Parašyk laišką, pasakysiu, koks esi!

Nuo tada, kai išmokome rašyti, visą gyvenimą praktikuojame šį įdomų užsiėmimą. Rašome laiškus mylimam žmogui, raštu prašome priimti į darbą ir net pliekiame skundus! Kiekvieno žmogaus rašysena puikiai atspindi žmogaus vidų, jo nuotaikas, charakterį, temperamentą, psichinę bei fizinę būseną ir net polinkį į meną, grožį arba, priešingai – nusikalsti. Mūsų rašysena yra unikali, ir rašysenos tyrinėtojams atskleidžia net slapčiausius mūsų polinkius, maskuojamas baimes, amžių ar aistras. Apie rašyseną kalbamės su grafologe Elona Petkeliene.
 

Rašto mokslas
Žodis „grafologija“ yra kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių – „grapho“ (rašau) ir „logos“ (mokslas). Taigi tai yra mokslas apie rašyseną ir jos ypatumus.
Rašysena atspindi žmogaus vidinį pasaulį ir yra jo asmenybės informacinis kodas. Pažvelgus į žmogaus rašyseną, pagal ją galima ne tik nusakyti tos dienos žmogaus savijautą, bet ir apskritai nustatyti, kokia yra žmogaus fizinė ir psichinė sveikata, jo intelektas, gabumai, moralės nuostatos, praeities patyrimai, polinkiai. Norėdami atskleisti tas žmogaus savybes, grafologai remiasi net 300–400 rašysenos ypatumų!
Mūsų rašysenoje fenomenaliai atsispindi mūsų talentai, kūrybiškumas, polėkis. O specialistui analizuojant rašyseną, žmogus apibūdinamas labai išsamiai, todėl galima matyti, ar prieš mus sėdi mokslininkas, ar nusikaltėlis. Kaip yra pasakęs įžymus kinų mąstytojas Konfucijus, „saugokis žmogaus, kurio raštas siūbuoja lyg nendrė vėjyje.“


Istorija byloja
Istorikų ir mokslininkų teigimu, kalba yra pagrindinė žmonių bendravimo priemonė, be kurios negalėtų egzistuoti jokia visuomenė. O raštas yra visuomenės pažangos, sukauptos informacijos ir patirties išraiška bei variklis.
Rašto atsiradimas buvo labai reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje, nes jis padėjo išsaugoti naujosioms kartoms praeityje sukauptą patyrimą, tautų literatūros, mokslo ir apskritai kultūros bei civilizacijos laimėjimus, atkurti išnykusių kalbų struktūrą ir senesnius egzistuojančių kalbų raidos etapus.
Mokslininkų teigimu, rašto atsiradimas yra susijęs su pirmaisiais žmonių mėginimais piešti ant uolų. Tačiau yra ir kita rašto atsiradimo versija. Manoma, kad tikrąjį raštą žmonijai padovanojo šumerų civilizacija. Pagrindinė šumerų, o vėliau ir babiloniečių bei asirų rašomoji medžiaga buvo ne patogus papirusas, o minkšto molio lentelė, kurioje buvo labai sunku dailiai rašyti. Šumerai įspausdavo rašmenis molyje nusmailintomis nendrių lazdelėmis, todėl jų naudojamas dantiraštis, palyginti su egiptiečių hieroglifais, atrodo kampuotas ir šiurkštus. Egiptiečiai dažniausiai rašė iš dešinės į kairę, o babiloniečiai rašė taip pat, kaip šiandien rašome mes – iš kairės į dešinę. Rašto ženklai ir visi kiti tiek egiptiečių, tiek šumerų raštų skirtumai rodo, kad abi šios rašto sistemos susiformavo savarankiškai, atskirai viena nuo kitos, nors dantiraštis Egipte taip pat buvo žinomas. Archeologiniai radiniai byloja, kad antrojo tūkstantmečio prieš mūsų erą viduryje dantiraštis tapo tarptautine diplomatine rašto sistema, kuria naudojosi Egipto faraonai, susirašinėdami su kitais to metų šalių valdovais.
Senovės egiptiečiai šventai tikėjo, kad raštą žmonėms suteikė į žemę atvykę dievai, o konkrečiai – dievas Totas, kuris buvo laikomas dangaus raštininku, suteikusiu žmonėms įstatymus ir teisėtvarką. Egiptiečiai ypač tikėjo užrašyto žodžio galia. Užrašytas laimėtas mūšis ir tapdavo laimėtas, net jei jo baigtis iš tiesų buvo kitokia. O Egipto gyventojų pasitikėjimą praradusio ir nuversto faraono vardas buvo ištrinamas iš visų rašytinių šaltinių, panaikinamas nuo šventyklų sienų. Ištrynimas iš istorijos nuverstam faraonui buvo baisesnis nei mirties bausmė.


Ką apie mus sako mūsų raštas?
„Kaip žmogus turi unikalią savo kraujo grupę arba pirštų atspaudus, taip ir jo raštas atspindi unikalias žmogaus savybes. Todėl grafologija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kaip žmogaus rašysena išsidėsto popieriaus lape, nes kiekvienas žmogus raides išguldo skirtingai. Pagal tai nustatomas rašysenos harmoningumas, o pagal jį galima nustatyti žmogaus talentą, protinius gebėjimus, vidinę kultūrą“, – teigė grafologė Elona Petkelienė.
Pagrindinis dėmesys tiriant žmogaus rašyseną atkreipiamas į raides, jų aukštį, plotį, pasvirimo kampą, suspaustumą tekste, jungimą, tarpus tarp žodžių ir net į raidžių puošybą. Standartiškai yra priimta, kad raidė turėtų būti 3 mm aukščio ir 3 mm pločio. Tarpai tarp žodžių turėtų būti tolygūs, apie 1 cm ilgio. Tačiau dažnai žmonių rašysena neatitinka šių standartų. „Pavyzdžiui, didesni tarpai tarp žodžių parodo asmens būgštavimą dėl ateities, darbo ar vaikų – tai netikrumo dėl rytojaus išraiška. Jei tarpai tarp žodžių netolygūs, tai parodo tam tikrą žmogaus neryžtingumą, baimes, kurios dažniausiai atėjusios iš vaikystės, pavyzdžiui, tamsos baimė. Smulki rašysena byloja apie smulkmeniškumą, kruopštumą, atidumą detalėms, didžiulę koncentraciją, polinkį analizuoti, detalizuoti, apibendrinti. Tačiau tokie žmonės dažnai linkę į uždarumą ir vienišumą, yra atsiskyrėliai“, – vardijo E. Petkelienė.
Normalios fizinės būsenos ir stabilios psichikos žmogus, nemėgstantis šokiruoti ir stulbinti aplinkinių paprastai rašo vidutinio dydžio įskaitomomis raidėmis. Minkštos ir apvalios raidės byloja apie žmogaus taktiškumą, geranoriškumą, paslaugumą, konfliktų vengimą. O kampuota rašysena rodo, kad žmogus yra veržlus, nekantrus, savarankiškas, turintis savo nuomonę ir itin aštraus proto. Žmogaus rašysenoje matomos atviros raidės (ypač turinčios pilvelius – a, d, p) rodo, kad rašysenos savininkas yra atlapaširdis, atviras pasauliui, kilnių jausmų. O štai uždaros raidės tekste byloja apie žmogaus uždarumą, nenorą dalintis paslaptimis.


Į dešinę arba į kairę
Į dešinę palinkusi daugumos iš mūsų rašysena parodo, jog asmenybė yra guvaus proto, domisi pasauliu ir yra atvira informacijai. Tai byloja apie žmogaus jausmingumą, toleranciją. Į kairę palinkusi rašysena byloja apie užsispyrusį, santūraus būdo, atsargų, neryžtingą žmogų, kuris paprastai yra pragmatiškas ir dažniausiai netolerantiškas. Labai į kairę pasvirusios rašysenos savininkas yra nepaprastai inertiškas, sunkiai priimantis naujoves. Jei tokia rašysena išlieka ir vyresniame amžiuje, tai gali sunkinti žmogaus gyvenimą.
Pasak E. Petkelienės, į kairę pasvirusiomis raidėmis labai dažnai rašo paaugliai – tai nieko smerktina, nes vyksta tam tikras asmenybės virsmas. Tačiau jeigu į kairę rašo jau subrendę žmonės – tai nėra gerai, nes jie taip ir neišaugo iš maištaujančio amžiaus, tam tikri dalykai nesusiformavo jų asmenybėje. Pavyzdžiui, atsakomybę už savo poelgius tokie „kairuoliai“ perkelia kitiems žmonėms, dėl nesėkmių taip pat kaltina tik kitus, tokių žmonių aprangos stilius net ir brandžiame amžiuje išlieka nebrandus, paaugliškas.


Apie jėgą ir tuštybę
Stiprus rašiklio spaudimas rašant, kai apvertus popieriaus lapą aiškiai matosi įspaustų raidžių atspaudas, anot E. Petkelienės, liudija tai, kad žmogus yra labai emocionalus ir net turi paslėptos agresijos. O jei rašant popierius tiesiog įdreskiamas rašikliu, tai gali parodyti labai didelį agresijos lygį. Iš tokio žmogaus gali sulaukti netikėto pykčio protrūkio, tai gali virsti ir smurto proveržiu ne tik prieš kitą, bet ir prieš save.
Žmogaus tuštybė taip pat atsispindi rašysenoje. Dažniausiai ji būna labai manieringa, perkrauta puošybos elementais, taškeliais, paukščiukais ir kitomis smulkiomis detalėmis. Tokia rašysena būdinga ne tik merginoms, kurios perdėm rūpinasi savo kūnu ir siekia įsigyti kuo daugiau materialių gėrybių, bet ir vaikinams, kurie vairuoja prabangius automobilius, nors gyvena labai kukliame nuomojamame bendrabučio kambarėlyje. „Pernelyg išpuoštas, pretenzingas, pompastiškas raštas kai raidei „prilipdomi“ jai nebūdingi fragmentai – atspindi tuštybę, pernelyg didelius reikalavimus kitiems, gyvenimui, nepamatuotus lūkesčius“, – teigė grafologė.


Rašysena pagal asmenybės tipus
Visi žinome, kad žmonės yra skirstomi į sangvinikus, cholerikus, melancholikus ir flegmatikus. Tai štai, pažvelgus į choleriko rašyseną, galima matyti, kad žmogus rašo greitai, bet be įtampos: raidės ganėtinai kampuotos, raštas staigus, energingas, matosi, kad žmogus rašo greitai. Sangvinikas rašo taip pat greitai, bet jau su įtampa. Lėta ir stati rašysena be įtampos parodo žmogų esant melancholiku. O lėta rašysena su įtampa byloja apie flegmatiką.
Jei žmogaus rašysenoje grafologai mato nepaprastą dirglumą, įtampą ir nerimą, gali įtarti, kad tokį žmogų kamuoja psichologinės ar net rimtesnės psichikos problemos. Taigi rašysena gali parodyti net pirmuosius ligų simptomus.
Įdomu tai, kad žmogui rašant sinchronizuojasi jo kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai, nors paprastai pas žmogų vienas kuris pusrutulis dominuoja. Todėl šiuo atveju labai sveikintinas yra dailyraštis, kuris, anot grafologų, gali harmonizuoti ir sveikatinti žmogų.


Rašymas kaip terapijos priemonė
Paradoksalu, tačiau rašymą galima naudoti kaip vieną iš terapijos priemonių, padedant žmonėms harmonizuoti savijautą. Taip yra daroma kai kuriuose pasaulio šalių priklausomybių ligų centruose, kur pacientams daili rašysena padeda galiausiai susivokti savyje, stabilizuojasi jų emocijos. Užtenka per dieną rasti 15 minučių, per kurias ramiai rašant dienoraštį ar kitaip užrašant savo mintis, galima sau padėti nurimti, susikaupti. Neturėtume pamiršti, kad genialumas slypi paprastume, tad turėtume rašyti paprastai, aiškiai, sklandžiai, gramatiškai taisyklingai, be jokių papildomų detalių. Tvarkinga rašysena yra žmogaus vidinės kultūros ir gero tono ženklas.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai