){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Įprotis apibūdinamas kaip tam tikras pasikartojantis elgesys. Vaikai dažniausiai nesupranta, atliekantys vieną ar kitą veiksmą, kuris suaugusiųjų jau yra apibūdinamas kaip netinkamas elgesys ir įvardijamas kaip įprotis. Tėvai dažniausiai nerimauja dėl nykščio čiulpimo, nagų kramtymo, plaukų sukimo, nosies krapštymo bei dūsavimo ar kvėpavimo sulaikymo. Tyrimai rodo, kad net 40 procentų vaikų, nuo 5 iki 18 metų, kramto nagus ar čiulpia pirštus.
Įprotis, kuris vaikui yra malonus, gali būti neužimtumo, nuobodžiavimo, dažnai kaip nusiraminimo priemonė. Kokios vaikų įpročių priežastys? Priežastis ne viena, todėl kiekvienu atveju priežastys skirtingos. Žinoma, kai kurie vaikų įpročiai gali būti ir suaugusiųjų netinkamo elgesio su vaikais pasekmė. Svarbu žinoti, kad dauguma įpročių išnyksta vaikui pradėjus lankyti mokyklą, tačiau, jei įprotis fizinio arba psichologinio smurto pasekmė, šiuo atveju reikalinga specialisto pagalba.
Čiulpimas patenkina natūralų ir įgimtą vaiko poreikį, taip pat ramina. slopina motorinį aktyvumą, mažina neigiamas emocijas, padeda vaikui užmigti. Daugelis tėvų, augindami neramius vaikus, be čiulptuko, kaip ramintojo, neapsieina ir netgi pabrėžia, kad, neduodant čiulptuko, vaikas pradeda čiulpti pirštą, antklodės kraštelį, pliušinį žaislą. Prie čiulptuko kūdikį irgi reikia pripratinti, nes naujagimiai iš pradžių jį išspjauna. Deja, priprantama gerokai greičiau nei atprantama. Neįpratinę prie čiulptuko, vėliau tėvai išvengia atpratinimo procedūros, kuri dažniausiai būna nelengva. Tačiau, jei vaikas pradeda čiulpti pirštą, atpratinimo procedūra daug sunkesnė.
Pirštas – patogus čiulptuko pakaitalas. Mažyliui nykščio čiulpimas maloniai asocijuojasi su žindymu ir sotumo jausmu. Dar kūdikystėje nesąmoningai mosikuodami rankomis mažyliai kartkartėmis būtent nykštį įsikiša į burną. Dauguma vaikų čiulpia nykštį tam, kad nusiramintų. Vyresni nei 4 metų vaikai čiulpia pirštą daugiau iš pripratimo negu iš norėjimo nusiraminti ar nerasdami geresnio užsiėmimo, ypač kai yra kuo nors nusivylę, nepatenkinti, įskaudinti. Augant piršto čiulpimo įprotis nyksta, tačiau neretai išlieka iki penkerių metų, o kartais net dar ilgiau. Pastebėta, kad vienas iš šešių penkiamečių vis dar mėgsta pačiulpti pirštą. Palengva poreikis čiulpti pirštą turėtų natūraliai mažėti, nes atsiranda begalė kitos įdomios veiklos, tačiau taip ne visada atsitinka. Problemos prasideda tada, kai nykštį čiulpia vyresnis nei penkerių metų vaikas, kuris nuolat patirs patyčias ne tik iš bendraamžių, bet ir suaugusiųjų dėl piršto čiulpimo.
Tėvams kyla daug klausimų: kaip atpratinti? kada geriausias laikas atpratinti? Tėvai renkasi įvairiausius būdus, atpratindami tiek nuo čiulptuko, tiek nuo piršto čiulpimo.
Kiekvienas vaikas skirtingas, todėl kiekvienam – savas laikas ir sava metodika. Atpratinant nuo čiulptuko, reikia ne tik kantrybės, bet ir išradingumo. Čiulptuką vieną dieną gali „nusinešti pelytė“, jis gali suplyšti, o pirštukas niekur nepradings.
Tėvams rekomenduojama dažniau stebėti ir net užsirašyti, kokiose situacijose vaikas, ypač antraisiais gyvenimo metais ir vėliau, čiulpia pirštą. Jei tėvai įžvelgia pasikartojančias situacijas, kada vaikas čiulpia pirštą, reiktų pamėginti jas šalinti arba nukreipti vaiko dėmesį į kitą veiklą. Nuo piršto čiulpimo, kaip ir nuo čiulptuko, vaiką atpratinti reikėtų palaipsniui. Jei vaikas trečiais ketvirtais gyvenimo metais vis dar čiulpia pirštą, tėvams rekomenduojama dažniau jį stebėti ir stengtis nepalikti jo be veiklos. Ketverių metų ir vyresni vaikai gerai suvokia, kas yra piršto čiulpimas, todėl kartais tai daro paslapčiomis arba užsimiršdami. Iš vaiko, čiulpiančio pirštą, negalima juoktis, bausti ar gąsdinti, kad „nukris pirštukas“, mušti per rankas, teplioti pirštą pipirais, garstyčiomis.
Šį įprotį reiktų pabandyti šalinti taip pat išradingai. Mergaitei galima nulakuoti nagučius blizgančiu laku, galbūt tai sulaikys nuo piršto čiulpimo. Kartais padeda istorijos apie kirmėles, mikrobus ir kitas pabaisas, kurios sėdi ant pirštukų.
Nagų kramtymas – bene labiausiai paplitęs netinkamas mažų vaikų įprotis. Tačiau, tyrimų duomenimis, nagus kramto ir apie 20 proc. paauglių. Yra ir tokių vaikų, kurie kramto kojų nagus. Tyrimų duomenimis, tarp jaunesnių vaikų nagus kramto tiek mergaitės, tiek berniukai, o štai tarp vyresniųjų dažniau tai daro berniukai. Kokios šio įpročio priežastys? Vienareikšmio atsakymo nėra į šį klausimą. Pirmiausia, reikėtų pamėginti išsiaiškinti, kodėl, kaip dažnai, kokioje situacijoje vaikas tai daro ir kas tuo metu jo, o gal net ir šeimos gyvenime vyksta ar įvyko. Gal vaiko gyvenime įvyko pasikeitimai: pradėjo lankyti darželį, gimė broliukas ar sesutė, persikraustė į naujus namus, gal prarado artimą žmogų ar patyrė sunkų sukrėtimą. Taip pat vaikai, kurie nepatiria švelnumo, meilės, dėmesio, dažnai mato agresiją ar barnius namuose, patiria smurtą ar prievartą, jiems kyla nerimas, baimė, įtampa, stresas, nesaugumo jausmas, per dideli suaugusiųjų reikalavimai, kuriuos jie pašalina ne tik nagų, bet ir žaislų, pieštukų, rankogalių ar kitų daiktų kramtymu.
Pirmiausia vaikas turi jaustis ramus, saugus ir suprastas. Pasikalbėkite su vaiku, nuolat paklauskite, kaip jis jaučiasi, kas kelia jam nerimą. Didesnis vaiko užimtumas padeda užsimiršti apie nagų ar kitų daiktų kramtymą, todėl reikia stengtis nepalikti vaiko be veiklos. Su tokiais vaikais reikia užsiimti: piešti, žaisti, groti. Nuolat pagirti, kad nagučiai gražūs, kai nekišami į burnytę. Vaikai kramto nagus nevalingai ir to nepastebėdami. Tėvai dažniausiai renkasi lengviausią būdą šiam įpročiui šalinti – muša per rankas, gėdina, gąsdina, bara.
Dažniausiai nosį krapšto maži vaikai. Nosyje daugybė receptorių, kurie turi raminamąjį poveikį, taigi manoma, kad tokiu būdu vaikai randa, kaip nusiraminti. Tėveliai turėtų ramiai pasikalbėti su vaiku, jam paaiškinti, pateikti pavyzdžių, kad tėvelis, mamytė, močiutė, diedukas taip nedaro. Jei vaikas taip save nuramina, reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl vaikas nesijaučia saugus, kas kelia jam nerimą. Taip pat reikia skirti daugiau dėmesio vaikui, užimti jį įvairia veikla.
Dažniausiai plaukus liečia, sukinėja mergaitės. Dažniausiai šis įprotis prasideda plaukų sukiojimu, o baigiasi – pešiojimu, o tai gali rodyti vaiko nerimą, nesaugumą, vidinę įtampą, nervingumą. Stebėkite vaiką, kokiose situacijose pradeda sukti plaukus, paklauskite, kodėl suka ar pešioja plaukučius. Jei tai tik vaiko įprotis, nuolat girkite plaukučius, darykite kartu šukuosenas. Jei pastebėjote, kad vaikas jaučia nuolatinį nerimą, – kreipkitės į gydytoją.
Vaikai, kurie nepatiria šilumos, jaučia bendravimo, dėmesio, meilės trūkumą, dažnai sėdėdami supa galvą ar visą kūną, tai gali atlikti ir stovėdami. Toks supimas dažnai atsiranda ir dėl to, kad vaikas jaučiasi vienišas, su juo neužsiimama, nežaidžiama. Ilgiau paliktas vienas, vaikas pasiilgsta emocinio kontakto, todėl jis pradeda stimuliuoti save stereotipiniais judesiais: linguodamas, siūbuodamas. Priežasčių reikėtų ieškoti šeimoje, tarpusavio santykiuose, vaiko priežiūroje ir auklėjime. Supimąsi gali sukelti ir psichikos traumos, pervargimas, stiprus sukrėtimas (artimojo mirtis, skyrybos), smurtas ar prievarta šeimoje. Šeimos nariai neturėtų atsiriboti nuo vaiko, o, priešingai, turi jam padėti, skirti daugiau dėmesio, šilumos ir meilės. Trumpalaikiai siūbavimai atsirasti gali ir dėl vaiko neužimtumo. Užimtas vaikas neturi laiko, kada sūpuotis.
Vaikas gali sulaikyti kvėpavimą ir net pradėti mėlynuoti, ar net nualpti, kas gali įvaryti artimiesiems nemažai baimės. Toks elgesys paprastai prasideda 6–18 vaiko gyvenimo mėnesį ir išnyksta iki 6–7 metų. Dažniausiai vaikai sulaiko kvėpavimą, kai supyksta, išsigąsta, susierzina, negavę tai ko nori. Vaikas matydamas, kad tėvai bijo, suranda būdą, kaip išsiprašyti, tai ko norėtų. Tėvams reiktų pasikalbėti su vaiku, paaiškinti, kad taip elgtis negalima, kad nieks taip nesielgia, norėdamas ko nors pasiekti. Jei kvėpavimo sulaikymai tęsiasi, rekomenduojama kreiptis į gydytoją.
Dauguma žmonių neretai pernelyg smarkiai jaudinasi ir kai kuriais gyvenimo atvejais patiria itin stipraus streso būseną. Kartais nerimas suaktyvėja ir nedingsta, o galiausiai netgi tampa labai stiprus ir jaučiamas visada. Tuomet diagnozuojamas nerimo sutrikimas. Kartu pasireiškia įvairių vidaus organų nervinės reguliacijos sutrikimo simptomų. Nustatyta, kad nerimo sutrikimais serga 3–5 proc. visų žmonių....
Skaityti daugiauRankose laikote žurnalą „Sveikas žmogus“, kuriame įprasta rasti daugybę informacijos apie įvairias ligas bei jų gydymą, sveiką gyvenseną, sportą, liaudies mediciną, psichologiją. Visa tai logiška, tačiau ar nevertėtų savęs paklausti, ar viso to užtenka, kad žmogus būtų visavertis ir sveikas plačiąja prasme? Kad gerai jaustųsi ne tik dėl to, kad neserga, bet ir todėl, kad gali laisvai bendrauti, pasitiki savimi, nejaučia jokių barjerų. Viena iš sričių, kurios neišmanydamas joks žmogus nesijaus laisvai bet kurioje situacijoje, – etiketas. Taigi apie etiketą, jo prasmę, esmę ir dar daugiau kalbamės su etiketo protokolo specialistu Seimo nariu Arminu LYDEKA...
Skaityti daugiauar ilgai reikia gydyti depresiją? paskutiniųjų dvidešimties metų tyrimai...
Skaityti daugiauyra daug būdų, padedančių kovoti su depresija: • prisiminkite, kad...
Skaityti daugiauEglę ir Darių Kauneckus dauguma žino kaip Ajurvedos pradininkus Lietuvoje. Jau prieš daugelį metų jie susidomėjo ezoterika, pradėjo ieškoti atsakymų į klausimus, kas aš esu, iš kur atėjau ir kokia mano paskirtis šiame gyvenime. Tačiau svarbiausia priežastis, paskatinusi ieškoti Ajurvedos žinių, – šeimos sukūrimas. Eglė pasakoja, kad jiems buvo labai svarbu palanki dvasinė ir fizinė aplinka, norėjosi švariai pradėti, nešioti, auginti savo atžalas, rūpintis jų sveikata ir dvasiniu gyvenimu. Kai susikaupė tikrai nemažai žinių ir patirties, atėjo ir natūralus noras dalinti. Taip atsirado Ajurvedos centras SPA Shanti, vienijantis norinčiuosius eiti savęs pažinimo, tobulėjimo, fizinės ir dvasinės sveikatos stiprinimo keliu. ...
Skaityti daugiauLytinis brendimas – sudėtingas ir labai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenimo periodas. Šį keletą metų besitęsianti procesą galima apžvelgti ir iš fiziologinės, ir iš psichologinės pusės. Fiziologija veikia bręstančio vaiko psichologiją. O psichinė bręstančio žmogaus būsena dažnai keičiasi ir jam pačiam net kartais būna sunku su savimi, jau nekalbant apie aplinkinius. Lytinis brendimas – periodas, kuris gali turėti įtakos ir tolimesniam žmogaus gyvenimui. Tad verta žinoti, ką apie šį nelengvą laikotarpį mano gydytojas psichoterapeutas-seksologas bei lytinio brendimo fiziologiją stebinti vaikų endokrinologė. ...
Skaityti daugiauGyvenimas lieka gyvenimu, ir norime to ar ne, kartais atsiduriame meilės trikampyje. Gana dažnai moterys draugauja su vedusiais vyrais. Kartais tai tęsiasi ne metus ar dvejus, o dešimtmečius. Kodėl tai vyksta? Mūsų pašnekovė gydytoja ginekologė Ingrida Kravčenkienė sako: „Esu moteris, sukaupusi nemažą gyvenimo patirtį. Bėgant metams jaunatvišką maksimalizmą iškeičiau į maksimalią toleranciją.“ Taigi laisvos moters ir vedusio vyro santykių peripetijos ir perspektyvos moterų gydytojos akimis....
Skaityti daugiauNieko neveikdamas žmogus gali susirgti. Nes jis nerealizuoja savęs, jaučiasi nelaimingas. Tas nieko neveikimas gali parodyti, kad žmogus turi gilesnių psichologinių problemų. Kaip teigia psichologė-psichoterapeutė Loreta DIELIAUTIENĖ, kartais prie tinginystės priveda neišspręsti vidiniai konfliktai. Kai jie išsprendžiami (jei žmogus dirba su savimi), pajudama pirmyn. ...
Skaityti daugiauKaip bet kuri kita emocija, pyktis sukelia tam tikrus fiziologinius pokyčius: supykus į kraują plūsteli adrenalinas, padažnėja širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimas, įsitempia raumenys, padidėja prakaitavimas, keičiasi mąstymas, nuslopsta virškinimo ir medžiagų pasisavinimo procesai. Vis daugiau mokslinių tyrimų įrodo ryšį tarp pykčio ir ligų. ...
Skaityti daugiauManipuliacija – tai slaptas psichologinis poveikis kitam žmogui, siekiant naudos sau. Iš tikrųjų manipuliacija yra visur, kur nėra logikos, ir tai yra tiek įprastas bendravimo būdas, kad dažniausiai jo net nepastebime. Kai sakome „Kaip man pasisekė“ ir kartu tikimės pagyrimo, – tai jau manipuliacija. Jei žmogus norės būti mandagus ir pasirodyti geranoriškai nusiteikęs mūsų atžvilgiu, – jis bus priverstas pagirti. Manipuliatorius visada apeliuoja į jausmus, o ne į proto argumentus....
Skaityti daugiauŽmonės (dažniau moterys, nors pasitaiko ir vyrų) teiraujasi, kaip padėti šeimos nariui ar partneriui išmokti kontroliuoti pyktį arba kaip padėti jį išsklaidyti. Tokie asmenys paprastai sako, kad myli savo žmoną (vyrą), kad tai puikus žmogus, turintis tik vieną trūkumą – pykčio priepuolius. Tokius pykčio priepuolius sunkiai išgyvena vaikai, dažnai tampantys pykčio objektu, kaip silpnesni ir nemokantys apsiginti. ...
Skaityti daugiauKairiarankystė — ne liga, ne įprotis ir ne defektas. Manoma, kad tai įgimtas dalies žmonių organizmo požymis, už kurį nuolat buvo baudžiama ir šaipomasi. Mokslininkų teigimu, dešiniarankiai ir kairiarankiai – visiškai skirtingi žmonių tipai, turintys skirtingą sąmonę ir pasaulio suvokimą. Kairiarankiams sunkiau gyventi ne pagal savo įpročius sutvarkytame pasaulyje, tačiau jie puikiai sugeba prisitaikyti ir naudotis savo unikalumu....
Skaityti daugiauSkonį vadina penktuoju jausmu. Dažniausiai net nesusimąstome, kaip praturtina mūsų gyvenimą gebėjimas jausti skonį. Valgydami skanų patiekalą jaučiame malonumą vien dėl to, kad galime pajusti ir įvertinti jo skonį, ir neprisiliečiame prie jo, jei skonis pasirodo įtartinas. ...
Skaityti daugiauNiekas negali išvengti streso - tai yra neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalis. Prie to prisideda įtampa darbe, šeimoje ir netaisyklingi mitybos įpročiai. Tačiau jūs stresą galite valdyti. Šie patarimai padės jums apmąstyti savo gyvenimo būdą ir valdyti įtampą bet kurioje situacijoje....
Skaityti daugiauKartais sakoma, kad „visos ligos dėl nervų“. Ir čia yra nemažai tiesos – nervų įtampa gali sukelti ne vieną ligą. Sirgti nenorime nė vienas, bet kaip šios įtampos išvengti? Apie tai kalbamės su medicinos centro „Neuromeda“ neurologe dr. Vanda LIESIENE....
Skaityti daugiauGydytojo duris dažnai praveria pacientai, skųsdamiesi, jog jų galvos smegenų funkcijos suprastėjo: sunku susikaupti, mąstymas sulėtėjo, tapo išsiblaškę, lieka daug neatliktų darbų. Ar tai su amžiumi susiję pokyčiai? Bei jei pacientui tik 30? Ar gali tokių sutrikimų atsirasti dėl nuovargio?...
Skaityti daugiau
Lankytojų komentarai
Parašykite savo nuomonę