Pirtis: švaros ir sveikatos oazė

Pasižvalgykime po pasaulį

Gali keistis forma, tačiau esmė, egzistavusi jau prieš 5 tūkstančius metų, išliko ta pati. Apsivalymas. Išties retkarčiais suima sveikas pavydas pagalvojus apie ištaigingas Romos imperijos pirtis. Matyt, ne veltui jos buvo statomos su poilsio, skulptūrų kambariais, sodais ir paveikslų galerijomis. Gal dėl to senovės Romos, Graikijos, Babilono ir Egipto eiliniai žemdirbiai, kariūnai ar amatininkai puikiai suvokė meną ir jo reikšmę...
1) Maloni turkiška pirtis...
Kiekvieno regiono, kontinento ar šalies pirtis turi tik jai būdingų bruožų. Turkiškose pirtyse - chamame - grindys šildomos karštu oru, vėliau laistomos karštu vandeniu. Joje nuolat būna ta pati temperatūra - 850C. Tačiau, be pagrindinės patalpos, yra ir kitų. O jose temperatūra, nors ir ne itin, bet svyruoja. Garuose ypač gerai kūną veikia masažai. Drėgnas garas minkštesnis ir už rusišką, ir už sausą saunos. Kaip ir visur Rytuose, chamame laikas tarsi neegzistuoja. Viskas daroma lėtai, tačiau joje nevertėtų lankytis tiems, kurių bloga kraujotaka.
2) Maloni ir skandinaviška...
Iš Skandinavijos šalių paplitusioje saunoje treniruojama širdies, kraujagyslių sistema. Be atsipalaidavimo, stiprinamas ir kūno imunitetas. Saunoje temperatūra siekia 900-1400C, santykinė oro drėgmė - 5-15 proc. Tokiame sausame ore žmogus lengviau pakelia karštį ir išgarina prakaitą. Norint saunoje užsitikrinti normalią kraujotaką, toksinų pašalinimą, kojos turi būti viename lygyje arba aukščiau galvos. Jei sėdėsite - didesnė tikimybė, kad kojos nutirps. Be to, saunoje skysčių vartojimas svarbus kaip niekur kitur: reikia susigrąžinti prarastą kūno drėgmę. Tokios saunos ypač nepatinka klaustrofobija sergantiems žmonėms.
3) Tačiau maloni ir japoniška...
Japoniška pirtis iš pažiūros labai paprasta, tačiau egzotiška. Statinė užpildoma iki 50-600C temperatūros kaitintomis kedro pjuvenomis, sumaišytomis su egzotiškomis žolėmis. Įlindus į šią masę, ir mėgaujamasi šiluma bei aromatu. Prakaitą sugeria pjuvenos, o kūnas yra prisodrinamas naudingų gydomųjų žolių kvapo. Vėliau prasideda procedūros itin karštu vandeniu. Japonai teigia, kad tokia pirtis nuostabiai mažina riebalus. Jie žino auksinę taisyklę: kurie kaitinasi tuščiu skrandžiu, lieknėja, o kurie pilnu - storėja.

Pasidairykime ir po savo kiemą

Nors pirmosios rašytinės užuominos apie pirtis dabartinėje Lietuvos teritorijoje atsirado tik XIII a., neabejojama, kad pirtys egzistuoja jau daugiau kaip tūkstantį metų.Tada lietuvių senoliai gyvendavo dūminėse pirkiose - jose dieną tarp akmenų kūreno ugnį, o naktį nuo jų sklido šiluma. Ant įkaitusių akmenų užpylus vandens, kylantis garas greitai kaitindavo patalpą. Tad troba akimirksniu tapdavo pirtimi. Jau vėliau dūminėse pirtyse lietuviai pradėjo minti linus, rūkyti mėsą, džiovinti odas.
Kaimuose ir dabar daugiausia dūminių pirčių. O saunos, dujomis ir elektra kaitinamos pirtys paliekamos mėgstantiems naujoves. Tačiau kad ir kokio tipo ji būtų, čia visi lyg per karnavalą tampa lygūs. Kad ir su itin prašmatniu papuošalu, pirtyje ilgai neišbūsi dėl didelės kaitros. Bendraujant pirtyje dingsta ne tik drabužiai. Visi žmonės nusimeta kaukes, džiūgauja, šūkauja ar kenčia nuo vantų smūgių. Žmogus joje lieka toks, kokį jį pagimdė motina gamta...
"Ką tik patekėjusio mėnulio šviesa nušvietė dūminę pirtelę. Žarijos jau išsklaidytos, o ir užsilikusios baigia blėsti.
Priepirtyje ant krosnies garuoja keli dideli špižiniai puodai. Nuo vieno iš jų sklinda šviežių mėtų kvapas, retkarčiais susimaišantis su dilgėlių bei tujų šakelių nuoviro garais. Ant vidury priepirčio stovinčio kadaginio stalelio akį traukia šviežias, skystas medus. Ant grindų - mediniai kubilai. Į juos, įpylęs tirštai žalsvos spalvos nuovirą ir palikęs šiek tiek atvėsti, įeinu į pirtį.
Nuo laiko ir dūmų pajuodavusios lubos sudaro kontrastą suolams, užtiestiems akinamai balta drobule. Lėtai prisėdu ir vos keliais vandens lašais apšlakstau akmenis. Pasklinda maloni šiluma. Tai tik pirmasis pasikaitinimas. Niekur skubėti nereikia, nes jų laukia... septyni. Pirmasis - sausas, be didelio karščio - apsipratimui...".
 

Kaip dingsta kūno svoris

Garinėse (rusiškose) pirtyse temperatūra būna 40-60° C, santykinė oro drėgmė - iki 100 proc. Pirmą kartą įėjus į pirtį kūnas turi būti sausas, kitaip galima "sugadinti" karštį ir pakenkti sveikatai - dėl šlapios odos garai pasidaro "sunkūs".
Vanduo, karštis ir garai čia vienvaldžiai šeimininkai. Karštis atidaro ir išvalo visas odos poras, pašalina iš jų purvą, apmirusias ląsteles. Taip jis padeda atsinaujinti, pagerina medžiagų apykaitą. Pagerėjus kraujo apytakai, gausiai pasisavinamos maisto medžiagos, vanduo ir deguonis. Karštoje garinėje pirtyje pulsas pagreitėja iki 120 kartų per minutę. Į kraujagysles suplūdus daugiau kraujo, jos išsiplečia, pradeda gausiai tekėti prakaitas. Suaktyvėja kvėpavimas pro odą. Norint palengvinti prakaito išsiskyrimą, akmenis galima apipilti eukalipto, pušies ar apelsinų antpilu. Vien tik eukalipto lapų sudėtyje yra apie 40 naudingų sveikatai komponentų. Be to, pirtyje pasklis malonus kvapas.
Dažnai sergantiesiems sloga, kvėpavimo takų ligomis ypač patartina pirtyje giliai kvėpuoti pro nosį. Įtraukus karšto oro, plaučiuose jį reikia šiek tiek palaikyti. Įkvėpimo ir iškvėpimo pratimą galima kartoti iki septynių kartų ir ... sloga dingsta akimirksniu.
"Ketvirtą kartą išėjęs iš pirties, kieme apsiliejau ką tik iš šulinio pasemtu vandeniu. Atsisėdęs priepirtyje pradėjau gurkšnoti mėtų arbatą, retkarčiais mediniu šaukšteliu pasisemdamas skysto medaus. Kūnas darėsi vis lengvesnis, mintys - skaidresnės.
Paėmiau iš anksto paruoštą molį. Išsitepęs visą kūną vėl patraukiau į pirtį, kur dėl tvyrančio karščio teko net palinkti prie grindų. Dar ir dar ant akmenų užliejęs vandens pradėjau jausti, kaip pradeda veikti molis. Rodėsi, tarsi kūnas traukiasi, mažėja. Galutinai išdžiūvęs, molis pradėjo trūkinėti.
Ir vėl: šulinio vanduo, arbatos gėrimas, kojas laikant šiltame augalų nuovire. Apžiūrinėdamas savo odą stebėjausi: ji kaip kūdikio. Glotni ir švelni. Rodės, kad net nebeliko brėžimų, pūslių bei nuovargio. Ne, miegoti dar ne laikas. Vantos jau seniai mirksta, vis nesulaukdamos savo eilės...".
 

Vantų galia

Žinoma, pirtis, be sveikatą gerinančios paskirties, turi ir kitą - higieninę. O jos geriausias palydovas - karštas vanduo. Nuo aukštos vandens temperatūros suaktyvėja organizmo medžiagų apykaita, išburksta paviršinis odos sluoksnis. Štai tuomet reikia čiupti į rankas vantas ir, šlakstantis vandeniu, pertis. Atsiskyrusi suragėjusi oda nuplaunama kartu su nešvarumais bei mikrobais. Šaltas vanduo po kaitinimosi dar labiau suaktyvina kraujotaką bei kvėpavimą. Kartojant karštą ir šaltą procedūras vyksta kraujo apytakos gimnastika. Tokie pratimai padeda pasiekti stulbinančių pojūčių.
Vantų paruošimas - žinojimo bei kantrybės reikalaujantis darbas. Žiemai jos ruošiamos per Jonines - tuo metu beržų lapai sukaupia daugiausia vertingų medžiagų ir tvirčiausiai laikosi ant šakelių. Vasarą vantas galima surišti prieš einant į pirtį, tačiau pačioje vasaros pradžioje lapeliai per daug gležni ir greitai nubyra.
Vantos turi būti storos, lengvos, padarytos iš šakelių, nupjautos sausu oru ir išdžiovintos pavėsyje, pučiant vėjeliui. Jos neturi nuplikti jau pirmą kartą garinantis. Prieš einant į pirtį vantas galima "kaitinti" - jos keletui minučių pamerkiamos į karštą vandenį. Ilgam jų ten palikti nereikia - dings aromatas. Šlapias vantas galima dėti ant karštų akmenų - nuo jų kylantys garai paskleis savo gydomąsias galias.
Labiausiai paplitusios beržinės vantos. Jų lapų sudėtyje yra eterinių aliejų, vitaminų C ir A, kurie palaiko odos jaunumą. Lapai gerai prilimpa prie kūno ir sugeria prakaitą. Ąžuolinė vanta prakaitą sugeria prasčiau. Tačiau ąžuolo lapai yra daug platesni ir todėl geriau "vaiko" garus. Jie labiau tiks tiems, kurie mėgsta gerai pasigarinti. Nors mūsų kraštuose eukalipto vanta - reta prabanga, tačiau vertėtų žinoti, kad tai yra pats tikriausias vaistas, kai sergate plaučių ligomis. Ji taip pat padeda gydyti pažeistas vietas, sąnarių skausmus ir patempimus. Spygliuočių vantai tinka eglės, kedro, kadagio šakos. Nors po apdorojimo spygliai pasidaro minkštesni, šiam procesui vis tiek reikėtų pasiruošti ir prieš periantis šiek tiek labiau "apšilti". Kad iš dilgėlių verdamos sriubos bei arbatos, žinome seniai. O štai dilgėlių vantos - tikras išsigelbėjimas, kai labai skauda sąnarius ir juosmenį. Norėdami išvengti nudilginimų, jas paprasčiausiai nuplikykite karštu vandeniu. Ievos vanta ypač gelbsti sergant gripu. Ievos lapuose esantys vitaminai - vieni iš geriausių kovotojų su bakterijomis. Jei norite, kad oda gautų skaistumo ir grožio, vanokitės liepinėmis vantomis.
Vanojimas pradedamas glostomaisiais judesiais - nuo pėdų, klubų ir pilvo, krūtinės ir kaklo link. Po to atsargiai pradedama perti kojas, pilvą, krūtinę, rankas. Užbaigiama trynimu: vanta prilaikoma viena ranka, o kita prie kūno prispaudžiami lapai. Vantos visada turi būti drėgnos. Visai vertėtų išbandyti "dvigubą" vanojimąsi. Dviem vantomis skirtingose rankose, vanoti ir savo nugarą, ir ant gulto gulintį žmogų. Šis būdas itin paplitęs Rusijoje.
 

Po pirties…

Norint galutinai pajusti pirties teikiamą naudą ir malonumus, tiesiog būtina išsitepti aliejais, išgerti arbatos puoduką, ir - į lovą!
Po pirties kūno drėkinamųjų priemonių yra labai daug. Tai gali būti ir emulsijos, kurios greitai įsigeria ir tinka normaliai bei riebiai odai. Tirštesnis pienelis odai kompensuos pirtyje prarastą drėgmę. O tiems, kurių odai reikia intensyvaus maitinimo, tiks minkšti maitinamieji kremai.
Aliejai greitai įsigeria, nepalieka ant kūno jokių lipnių žymių, o jų aromatai teikia pasitenkinimą. Eteriniai šalavijo, arbatinio medžio, eukalipto aliejai dezinfekuoja ir turi riebalus reguliuojančių savybių, todėl normalizuojamas odos riebumas. Tokie aliejai tinka veidui.

Aliejaus plaukams dažniausiai tepama prieš einant į pirtį - tai ne tik puikiai apsaugo nuo perdžiūvimo, bet ir atnaujina plaukų struktūrą.

"Štai ratas ir užsidarė - iš pirties išėjau paskutinį - septintąjį - kartą. Prieš užmigdamas tyliai, iš kūno ir dvasios gilumos sklindančiu balsu tariau: "Aš gimiau...".