas. Regresas gali pasireikšti paranoja – padidėjusiu įtarumu kitu atžvilgiu. Taip pat tokiu atveju prasideda kaltų ieškojimas, teisinimasis, kad paveldėjome tokią ekonomiką ir t.t.
 

Individų įtaka krizei


Psichologinė individų įtaka iš tiesų nėra maža. Net pačioje turtingiausioje šalyje pradėjus kalbėti, kad situacija šalyje labai bloga, žmonės smarkiai sunerims. Pavyzdžiui, garsiai suabejojus bankų tvirtumu, žmonės suskubs atsiimti indėlių, bankams pritrūks pinigų, ir tuomet šalį tikrai ištiks krachas. Krizės sunkumo laipsnis iš tiesų priklauso ir nuo elito elgesio. Jeigu elitas kasdien šias problemas eskaluos, žmonės krizę išgyvens sunkiau.
 

Kaip įveikti krizę?


Gatavų receptų nėra. Tačiau jau vien situacijos supratimas labai daug lemia krizės įveikimo procese. Manau, kad reikėtų atsisakyti tam tikrų elgesio ir šnekėjimo stereotipų, pvz., pateikiant vien negatyvią informaciją (pvz., straipsnius apie tai, kaip nusižudė milijonų netekęs verslininkas ir pan.).
Psichologiniu požiūriu, jeigu būtų pateikiamas panašus kiekis teigiamos ir neigiamos informacijos, tai pasitarnautų įveikiant krizę. Krizės ištinka daugelyje šalių, tačiau kitų šalių žiniasklaida tam neskiria tiek daug dėmesio kaip Lietuvoje. Priešingai – žmonėms pateikiama daugybė įvairių ir įdomių laidų, o apie krizės problemas kalbama saikingai. Todėl ten žmonės ir nėra apimti panikos. Taigi žiniasklaidos vaidmuo tokiu atveju labai didelis.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai