Kaip elgtis su nebendradarbiaujančiu pacientu?

Nebendradarbiavimo mastas ir nustatymas

Nepaisant to, kad pacientų bendradarbiavimui gerinti pastaruosius dešimtmečius buvo skiriama daug dėmesio, ši problema ne tik neišspręsta, bet dar niekada nebuvo tokio masto kaip dabar.
Remiantis tyrimais, gydytojų nurodymų nepaiso 30-60 proc. pacientų, o kai kuriais atvejais – ir iki 94 proc. (pvz., kai kalbama apie nurodymų laikymąsi vartojant antibiotikų).
Bendradarbiavimui turi reikšmę demografinė padėtis, ligos sunkumas, vaisto rūšis, šalutinių poveikių dažnumas, vaisto efektyvumas ir kt.
Kaina, kuria galima įvertinti pacientų nebendradarbiavimą, yra ne tik ilgesnė ligos trukmė, bet ir dažnesni vizitai pas gydytojus, ilgesnis sveikimo laikas, ilgesnis nedarbingumo laikas bei būtinybė gydytis ligoninėje, kurios būtų galima išvengti. Tokias atvejais nuostoliai visuomenei skaičiuojami milijonais.
Atliekant tyrimus paaiškėjo, kad ne visada galima visiškai pasitikėti tuo, ką sako pacientai. Objektyviais metodais patikrinus nustatyta, kad iš 78 proc. pacientų, kurie teigė, jog laikosi gydytojo nurodymų, jų tiksliai laikėsi tik apie 46 proc.
Numatyti, ar pacientas bendradarbiaus, gali padėti paprasti klausimai:
• Ar jūs kartais pamirštate išgerti savo vaistų?
• Ar būna, kad protarpiais nesirūpinate, ar išgėrėte vaistų, ar ne?
• Ar būna, kad nustojate gerti vaistų, kai jaučiatės geriau?
• Ar nustojate gerti vaistų, kai pasijaučiate blogiau?
 

Kaip bendradarbiavimą pagerinti?

Pirmiausia, svarbu užtikrinti gydymo kontrolę. Pacientas turėtų reguliariai lankytis pas gydytoją arba konsultuotis su juo vaistų vartojimo klausimais bent jau telefonu.
Praktiniai būdai bendradarbiavimui pagerinti:
• Parinkite kiek įmanoma paprastesnį ir trumpesnį gydymo režimą.
• Sužinokite paciento požiūrį į sveikatą. Ar jis aiškiai suvokia savo būsenos rimtumą? Ar pacientas tiki, kad gydymas jam padės? Ar pacientas galvoja, kad gydymo nauda viršys riziką? Jei išaiškėja problemų šiose srityse, pabandykite jas išspręsti. Jei būtina, skirkite alternatyvų gydymą.
• Pritaikykite gydymo režimą paciento gyvenimo būdui. Tam visada reikia panaudoti reikšmingus dienos įvykius, kurie primintų, kad reikia išgerti vaistų bei sumažintų nepatogumus, kuriuos žmogus jaučia laikydamasis gydymo režimo.
• Įsitikinkite, kad pacientas patenkintas gautu informacijos apie gydymą kiekiu.
• Įsitikinkite, kad pacientas aiškiai supranta, kokį kiekį, ar dažnai, kada ir ar ilgai reikia vartoti vaistų. Duokite aiškias ir trumpas instrukcijas, pvz.:
- vaisto vartoti reikia kasdien,
- taip gydytis reikia 2-4 savaites, net jei būklė ir negerėtų,
- būtina toliau vartoti vaisto, net pasijutus geriau,
- reikia nenutraukti vaisto vartojimo be gydytojo žinios,
- apie gydymą reikia klausti visko, kas yra neaišku.
• Būkite tikri, kad pacientas supranta, kodėl paskirtas toks gydymo režimas.
• Jei įmanoma, duokite rašytinę informaciją, kaip vartoti vaistus – taip išvengsite pavojaus, kad žmogus užmirš nurodymus.
• Jei tai įmanoma, įtraukite į gydymą artimuosius.
• Kiekvieną kartą matydami pacientą, paklauskite, su kokiais sunkumais jis susidūrė vykdydamas gydymo režimą, ir išsiaiškinkite bet kokias jo abejones gydymo atžvilgiu. Raskite šių problemų ir abejonių sprendimo būdus. Jei būtina, pakeiskite gydymo režimą.
• Duokite pacientui atgalinį ryšį apie gydymosi progresą. Jei jam sekasi laikytis nurodymų, pagirkite. Rekomenduokite pacientui save stebėti ir paprašykite, kad, pvz., sąsiuvinyje rašytų apie savo savijautą, pildytų specialias savijautos formas, turėtų namie kraujospūdžio matavimo aparatą bei nuolat jį matuotų ir pan. Kadangi paciento savęs stebėjimas taip pat susijęs su bendradarbiavimu, pritaikykite visas aukščiau išvardytas priemones, kad paskatintumėte pacientą stebėti savo būklę.
Rezultatų pasiekiama tik derinant visus paminėtus būdus – tada bendradarbiavimas pagerėja 20-25 proc. Jei bendradarbiavimas yra labai svarbus, tačiau įprastinėmis aukščiau nurodytomis priemonėmis jo pasiekti nepavyksta, reikia klinikinio psichologo konsultacijos.

Psichologinės nebendradarbiavimo priežastys

Nepatenkinti lūkesčiai
Net ir pritaikius visas aukščiau minėtas priemones, dalis pacientų ir toliau nebendradarbiauja. Kodėl?
Patyrinėjus nebendradarbiavimo reiškinį psichologiškai, paaiškėjo, kad nebendradarbiaujančius pacientus labai dažnai vienija tai, jog jų lūkesčiai per susitikimą su gydytoju nebuvo patenkinti. Visi žmonės skirtingi ir jų lūkesčiai skirtingi. Juos išgirdus ir patenkinus, galima labai pagerinti ne tik bendradarbiavimą, bet, aišku, ir sveikatą.
 

Gydytojo ir paciento bendravimas – visos medicinos šerdis.

Informacija, kuri atsiskleidžia per konsultaciją, dažnai yra labai svarbi diagnozei ir gydymui. Neverbalinis gydytojo elgesys parodo pacientui jo susidomėjimą ir empatiją, o tai lemia, ką pacientas gydytojui pasakys per konsultaciją. Deja, dažnai nei konsultacijos procesas, nei rezultatai pacientų netenkina. Šios srities tyrimai rodo, kad pacientai būna nepatenkinti nepakankamu informacijos kiekiu, neaiškiai pateiktais nurodymais ir kt. Tai arba skatina atmesti gydytojo patarimus, arba jų laikytis tampa tiesiog neįmanoma, nes jie nesuprantami.
Įdomu, kad mokslininkai nustatė, jog nėra labai aiškaus ryšio tarp konsultacijos proceso ir jo pasekmių. Labai svarbi to priežastis - pacientų lūkesčių ir prioritetų skirtumai. Taigi gydytojo ir paciento bendravimo sėkmę lemia ryšys tarp trijų faktorių: individualių faktorių (to, ką gydytojas ir pacientas atsineša į šį bendravimą – požiūrius, įsitikinimus, lūkesčius), konsultavimo proceso ir jo pasekmių (trumpalaikio ir ilgalaikio poveikio pacientui).
 

Individualūs faktoriai

Čia priklauso ne tik gydytojo ir paciento įnašas į tarpusavio bendravimą, bet ir kontekstas bei aplinka, kurioje vyksta konsultavimas. Pvz., daug kur konsultacijoms skiriama 10 min., tačiau kai kuriose šalyse – du ar tris kartus daugiau laiko. Ilgesnė konsultacija nebūtinai lemia geresnę kokybę, bet ilgesnės ir trumpesnės konsultacijos poveikis pacientui skiriasi.
Daugelis tyrimų parodė, kad pacientai su grėsme savo sveikatai susidoroja skirtingais būdais ir jie skirtingai nori būti įtraukti į gydymo procesą bei nori skirtingo kiekio informacijos apie savo sveikatos problemas. Vieni nori būti labai informuoti, kitiems labiau patinka gauti santykinai mažai informacijos. Priešingai nei paplitusi nuomonė, pacientai ne visada nori žinoti savo diagnozę ir gydymą. Kartais jiems svarbiau, kad gerai suprastų savo sveikatos problemas arba jį suprastų bei paremtų gydytojas. Taigi labai svarbus pradinis kiekvienos konsultacijos momentas yra identifikuoti kliento lūkesčius, prioritetus ir įsitikinimus.
Gydytojai taip pat gana stipriai skiriasi savo įsitikinimais ir požiūriu ne tik į savo ir paciento vaidmenį, bet ir į konsultacijos funkciją bei elgesį jos metu. Vieni labiau koncentruojasi į techninius, kiti – į psichosocialinius pacientų priežiūros aspektus. Gydytojų nuomonė, kaip aktyviai į gydymo procesą ir sprendimų priėmimą reikia įtraukti pacientus, skiriasi. Be abejo, skirtingą konsultacijų stilių lemia skirtingi požiūriai.
 

Konsultavimo procesas

Skiriamos į pacientą ir į gydytoją koncentruotos konsultacijos. Į gydytoją koncentruota konsultacija yra tokia, kai dažniau užduodami uždari klausimai ir konsultacijos kryptį nustato gydytojas, pirmiausia kreipdamas dėmesį į medicinines problemas. Į pacientą koncentruotos konsultacijos metu dažniau užduodami atviri klausimai, paliekant didesnę erdvę pacientams iškelti savo pačių susirūpinimą ir kryptį. Šiuo metu yra tendencija galvoti, kad labiau pageidautinas yra į pacientą ir į emocijas koncentruotas požiūris, nes jis labiau padeda gydytojui ir pacientui sutarti problemos pobūdžio ir gydymo plano klausimais.
Gydytojo ir paciento bendravimą bandoma suskirstyti į verbalinį ir neverbalinį. Verbalinis dar skirstomas į informacijos suteikimą, paiešką, socialinį pokalbį, pozityvųjį bendravimą, negatyvųjį bendravimą, partnerystės kūrimą. Tyrėjai, kurie vertino, kokią vietą gydytojo ir paciento bendravime užima šios bendravimo rūšys, nustatė, kad gydytojai dažniausiai suteikia informaciją (35 proc. gydytojo bendravimo laiko), jos ieško (apie 22 proc.), pozityviai bendrauja (15 proc.), kuria partnerystę (10 proc.), naudoja socialinį pokalbį (6 proc.) ir negatyvų bendravimą (1 proc.). Kaip kontrastas, pagrindinis paciento bendravimas su gydytoju susidaro iš informacijos suteikimo (apie 50 proc.) ir rečiau – (apie 10 proc.) iš klausimų.
Tiriant gydytojų ir pacientų pokalbių turinį nustatyta, kad
kartais gydytojo pateikta medicininė informacija gali būti pernelyg sudėtinga, dėl to pačios svarbiausios informacijos pacientas gali nesuprasti arba neįsiminti. Taip pat yra įrodymų, kad tą pačią informaciją gydytojai ir pacientai interpretuoja skirtingai, ypač vartodami anatomijos ar kitus techninius terminus.
 

Konsultacijos pasekmės

Pagrindinė ir plačiausiai tyrinėta konsultacijos pasekmė yra paciento pasitenkinimas.
Pastebėta, kad svarbus faktorius yra ir paciento žinios po konsultacijos bei sugebėjimas pakartoti, ką sužinojo. Kuo informacija pateikiama aiškiau ir suprantamiau, tuo geriau pacientai ją pakartoja ir suvokia. Vis dėlto labai dažnai pacientai iš gydytojo kabineto išeina turėdami nepakankamai informacijos ar nepakankamai supratę savo problemas ir pamiršta didžiąją dalį to, apie ką buvo kalbėta.
Buvo tiriama, kaip pasikeitė pacientų įsitikinimai prieš ir po konsultacijos. Paaiškėjo, kad konsultacija retai turi įtakos įsitikinimams, dažniausiai dėl to, kad jie nebūna aiškiai aptariami. Paciento pasitenkinimas, supratimas ir įsitikinimai gali vaidinti labai svarbų vaidmenį renkantis, ar laikytis gydytojo nurodymų, ar ne.
 

Pasitenkinimas – bendradarbiavimo pagrindas

Pirmas ir svarbiausias uždavinys siekiant geresnio pacientų bendradarbiavimo – gerinti medicinos studentų ir gydytojų bendravimo įgūdžius. Tam Vakarų šalyse skiriama labai daug dėmesio. Gydytojo ir paciento bendravimas ten laikomas svarbiausiu medicinos mokymo uždaviniu. Čia priklauso ir aktyvus klausymasis, gero kontakto užmezgimas, atviri klausimai, tinkamas akių kontaktas bei kitoks paciento paskatinimas kalbėti, sugebėjimas apibendrinti išgirstą informaciją, parodyti paciento problemų supratimą. Tokiam mokymui naudojami “žaidimai” pasiskirsčius vaidmenimis, kartais – filmuota medžiaga. Tai labai padeda pagerinti įgūdžius bendraujant su pacientais. Taip pat studentai mokomi, kaip kalbėti jautriais ar sunkiais medicinos praktikos klausimais, įskaitant ir bendravimą su streso apimtais artimaisiais ar “blogų žinių” pranešimą.
Bendravimo aiškumas, įsitikinimų, lūkesčių ir poreikių įvertinimas labai svarbūs atliekant konsultacijas, susijusias su ilgalaike paciento sveikatos ar vaisingumo prognoze, bei prieš stresą keliančias medicinines procedūras ar tyrimus.
Kokybiško bendravimo su pacientu nauda:
• Pacientas geriau supranta ir įsimena pateiktą informaciją.
• Jei pacientas jaučia, kad gydytojas supranta jo rūpesčius ir yra empatiškas, jis labiau pasitiki jam duotais patarimais bei nurodymais.
• Empatiškas bendravimas sumažina paciento nerimą, o tai ne tik leidžia lengviau įsiminti informaciją, bet ir padeda susidoroti su problemomis.
• Svarbiausia – visos šios pastangos lemia geresnę žmonių sveikatą ir greitesnį sveikimą.
Iki šiol mažiau buvo kreipiama dėmesio į pačių pacientų mokymą. Tačiau Vakaruose besiruošiantiems eiti pas gydytoją konsultuotis yra sukurtos trumpos vaizdinės priemonės, kurios moko pasiimti iš konsultacijos tai, ko nori pacientas. Jų tikslas – padaryti efektyvesnį pačių pacientų dalyvavimą konsultacijoje, ypač pabrėžiant tai, kad jie išsakytų savo lūkesčius, iškeltų labiausiai rūpimus klausimus ir gerai suprastų gydytojo pateiktą informaciją. Tokie išmokyti pacientai aktyviau dalyvauja pokalbyje, o tai turi įtakos pasitenkinimui konsultacija. Geresnis kontrolės jausmas, kuris kyla aktyviau sudalyvavus konsultacijoje, taip pat teigiamai veikia sveikatą.
Literatūros sąrašas - redakcijoje.