Pielonefrito taikinyje - ir kūdikiai, ir seneliai

Bendrosios praktikos gydytojai labai dažnai susiduria su šlapimo takų infekcijomis. Jos sudaro apie trečdalį visų infekcijų, kuriomis susergama ligoninėje. Atšalę orai taip pat didina šlapimo takų infekcijų riziką. Viena sunkiausių šlapimo takų infekcijų – pielonefritas. Apie šią ligą kalbamės su gyd. urologu L.ANDREIKA.
 

Pielonefritas - inksto parenchimos, geldelės ir taurelių sistemos uždegimas. Šia liga gali susirgti bet kurio amžiaus asmenys, tačiau dažniausiai ja serga:
• jaunesni nei 7 metų amžiaus vaikai (dėl vystymosi ypatybių);
• 18-30 metų amžiaus merginos ir moterys, kurių pielonefritą paprastai provokuoja lytinio gyvenimo pradžia arba nėštumas.
• vyresnio amžiaus vyrai, kurių priešinė liauka yra išvešėjusi.
[klausimas]Ar įvairiose amžiaus grupėse ligos požymiai tokie patys?[/klausimas]
Iš tiesų pielonefritu serga ir jauni, ir seni žmonės. Ypač skiriasi vaikų, nėščiųjų ir vyresnio amžiaus asmenų pielonefrito klinika. Vaikai ūminiu pielonefritu dažniau serga pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ir metais. Mergaitės juo serga du kartus dažniau nei berniukai. Juo mažesnis vaikas, tuo sunkiau diagnozuoti šią ligą, nes nėra jai būdingos klinikos. Vaiko organizmo reakcija į infekciją paprastai labai audringa. Tai karščiavimas, smegenų dangalų dirginimo (meninginiai) simptomai, neapibrėžtas pilvo skausmas, vaikas nevalgo, vemia, pilvo raumenys gali būti įsitempę, gali padažnėti šlapinimasis.
Ūminis vaikų pielonefritas
• 30 proc. 1-3 mėn. amžiaus vaikų, sergančių ūminiu pielonefritu, išsivysto sepsis. Vyresniems nei 3 mėn. amžiaus vaikams sepsio išsivystymo rizika sumažėja iki 5 proc.
• 5-10 proc. vaikų, sirgusių simptominiu pielonefritu su šaltkrėčiu, pastebima randinių pokyčių inkstuose.
• Ūminiu pielonefritu serga 3-5 proc. jaunesnių nei 11 metų amžiaus mergaičių ir 1 proc. to paties amžiaus berniukų.
Senyvo amžiaus žmonių pielonefritas
Senyvo amžiaus žmonių pielonefrito klinika dažniausiai yra netipiška, sunkiai pastebima: netipiškas skausmo sindromas, temperatūra pakyla nedaug, nekrečia drebulys. Kraujo pokyčiai vyresniame amžiuje taip pat nėra labai dideli. Vyresniame amžiuje diagnozę padeda nustatyti šlapimo pokyčiai: leukociturija ir bakteriurija.
Nėščiųjų pielonefritas
Nėščiųjų ūminis pielonefritas ypatingas tuo, kad veikia ne tik mamos, bet ir vaisiaus organizmą. Liga prasideda tokiais pačiais simptomais kaip ir nenėščioms moterims, tik jos eiga būna sunkesnė.
Literatūroje nurodoma, kad I nėštumo trimestre dažniau pasireiškia stiprus į pilvo apačią plintantis juosmens srities skausmas, II ir III trimestre skausmas paprastai nebūna labai intensyvus.
[klausimas]Dėl kokių priežasčių nėščios moterys dažniau serga pielonefritu?[/klausimas]
Pielonefritas dažniau pasireiškia 24-26 nėštumo savaitę. Dažniau pažeidžiamas dešinysis inkstas. Taip yra dėl anatomijos ypatybių. Gimda yra pasisukusi į dešinę pusę, todėl nėštumo metu jai padidėjus, labiau spaudžiami dešinieji šlapimo takai. Be to, dešinysis šlapimtakis ir dešiniosios kiaušidės vena yra bendroje makštyje. Vena plečiasi ir ima spausti šlapimtakį. Veikiant prostaglandinams plečiasi ir pats šlapimtakis.
Pielonefritas dažniau pasireiškia pirmo nėštumo metu. Tai aiškinama tuo, kad pirmakarčių pilvo siena yra tampresnė, todėl labiau spaudžiami šlapimtakiai. Be to, pirmo nėštumo metu organizmas ne taip greitai prisitaiko prie pokyčių (imuninių, hormonų ir kt.).
[klausimas]Kaip turėtų elgtis moteris, jau prieš nėštumą sirgusi pielonefritu?[/klausimas]
Nėštumo metu dažniau suserga anksčiau pielonefritu sirgusios moterys. Kiekviena moteris turi atsakingai ruoštis nėštumui, dar prieš pastojant rekomenduojama padaryti morfologinį kraujo ir bendrą šlapimo tyrimą. Moters šlapime reikėtų ieškoti ligos sukėlėjų (dažniausiai pielonefritą sukelia E.coli). Būtina įvertinti, ar pielonefrito eiga netapo lėtinė.
[klausimas]Kada pielonefritas tampa lėtiniu?[/klausimas]
Lėtinis pielonefritas dažniausiai yra neišgydyto ūminio pielonefrito pasekmė. Ūminio pielonefrito gydymas paprastai trunka 10-14 dienų stacionare. Vėliau apie mėnesį tęsiamas ambulatorinis gydymas. Ligonis jau gali nejausti jokių simptomų, todėl būtina pabrėžti, kad per anksti nutraukus gydymą, infekcija lieka organizme ir, esant palankioms sąlygoms, gali vėl pasikartoti. Ligos eiga santykinai gerybinė, tačiau cukrinis diabetas, inkstų akmenligė bei obstrukcinės uropatijos labai pasunkina ligos eigą ir dažniau sukelia paūmėjimus.
[klausimas]Kokios dažniausios sergančiųjų klaidos?[/klausimas]
Dažniausia klaida - pavėluotas kreipimasis į gydymo įstaigą. Sergant pielonefritu būklė per kelias valandas tampa sunki. Žmogus gali nepakankamai įvertinti savo būklę, galvodamas, kad susirgo, pavyzdžiui, gripu. Prisiminkite galimus ūmaus pielonefrito simptomus: šaltkrėtis, aukšta temperatūra, juosmens ar pilvo skausmas, gausus prakaitavimas, pykinimas, vėmimas.
Kita dažna pacientų klaida - noras gydytis savarankiškai. Dalis jų gydosi liaudies priemonėmis, kiti išgeria antibiotikų. Be abejo, ligos simptomai gali išnykti, tačiau liga gali ir komplikuotis. Pielonefritas tampa pūlingas: gali būti nedidelių pūlinukų po inksto kapsule, karbunkulas arba net inksto abscesas. Tokiu atveju gali prireikti net operacijos.
Pielonefrito riziką didina:
• daugiavaisis nėštumas,
• didelis vaisiaus vandenų kiekis (polihidramnionas),
• stambus vaisius,
• siauras dubuo.
[klausimas]Ką pacientams galėtų patarti bendrosios praktikos gydytojas?[/klausimas]
• Jei pacientams sergantiems inkstų akmenlige yra buvę šlapimo pūslės uždegimų ar pielonefritas, pakilusi temperatūra ir padažnėjęs šlapinimasis, vargina juosmens skausmai būtina kreiptis į gydytoją (bendrosios praktikos gydytoją ar urologą).
• Susirgus negalima pradėti vartoti antibiotikų prieš tai, kol paimamas šlapimo pasėlis, nes gydyti būtina vaistais, kuriems sukėlėjai yra jautrūs.
• Vyresni nei 60 metų amžiaus vyrai turi išsitirti, ar nėra priešinės liaukos išvešėjimo ir kitų būklių, kurias būtina gydyti.
• Šlapimo takų infekcija sirgusioms moterims prieš planuotą nėštumą būtina išsitirti.

Susiję straipsniai

Mūsų draugai