Gyvenam suvaikėjusioje visuomenėje

Suvaikėjimo pavyzdžiai

Kartą atostogas leidžiant Klaipėdoje, teko matyti jaunuolį, kuris iš karto susilaukė mano dėmesio. Jis vilkėjo trumpomis kelnėmis, todėl labai aiškiai matėsi šiek tiek aukščiau čiurnos atlikta tatuiruotė. Tai buvo daugeliui žinomas animacinio filmuko personažas – Kempiniukas!
Tarp mano (manau, jūsų taip pat) pažįstamų yra nemažai vyrų, kurie žaidžia kompiuterinius žaidimus. Jų antrosios pusės glaudžiame moterų ratelyje padejuoja, kad, nors vyras ir namie, tačiau iš tiesų jo nėra – jis prie kompiuterio.
Šeimos gerovei gal grėsmės ir nekelia (nors teko matyti dėl šios priežasties iširusių šeimų), tačiau nesuvokiama, kaip vertinti vyro pomėgį žiūrėti animacinius filmukus – „Simpsonus“, „Šeimos bičą“ ir tą patį „Kempiniuką“?
Vyrai, aišku, turėtų kuo atsikirsti. Suaugusios moterys pasipuošia rožiniais rūbais, rankinukais, krykštaudamos iš džiaugsmo perka megztukus su animacinėmis lėlytėmis, kurios šaukia „I‘m perfect !“ (Aš tobula). Kartais ant rūbų „nutupia“ mielų kačiukų ar šunelių atvaizdai. Bet kuri pramonės šaka gali pasiūlyti moterims kažkokį vaikišką produktą – papuošalus, rūbus, rankinę ar kvepalus. Neseniai dainininkė Gwen Stefany išleido kvepalų seriją. Kiekvienas kvapas turi mažą lėlytę, kuri atspindi atlikėją ir jos šokėjas. Kvepalai sukurti ne paauglėms, o suaugusioms moterims.
Ir vyrai, ir moterys daugybę laiko praleidžia internete, ten žaidžiama, bendraujama pokalbių svetainėse, kuriami nerealūs personažai. Suaugusieji persikėlė į kitą pasaulį – į žaidimų ir pramogų. Kodėl taip nutiko?
 

Maži suaugėliai nori būti priklausomi

„Kai vaikas tampa paaugliu, jis būna praėjęs tam tikrus raidos etapus. Ir jeigu jis buvo užstrigęs kažkuriam iš etapų, ta uodega tęsiasi. Kažkas išsisprendžia, kažkas lieka aktualu ir neišspręsta. Toks žmogus nėra pagal amžių subrendęs, jį galima vadinti nebrandžia asmenybe. Emociškai nebrandžiam suaugusiam išlieka poreikiai, kurie nebuvo patenkinti vaikystėje, todėl toks žmogus kažko negali savarankiškai. Anksčiau net buvo toks terminas tarptautinėje klasifikacijoje – infantilumas – emocinis nebrandumas. Šiuo metu tai apibrėžiama kaip žmogaus charakterio savybė, bet ne kaip sutrikimas,“ – terminus išaiškino gydytoja psichoterapeutė Sigita Lesinskienė.
Jeigu asmenybė nebrandi, jai atsiranda poreikis būti nuo kažko priklausomam. Priklausyti galima nuo labai įvairių dalykų – vieni tampa darboholikais. Kiti tampa priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų. Galima likti priklausomu nuo mamos ar kažkokių sau artimų žmonių. Dabar vis dažniau tampama priklausomais nuo kompiuterio, interneto, žaidimų. „Kartais reikia būti lanksčiam, bet kartais reikia neleisti, kad tave žlugdytų, palenktų, tavo identiškumą pažeistų. Svarbu turėti vertybių sistemą ir gebėti ją taikyti kasdieniame gyvenime. Jas taikant toliau gyventi, nepalūžti, skaudulius išgyventi, žaizdas išsilaižant jeigu nepasiseka. Toks yra žmogaus kaip asmenybės brendimas per visą gyvenimą,“ – sako psichoterapeutė.

Kada mes užaugam?

Kada žmogų vadintume subrendusiu? Kai jis gali save išlaikyti, kai jis turi darbą, profesiją, turi savo identiškumą – žino, kas jis toks yra, ko nori. Jis gali savarankiškai planuoti savo laiką, savo veiklą, prisiimti atsakomybę, riziką, atsakyti už klaidas ir nesėkmes, pasimokyti iš jų, dalintis savo patirtimi su kitais, jaust malonumą dalijantis, darant gerus darbus, auginant vaikus.
„O jeigu to nėra, tuomet kyla klausimas, ar toks žmogus moka būti geru, patikimu partneriu. Jei matom žmogų, kuris turėjo ne vieną partnerį ar partnerę ir jam nepavykdavo išlaikyti ilgalaikių santykių, vadinasi, jam nepavyksta išlaikyti artimo ryšio. Tai rodo tam tikrą jo iš vaikystės atsineštą problemą. Jei toks žmogus būtų savikritiškas, ieškotų galimybių, būdų, resursų savyje atrastų, tai jis kaip asmenybė bręstų ir formuotųsi visą gyvenimą,“ – sako S. Lesinskienė.
Jeigu ilgai mokaisi, labai mažai uždirbi, gyveni su tėvais ar jie tave išlaiko, vadinasi, nesi suaugęs. Tokie žmonės vadinami vėlyvaisiais paaugliais. Toks vėlyvas paauglys jau gali būti ir savo šeimą sukūręs. Vėlyva paauglystė neturi savo galutinės ribos.
Kas yra brandus tėtis ir mama? „Jeigu tėvai turi nepatenkintų poreikių iš vieno ar kito savo raidos etapo, jie pradeda identifikuotis su savo vaiku. Bet tėvai turi išlikti tėvų vaidmenyje. Pavyzdžiui, tėtis eina apsivilkęs marškinėliais su Kempiniuku ir sūnus su tokiais marškinėliais. Tėtis turėtų kartu su vaiku pasidžiaugti kažkokiu vaikui tuo periodu patinkančiu multiplikaciniu personažu, žaislu, simboliu, tačiau kai jis pradeda identifikuotis ir būna vaiku tuo metu, nėra gerai. Jis gali būti truputį vaiku ir išlikti tėčiu. Būna ir mamos-paauglės. Negali būti mama ir dukra draugės, jos gali būti artimos kaip draugės. Ta riba privalo būti. Ir vaidmuo turi būti išlaikomas. Neturėtų būti keturiasdešimtmetė paauglė,“ – sakė gydytoja.
 

Kodėl keliaujam gyventi į kompiuterių pasaulį?

Kaip dažnai pastaruoju metu būna: į darbo vietą pretenduoja trisdešimt – vienas gauna. Kaip kitiems nuryti nuoskaudą ir keliauti toliau? Kas duos tos emocinės stiprybės? Jeigu yra sunkūs ryšiai su artimais žmonėmis, lendama į internetą. Ten visuomet atsiras, kas paguos, pasakys, kad jam irgi taip buvo. Socialinis gyvenimas keičia adresą. Kas nors iš internetinių draugų pasiūlys bendrą veiklą – nužudyti porą šimtų vokiečių kokiam naujame „šaudyklių“ žaidime.
„Visa ta informacijos gausa įneša chaotiškumo ir skubėjimo. Dėl to yra pavojus pamiršti ir prarasti save, savo pajautimą, kas man tinka, ko aš noriu, ko aš siekiu gyvenime. Gal man dabar kažko kito reikėtų... Dabar tiek žmonių sumaišo darbą su poilsiu. Toks ribų išnykimas tarp darbo ir poilsio, laiko ribų išnykimas duoda lankstumo ir savo žavesio, bet įneša ir chaoso. Reta šeima gali skirti laiko vienas kito pajautimui, pasimėgavimui bendravimu. Tame chaose atsiranda daug lūkesčių. Kiekvienoje srityje tampa būtina būti nugalėtoju, aktyviu žmogumi, galinčiu ir turinčiu konkuruoti su bet kuo. Yra net sąvoka „sėkmingas žmogus“. O jeigu tau nesiseka – praradai darbą, bariesi su vaikais ir žmona? Tai, vadinasi, esi sergantis?“ – pastebi gydytoja.
 

Vaiką įtikinti pirkti lengva

Paauglystės periode užstrigęs žmogus labiau rizikuoja pasidaryti tokios infantilios visuomenės tikruoju nariu. Prekybininkai sukuria sąlygas, kad negalėtume atsispirti, jie paverčia savo parduodamą produkciją mados reikalu. Daugybė žmonių vaikosi madų ir tik atitikdami mados kriterijus jaučiasi visaverčiais visuomenės nariais. Prekybininkams gerai turėti vaikišką visuomenę, nes valdyti vaiką ir jį įtikinti kažkuo yra lengviau nei logiškai mąstantį suaugusį.
„Kiek suaugusiųjų žiūri televizorių? Jei žmogus dirba visą dieną, o po to vakarą praleidžia prie televizoriaus, tai kada jis būna vienas? Pats su savimi? Tyloj nemokam būti. Jei žmogus negali būti vienas, be televizoriaus, radijo, draugų, ne parduotuvėje, vadinasi, pats su savimi pasaulyje žmogus nesijaučia ramiai. Tada kyla klausimas, kodėl? Kokiam etape buvo skauduliai? Gebėjimą produktyviai pabūti vienam turėtų turėti kiekvienas suaugęs. Yra žmonių, kurie net niekur neina vieni, sako „man liūdna, man su kuo nors smagiau“. Tokiu atveju galimybė prarasti savo identiškumą yra didesnė – nuolat slepiantis už televizoriaus, interneto, radijo triukšmo,“ – sako psichoterapeutė Lesinskienė.
 

Auga nesubrendėlių karta

Ankstyvojoje paauglystėje svarbiausia yra kūniški poreikiai, išvaizda, tuomet kalbėti apie tai, kuo būsi užaugęs, – beviltiška. Paaugliai artimiausi su draugais. Tėvai nustoja būti autoritetu. Kuo bręsta asmenybė kūrybingesnė, tuo audringesnės būna tos emocijų audros. Vėliau šitas audringų emocijų procesas nurimsta.
„Ankstyvosios paauglystės metu labai matosi tos vadinamos „žirklės“ – jie nori būti kaip suaugę, bet kartais ir pažaisti nori. Nori būti nepriklausomi, reikšti savo nuomonę, įrodinėti. O kartais būna nepaprastai vaikiški – miega ir nešiojasi su savimi minkštus žaisliukus. Supratingi suaugusieji neturėtų gėdyti vaikų tuo metu. Jiems tuo metu to reikia, jie nemoka rasti vidurio. Toks periodas. Minkšti žaisliukai ant kuprinės, marškinėliai su meškiuku, bet kartu ir aukštakulniai bei ryškus makiažas. Manau, kad daugeliui jau užaugusių lieka tokie pasireiškimai iš būtent šito periodo. Vadinasi, visuomenė užstrigo ankstyvojoje paauglystėje,“ – konstatuoja pašnekovė.
„Mūsų visuomenėje brandumas šiuo metu yra mažas, ir nežinia, kokia užaugs karta. Kaip ji vertins artimus santykius, ar mokės juo puoselėti. Juk vis dažniau kalbama apie šeimos kaip instancijos žlugimą. Kodėl? Gal būtent dėl to, kad esame nebrandi, vaikiškų skaidulių kupina visuomenė,“ – svarsto pašnekovė.
 

Kaip filmukų žiūrėjimą vertina psichoterapeutė?

Kodėl daugeliui patinka plokščiagalvis vaikas iš animacinio serialo „Šeimos bičas“? Jis puikiai atspindi šiuolaikinio žmogaus požiūrį į save. Taip smagu būtų būti vaikiškame kūne, juk vaikui daug kas atleidžiama. Ir kartu išbandyti visas galimas suaugusiųjų gyvenimo klaidas – pabūti įžymybe, išbandyti priklausomybes (kad ir nuo sausainiukų), pabūti maniaku ir t.t. O po to, kai situacija pasiekia kažkokį beviltišką tašką, – apsisuki ir bėgi pas mamą ant rankų. Jautiesi visada ramus ir apsaugotas, nes esi lyg ir vaikas, nors mąstai kaip suaugęs ir kalbi suaugusio balsu. Kiekvienoje serijoje jis pasielgia kvailiausiu būdu, bet daugelis suaugusiųjų to nedarytų, nes suvokia, kad toks kelias veda į pražūtį (susigadintum gyvenimą, patektum į kalėjimą, gal net mirtum). Bet jis juk vaikas! Dėl to jam niekas negresia.
Tai nenorėjimas būti suaugusiu, prisiimti atsakomybės. Gali būti, kad tai susiję su emociniu alkiu. Pirmaisiais gyvenimo metais šis personažas negavo reikiamo kiekio dėmesio ir rūpesčio. Paklauskite savęs dar kartą, kodėl jums patinka šis personažas? Ar norėtumėte su juo susitapatinti? Jei atsakėte teigiamai, – skaitykite straipsnį iš pradžių.