){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Velykos buvo labai didelė šventė. Senuosiuose tautosakos tekstuose skaitome, kad „po nedėlios bus didžioji diena“. Artimų mūsų kaimynų – latvių, slavų, lenkų rašytiniuose šaltiniuose taip pat randame Velykas minint kaip didelę šventę.
Mes iš savo amžiaus pabandykime persikelti į tą laiką, kai tradicinis kalendorius tik formavosi. Dar nebuvome žemdirbiai, javų nepriauginome, grūdų neprikūlėme, gyvuliai neprijaukinti, mėsytės nėra – žmonės badauja. Todėl tikslas – sulaukti pavasario, Velykų, buvo labai svarbus. Seni žmonės net sakydavo: „Jau devyniasdešimt žiemų pragyvenau“. Sulauktas pavasaris kaip atskaitos taškas: pabusdavo gamta, atsirasdavo galimybė išgyventi, išmaitinti vaikus. Prasidėdavo naujas gyvenimo etapas. Tai buvo svarbiausia šventė.
Velykoms buvo ruošiamasi jau nuo Užgavėnių, Morės sudeginimo. Tai raginimas žiemai užleisti pavasarį. Velykų laikotarpis tęsiasi iki Sekminių, tai ilgas laiko tarpas. Gal todėl ir mes, priimdami visas metų šventes pagal pasaulinį kalendorių, jaučiame, kad šv. Velykos mums laukiamiausia šventė. Pavasaris, lyg ir vilčių daugiau, šviesiau...
Prasidėdavo viskas nuo Verbų puokštės susirinkimo. Nes šv. Velykos be verbos – tarsi skrydis vienu sparnu. Buvo skinamos gluosnio, žilvičio, karklo šakelės, papuošiamos žibutėmis, šalpusniais. Daug kur įkomponuojamas kadagys, kaip stiprybės simbolis, nes žaliuoja visus metus. Verbų sekmadienį pašventintas verbas naujakuriai stengdavosi pridaiginti savo sodybose, o jau nudžiūvusias naudodavo kaip smilkalus, norėdami apsisaugoti nuo ligų ir nelaimių. Visi stengdavosi Verbų sekmadienį atsikelti kuo anksčiau ir nuplakti verba kitą šeimos narį, iš kurio išsireikalaudavo pažado gauti margučių. Plakamasis taip pat laimingas, nes tikėta, kad tai lemia sveikatą. Tai būdavo ir savotiška akupunktūra. Kaip sakydavo šviesios atminties Eugenija Šimkūnaitė, „Kadagio akupunktūra geresnė už kinų lietuvio skūrai“.
Sulaukus Didžiosios savaitės, pirmadienį, antradienį, trečiadienį apžiūrėdavo visą ūkį: gal kur kelią pataisyti, tvorą sukalti, vaismedžius nuraišioti. Trečiadienį būtinai namus išvalydavo.
Didysis ketvirtadienis – vandens diena. Kas galėjo, maudėsi atviruose telkiniuose, upėse. Ir labai gerai būdavo, jei vanduo atitekėdavo iš rytų, nuo saulėtekio pusės. Kiti būtinai į pirtį nueidavo. Vanduo Velykų apeigose buvo labai svarbus.
Didysis penktadienis – sielos apsivalymo diena, susikaupimo, apmąstymo. Ir dabar, kas medituoja, penktadienį gali tai daryti. Tikintieji – nueiti į bažnyčią, o ir šiaip, galima pabūti su savimi, apmąstyti, paanalizuoti savo gyvenimą, lūkesčius, santykius su kitais. Ta diena duota tam, kad žmogus suprastų savo kuklią, bet reikšmingą vietą gyvenime.
Didysis šeštadienis – pilnas geros nuojautos ir supratimo, kad tai jau vyksta. Bažnyčioje pašventintas vanduo ir ugnis parnešami namo. Anksčiau tokia ugnimi buvo įkuriama krosnis ir gaminamas maistas. Šventintu vandeniu šlakstydavo namus, žmones, laukus, gyvulius, įpildavo į šulinį.
Aišku, margindavo margučius. Kiaušinį, kaip gyvybės simbolį, randame įvairių šalių tautosakoje. Jame yra viskas, ko reikia žmogui. Pavasarį, parskridus paukščiams, jis – pirmasis maisto šaltinis. Manoma, kad marginti vištos kiaušinius pradėta todėl, kad jie būtų panašesni į paukščių. Žmonės į margutį „sudėdavo“ įvairius palinkėjimus, išreikšdavo savo estetinį skonį ar tiesiog linksminosi. Mano mamos kaime senberniui išraižydavo visokių panyčių, tai jis visus dosniai vaišindavo. Spalvos – labai individualu. Vieniems žalia spalva reiškia pievą, kitiems – viltį. Todėl ir dabar patarčiau marginti taip, kaip jums norėsis. Nebijokit ir šiuolaikinių dažų. Jei mūsų močiutės būtų jų turėjusios, būtų pasinaudojusios.
Kiaušinis kaip gyvybės simbolis naudojamas ir vėliau. Per Jurgines piemenėliai vėl margina kiaušinius, o paaugusiems, kurie gano arklius, kepama kiaušinienė. Per Sekmines, kai gamta jau pabudusi, jaunimas vestuves repetuoja – vėl kepama kiaušinienė. Taigi kiaušinis – subtiliai atskleidžiamas gyvybės simbolis.
O kol šeimos nariai margina margučius, šeimininkės kepa pyragus, gamina maistą sekmadienio pietums. Vaikai turėdavo nulipdyti sviestinį Velykų avinėlį, kurį įstatydavo į sudaigintas avižas, kaip į pievelę. Jei vietos daugiau – galima ir margučių pridėti. Avižas pasiruošti nesunku, tik reikia prieš porą savaičių jas patalpinti į nedidelį kiekį vandens, pridengti drobele ir palaukti kol sudygs.
Išaušus šv. Velykų rytui, visi pusryčiaudavo, dalydavosi margučiais. Ir pirmąjį margutį dalija ne tėvas ar senelis, o mama ar močiutė. Tai kaip simbolinis priminimas, kad moterys išsaugo ir tęsia gyvybę bei tradicijas. Po šv. Mišių prasideda linksmybės, margučių ridenimas, žaidimai, sūpuoklės.
Nereikia pamiršti ir vaikų Velykėlių. Jos būdavo po savaitės, ir visas dėmesys skirtas vaikams. Ir dabar mažiesiems galima leisti patiems susikurti šventę, nusimarginti kiaušinukų, gal net išsikepti pyragą, susitvarkyti savaip namus, pasikviesti savo svečių. Vaikai turi tokią fantaziją ir intuiciją, kuri puikiai susisieja su tradicijomis. Taip jie ūgteli, praauga save.
Ko gero, labiausiai trūksta paprastumo ir gerumo būti paprasčiausiais žmonėmis. Dabar žmogus nori būti labai reikšmingas, svarus. Ir tai daro kaip įmanydamas. O jei jau negali, jaučia, kad pats savyje neturi to svorio, tai turi tą įvaizdį kurti. Daiktais, gyvenimo būdu, darboholizmu. Gal dar nuo sovietinių laikų likęs įprotis, kai darbas sekmadienį buvo laikomas pagirtinu. Tas viešas interesas, įvaizdžio sukūrimas, jėgos, skirtos jam išlaikyti, atima iš mūsų tą jaukų ir savitą pasaulėlį, dalelę mūsų pačių. Tos pastangos dažnai iškreipia realybę. Taip ir su šventėmis. Tokie žmonės dažnai ir pasigiria, kad net Didįjį šeštadienį neturėjo laiko marginti kiaušinių ar ruoštis šventei. Tik prekybos centre nupirko, kas buvo po ranka. Šventės kūrimas permestas į specializuotus verslus: kas kepa, kas ką gamina, kas margučius margina, belieka tik nusipirkti. Susinešei, susidėjai... bet viskas svetima, ne tavo rankų darbas, neturi tos geros energijos, neprijaukinta šitoje erdvėje. Be viso to ritualai ir vaišės praranda prasmę...
Taip, dažnai skubėdamos mes lyg ir viskuo pasirūpiname, superkame, paruošiame vaišes ir dovanas, bet... šventė į namus neateina... Arba būna kažkokia vienpusiška, skurdi, nors stalas ir lūžta.
Taip, nes neįdėta širdies, šilumos, ne mūsų... O blogiausia tai, kad mes tą skurdą perduodame toliau. Gražiai yra pasakęs Antuanas de sent Egziuperi „Mažajame prince: „Iš kur aš? Iš savo vaikystės“. Kokius matome vaikystės namus, tokius ir kuriame. Jei namuose nebuvo bendro susėdimo prie stalo, jo ir netrūks. Jo ir negalėsi duoti savo vaikams. Ne veltui sakoma: pavasario diena rudenį savaitę atstoja, tai vaikystės diena, apgaubta šilumos, buvimo kartu atstoja ir metus, ir kitus.
Savaime suprantama. Gaila, bet dabar dažnas veiklios moters ar visuomenininkės tipas, kai praktiškai prarandame savo vaikus. Aišku, yra išimčių, bet dažniausiai nutinka būtent taip. Jei tu nesuteiki savo vaikams jaukumo ir šilumos, švenčių šviesos, meilės vaikystėje, tai senatvėje tavęs laukia senelių namai. Gal ištaigingi, gal kuklesni, bet taip pat be šilumos ir meilės.
Aišku, nėra lengva. Juk moteris ir laiko tris kertes. Ant jos rankų ir sukasi tas visas pasaulis, su kuriuo užaugame ir kurio dėka išliekame. Ir kasdienybėje, ir šventėse, kurias ji dažniausiai ir sukuria.
Šventės mums tikrai yra svarbios. Jos tarsi gelbėjimosi ratas šiuolaikiniam, net, sakyčiau, užguitam žmogui. Tarsi kas sakytų „ nagi imk, žmogiuk, džiaukis, gyvenk...“ Taigi šventes švęsti reikia.
Po pokalbio su etnografe Gražina Kadžyte liko kažkoks jaukus jausmas, noras pabandyti. O gal įmanoma pasiruošti šventei, kuri tikrai ateitų ir pasiliktų? Su pačių surinktomis verbomis, „vardiniais“ margučiais, sviestiniais avinėliais, vaikų Velykėlėmis, apvalytais namais ir siela. Tegul ir be didelių dovanų, nes dovana dovanai nelygu. Vis dėlto norėtųsi skristi abiem sparnais.
Gal pabandysite ir jūs?
Skausmas - subjektyvus pojūtis. Jo intensyvumas priklauso nuo organų pažeidimo, skausmo slenksčio, centrinės nervų sistemos būklės. Daugybė moterų nuolat patiria nuolatinį ar epizodinį skausmą, kuris trukdo gyventi, pailsėti, užmigti. Jis yra pagrindinis daugelio ginekologinių ligų simptomas. Nukenčia asmeninis, socialinis ir seksualinis gyvenimas, moteris atrodo liguistai ir nuolat pavargusi....
Skaityti daugiauKiek turėtų trukti lytinis aktas, geriausiai žino moteris, todėl jos ir reikia pasiklausti. Bet ar verta patikėti, kai ji meilikaujančiai sako, jog jai užtenka ir tų 30 sekundžių? Greičiausiai protinga ir mylinti moteris labai nenusimins dėl kelių per greitai išsiveržusios sėklos kartų, bet jeigu taip atsitinka visada? Paguodžiant galima pasakyti, kad priešlaikinė ejakuliacija - lengviausiai išsprendžiama seksualinė problema....
Skaityti daugiauKasdien pas ginekologus apsilanko daugybė įvairaus amžiaus moterų, kurias vargina mėnesinių ciklo sutrikimai. Kartais gali užtekti tik menko streso, didelio nuovargio, ir menstruacijos sutrinka. Kiekviena moteris bent kartą patiria nedidelių ciklo nukrypimų, kurie nekelia didelio pavojaus, tačiau kartais tai gali būti prasidedančios ligos signalas. Kaip išgirsti tokį signalą ir juo pasirūpinti? Kalbamės su akušere-ginekologe Vita JAUNIŠKIENE....
Skaityti daugiauPrižiūrėti ausis ne mažiau svarbu nei reguliariai valyti dantis, plauti plaukus ar karpyti nagus. Daugiausia ausų priežiūros sunkumų sukelia joje besikaupiančios tąsios, geltonos išskyros - ausies siera. Šių išskyrų kiekis yra individualus: vieniems jos gaminasi tiek mažai, kad ji niekada nesikaupia, tuo tarpu kitų ausyse kamščiai susidaro kas du trys mėnesiai. Nepamanykite, jog ausies siera tik teikia rūpesčių - ji yra labai svarbi bei naudinga, nes apsaugo ausų landas (nuo būgnelio iki išorinės ausies) nuo dulkių, bakterijų ir kitų nešvarumų. Taigi jos ausyje turi būti, tik, žinoma, ne per daug....
Skaityti daugiauBeveik kiekvienam bent kartą gyvenime ūžė, spengė ar zvimbė ausyse. Tačiau ar visada į tokius dalykus reikia kreipti dėmesį? Viena mūsų žurnalo skaitytoja pasakoja apie savo problemą ir klausia: „Jau keleri metai man tiek dieną, tiek naktį ūžia ausyse. Ar yra kokių gydymo būdų nuo to ūžesio išsigydyti, ar teks kentėti visą gyvenimą?“ Manau, šis klausimas labai aktualus daugeliui, taigi pasistengsiu papasakoti apie šį simptomą išsamiau...
Skaityti daugiauTikrai nedaugelis vos sunegalavę skuba pas gydytoją. Visų pirma, kol užsiregistruosi ir pateksi, nesunki liga praeis savaime, o jei reikia tik konsultacijos... Gyvename XXI amžiuje, todėl daugeliui visagalis internetas yra geriausias patarėjas. Veikiausiai todėl žurnalo „Sveikas žmogus“ interneto tinklalapyje, taip pat vis populiarėjančiame „Facebook“ puslapyje ir sulaukiame daugiausia mūsų skaitytojų klausimų. Kiti savo problemas išdėsto laiške redakcijai. Apžvelgsime dalį jų. Šįkart pasirinkome ginekologiją, o į klausimus atsako Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos Moterų konsultacijos vadovė docentė Rosita Aniulienė....
Skaityti daugiauKiekvienai porai moters nėštumo metu lytiniai santykiai sukelia tam tikrų dvejonių. Vienoms poroms nėštumas seksualiniam gyvenimui teikia tik privalumų, kitoms – tai susirūpinimas ir problemos. Iškyla begalės klausimų, į kuriuos atsakymus gali pateikti tik moterį nėštumo metu prižiūrintis gydytojas. Kas atsitiks, jeigu moteris patirs orgazmą? Ar galima mylintis sužaloti kūdikį? Ar gali seksas sukelti persileidimą? Kokia yra infekcijos patekimo rizika? Į šiuos klausimus atsako Vilniaus gimdymo namų akušerė-ginekologė ALINA KITOVIENĖ....
Skaityti daugiauMoksliniai tyrimai nustatė, kad natūrali kontracepcija ne tik įmanoma, bet ir gali būti efektyvi (toms, kurių ciklas reguliarus, patikimumas – daugiau nei 90 proc.). Kiekviena moteris turi tam tikrą ciklo ritmą, todėl reikia tik išmokti stebėti savo pojūčius. Dažniausiai rekomenduojama naudotis keliomis vaisingų ir nevaisingų dienų nustatymo metodikomis. Apie kalendorinį, temperatūros ir gleivių stebėjimo metodus konsultuoja gydytojas ginekologas med.dr. Genadijus KRAVČENKA....
Skaityti daugiauGinekologė Violeta Jonaitienė jau septynerius metus nepaliauja žavėtis Suomijos mokslininkų išradimu – hormonine gimdos spirale. Šiai kontracepcijos priemonei prieš dešimtmetį pasirodžius Lietuvoje, gydytoja viena pirmųjų šalyje ėmė ją siūlyti savo pacientėms. Pasak ginekologės, per tiek metų neteko girdėti blogų atsiliepimų, o dažna moteris po kurio laiko grįžta „antram kartui“. Jonaitienė yra tokia tikra šios priemonės veiksmingumu, nes pati yra ją išbandžiusi. Gydytoja ją dažniausiai skiria nemaloniam sutrikimui, kuris kamuoja daugelį moterų, – gausioms mėnesinėms mažinti....
Skaityti daugiauVitaminai ir mikroelementai – kiekvieno žmogaus organizmui būtinos medžiagos. Norėdami išvengti organizmo išsekimo, imuninės sistemos susilpnėjimo, turėtume kasdien papildyti savo maisto racioną vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis. Šįkart apie tai, kodėl mūsų organizmui taip reikalingas magnis....
Skaityti daugiauŽmogaus kūne nuolatos vyksta įvairios cheminės reakcijos. Vykstant medžiagų apykaitai, kūno temperatūra svyruoja apie + 37°C. Tačiau žmonės ar net žmonių bendruomenės turi individualias „normalios“ kūno temperatūros variacijas. Išsamiau apie visa tai kalbamės su Kauno medicinos universiteto klinikų Infekcinių ligų klinikos prof. Alvydu Laiškoniu....
Skaityti daugiauNuo senų laikų geriamoji soda buvo patikima pagalbininkė ir pyragą kepant, ir virtuvę valant, ir ligas visokias išvaikant. Prisiminkime jos galias ir paklausykime įvairių specialistų nuomonės, kuo soda gali padėti dabar....
Skaityti daugiauMedicinos specialistai, remdamiesi pasaulio statistikos duomenimis, teigia, kad dauguma ligų prasideda nuo žarnyno veiklos sutrikimų. Norint išgydyti organizmą ar išvengti ligų, visų pirma būtina išvalyti organizmą – pašalinti jame susikaupusius šlakus bei toksinus....
Skaityti daugiauPakilusi temperatūra nėra liga, o tik ligos požymis. Net keliais laipsniais pakilusi temperatūra rodo organizmo reakciją į ligą – vadinasi, organizmas pradeda kovoti su liga. Žmogaus kūno temperatūra svyruoja – mažiausia ji yra naktį (tuomet lėčiausia medžiagų apykaita) ir ryte, o, organizmui tampant aktyvesniam (dieną), ji vertinama kaip normali, kai yra 36,4–36,7°C. Nuo neaukštos temperatūros vaistų nereikia. Tačiau ką daryti jei temperatūra nedaug pakilusi laikosi ilgesnį laiką? Ką rodo ilgalaikė pakilusi temperatūra, kokios galimos priežastys ir ką tokiu atveju daryti, konsultuoja Vilniaus sveikatos namų vaikų ligų gydytoja Lorita BUDRIENĖ....
Skaityti daugiauNe vieną šimtmetį stengiamasi padėti tiems, kuriems išsivysto priklausomybė nuo alkoholio. Kuriami vaistai, atrandamos vis naujos psichoterapinės metodikos, praktikuojama ir „bobučių medicina“. Kelyje į pergalę prieš priklausomybę visi metodai tinkami? Bent jau tokios nuomonės yra net kompetentingiausi medikai, dirbantys su priklausomais žmonėmis. Anot jų, alkoholizmo gydymas turi būti kompleksinis, tačiau kas įeina į tą kompleksą – artimųjų ir pačio žmogaus reikalas. TV laidos kūrybinė grupė pasikalbėjo su keliais specialistais, turinčiais ne vienerių metų darbo patirtį. Teiravomės apie vieną dažnai taikomą metodą, kuris kartais suteikia žmogui antrą galimybę, o kartais ir ne. Apie kodavimą. ...
Skaityti daugiauŠiame straipsnyje sužinosite, kokie yra pagrindiniai priklausomumo nuo alkoholio simptomai, kokios gali būti jo priežastys ir kokios šiandien yra alkoholizmo gydymo galimybės....
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę