Mūsų kaulai ir raumenys

Esminė visų gyvų būtybių savybė ir būtinybė – judėjimas. Primityviausieji juda irdamiesi išoriniais žiuželiais ar plaukelių pavidalo organoidais. Sudėtingesnės sandaros organizmuose ima formuotis plėvinė, vėliau – kremzlinė bei kaulinė atrama, prie kurios tvirtinasi specializuotos, susitraukti bei atsipalaiduoti ir tam tikrą jėgą išvystyti galinčios raumeninės ląstelės, miocitai. Su judėjimu siejasi ir daugelis organizmo gyvybinių funkcijų – kvėpavimas, kraujo cirkuliacija, kramtymas, rijimas, gimdymas, mirksėjimas, tuštinimasis ir kt. Judėjimo sistemai priskiriami kaulai (bei jų jungtys) ir raumenys. Jie sudaro apie tris ketvirtadalius visos suaugusio žmogaus kūno masės.
 

Mūsų kaulai


Išorinis kaulų vaizdas ir vidinė struktūra kinta ir persitvarko pagal mūsų amžių, gyvenseną, profesiją ir kt. Kaip ir visuose gyvo organizmo audiniuose, kauluose (nors ir lėtai) vyksta medžiagų apykaita, pasikeičia ląsteliniai ir kiti struktūriniai komponentai. Manoma, kad kas 2 mėnesius vidutinio amžiaus žmogaus kaulinis audinys beveik visiškai atsinaujina.
Gimęs žmogus turi apie 270 kaulų. Suaugusio žmogaus kūne, kai kuriems kaulams jungiantis, lieka per 200 nuolatinių kaulų.
Kaulai yra svarbi kūno atrama stovint, judant. Prie jų tvirtinasi raumenys, susitraukdami per sąnarius, jie judina kūną ar jo dalis. Kaulai formuoja įvairių kanalų, kūno ertmių (krūtinės, dubens, kaukolės smegeninės ir kt.) sienas, saugo smegenis, svarbius vidaus organus, kraujagysles, nervus. Kauluose kaupiasi organizmo gyvybinėms funkcijoms būtinų mineralų atsargos.
Apžiūrint kaulą gali pasirodyti, kad tai yra negyvas vientisas monolitinis organas. Iš tikrųjų taip nėra, ir tai geriausiai matoma kaulo pjūvyje. Jame matyti, kad kaulų išorėje yra balta kieta tankioji kaulinė medžiaga, po ja – korėtoji (kempinę primenanti) medžiaga (1 pav.).
Dažnai kaulų viduje būna įvairios formos ertmių. Didelę jų dalį užpildo kraujo ląstelių gamyboje nuolat dalyvaujantys raudonieji kaulų čiulpai.
Kitus (geltonuosius) kaulų čiulpus sudaro jungiamasis, riebalinis audinys. Tokia kaulų sąranga leidžia neprarandant tvirtumo sumažinti jų masę.
Gyvo žmogaus kaulinį audinį sudaro organinis (baltyminis) ir neorganinis (mineralinių medžiagų) komponentai. Organinį komponentą sudaro kaulų ląstelės, baltymai (kolagenas ir kt.). Organinės medžiagos suteikia lankstumą, elastingumą. Neorganinės medžiagos (kalcio, kalio, fosforo ir kt. druskos) sudaro mineralais prisotintą kaulų ląsteles supančią tarpląstelinę terpę, kuri suteikia kaulams kietumo tvirtumo.


Po mirties gana greitai suirus kitiems audiniams, kaulai išlieka ilgiausiai (šimtmečius, o retesniais atvejais dar gerokai ilgiau) ir archeologinių tyrinėjimų metu rasti kaulai mokslininkams teikia daug svarbių duomenų apie žmogų, jo amžių, ūgį, lytį, ligas ar traumas ir kt.
Abiejų kaulą formuojančių medžiagų santykis kinta metams bėgant, jų sąsaja kaule suteikia visiems žinomą kaulų tvirtumą, atsparumą gniuždymui, tempimui ir kt.
Kaulų išorę ir ertmių vidų beveik visur dengia antkaulis. Jis svarbus viso kaulo struktūrai ir funkcijai ir yra tarsi medžio žievė (ją nugramdžius medis nebeauga, džiūsta), jame daug kaulą maitinančių kraujagyslių, nervų, todėl, jį pažeidus, sutrinka kaulo gyvybingumas, struktūrinių komponentų atsinaujinimas. Antkaulyje yra dvejopų ląstelių, vienos iš jų ardo „senąją“, kitos gamina „naują“ kaulinę medžiagą.
Kaulai jungiasi kremzlėmis, plėvėmis, raiščiais ir sudaro struktūrinį funkcinį kompleksą vadinamą griaučiais. Kremzlės yra tam tikra jungiamojo audinio atmaina, kurios ląsteles – chondrocitus – supa kitokios negu kauluose sudėties tarpląstelinė medžiaga. Kremzlės dengia sąnarinius kaulų paviršius, sukuria elastingesnį, tvirtą, spūdų šio paviršiaus pobūdį. Kremzlės yra tarp vaisiaus kaukolės kaulų, tarp stuburo slankstelių, jungia dubenkaulius ir kt. Metams bėgant sąnarinės kremzlės kinta, „susidėvi“, sutrinka sąnarių paslankumas, dėl to neretai judesiai darosi skausmingi. Tarpusavyje besijungdami, kaulai sudaro daugybę įvairaus sudėtingumo ir laisvumo sąnarių. Anksti užsiėmus kūno gimnastika, sąnariai įgauna neįtikėtiną laisvumą (vadinamiesiems gutaperčiniams žmonėms).
 

Raumenys


Žmonių organizme judesius vykdo raumenys. Jie dengia griaučius, o, jiems susitraukiant, atrodo, tarsi po oda bėgioja pelytės (iš to kilęs ir lotyniškas raumens pavadinimas – muscus, musculus – pelytė, bei neretai vartojama sąvoka muskulatūra, raumenynas.)
Raumenų masė teikia kūno formą, grožį, įsitempdami spaudžia greta einančias kraujagysles (palengvina kraujo cirkuliaciją, todėl judant gerėja ir mūsų savijauta), formuoja kūno paviršiaus reljefą, adekvačias mūsų veido emocines išraiškas. Raumenų veikla nulemia mūsų kūno ir jo dalių padėtį erdvėje, laikyseną, formuoja kūno kalbą.
Raumenų sandara. Raumuo yra organas, kurį sudaro specializuotos galinčios susitraukti (sutrumpėti), o po susitraukimo – atsipalaiduoti raumeninės ląstelės – miocitai. Jie formuoja raumenines skaidulas ir gana stambius akimi matomus skaidulų pluoštus, kurių išorę kloja plonytė jungiamojo audinio plėvelė. Visą kiekvieno raumens išorę taip pat dengia ir nuo kitų raumenų bei gretimų struktūrų atskiria kiek storesnė jungiamojo audinio struktūra – fascija. Tarp raumenų likusias įdubas užpildo purus jungiamasis, riebalinis audinys, kuriame tęsiasi kraujagyslės, limfagyslės, nervai.
Raumeninės skaidulos susitraukia tik jas paveikus nerviniams impulsams, darant įtaką ir kai kuriems (kalcis, kalis, natris, fosforas ir kt.) mikroelementams.
Sveiko sąmoningos būklės asmens raumenys yra tam tikros įtampos būklės. Tai yra raumenų tonusas. Jo buvimą gali pajusti kiekvienas, liesdamas stangrius savo kūno paviršiuje apčiuopiamus raumenis.
Didelė dalis kūno raumenų yra nevalingi, t.y. mes negalime paveikti jų veiklos. Tai vadinamieji lygieji raumenys. Jie išsidėsto vidaus organų (skrandžio, žarnų, bronchų ir kt.), kraujagyslių, įvairių liaukų latakų ir kt. sienose. Tokie raumenys susitraukia lėtai, jų jėga nedidelė.
Kiti raumenys yra valingi, vadinamieji skersaruožiai . Žmogaus kūne jų yra apie 600, dauguma – poriniai. Jie išsidėsto po oda, dauguma jų sausgyslėmis tvirtinasi prie kaulų (antkaulio) ar odos, siejasi su kūno ir jo dalių judesiais, visiškai ar dalinai formuoja kai kurių kūno ertmių (pilvo, krūtinės, burnos) sienas. Dalis tokių raumenų yra ir organuose – ryklėje, gerklose, gomuryje, liežuvyje, akies obuolio ar išeinamosios angos aplinkoje ir kt. Šie raumenys susitraukia greitai, išvysto didelę jėgą, bet gana greitai pavargsta. Jiems dirbant sunaudojama energija, susidaro apie 90 proc. mūsų kūno šilumos.
Kaip atskira skersaruožio, bet nevalinga raumens atmaina yra širdies sienos raumuo, ritmiškai susitraukiantis ir užtikrinantis nenutrūkstamą kraujo cirkuliaciją kraujagyslėmis.
Raumenų masė metams bėgant kinta – ji nedidelė vaisiaus ir naujagimio kūne, po gimimo, didėjant judesių apimčiai jų masė palaipsniui didėja. Suaugusio žmogaus raumenys sudaro didesnę kūno masės dalį. Dirbant sunkų fizinį darbą, intensyviai sportuojant, raumenų masė didėja (vystosi hipertrofija). Nesant darbinio krūvio, raumenų masė mažėja, jie darosi silpnesni. Išnykus įprastinei gravitacijai, tam tikri raumenų masės mažėjimo ir raumenų silpnumo požymiai aptinkami, pvz., kosmonautų kūne po ilgai trunkančių kosminių skrydžių.
Kai kurių ligų atvejais, taip pat sutrikus raumeninių skaidulų metabolizmui, stokojant kai kurių mikroelementų, kyla laikini skausmingi raumenų susitraukimai, vadinamieji spazmai, ištinka mėšlungis.
Senstant raumenų masė palaipsniui ima mažėti, raumenys tampa silpnesni, nyksta raumeninės ląstelės, jų vietą užima jungiamasis, riebalinis audinys.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

Jonas
2020-11-22 17:11
(bad)(weird)
Jonas
2017-10-02 23:11
O kodėl pamirštos sausgyslės, kurios jungia raumenis prie kaulų? Reikia išaiškinti problemas pasitelkiant sausgyslių problemų mažinimą.

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai