Gydymo etika ir sveikstančių sėkmė

„Ar jūs mane atsimenate, gydytoja? Jūs gi man padėjote, išgebėjote “ Tokia paciento – jau pamiršto, kaip ir daugybė kitų! – padėka. Medikai sako, kad tokie susitikimai labai malonūs.

O neretai gydytojai, suteikę pagalbą, paciento „ačiū“ nė nesitiki. Po sunkių budėjimų jie tik pasidalija su kolegomis ironiška šypsena: viskas puiku, pacientų skundų nėra.

„Geri žodžiai gali kalnus nuversti. Bet net vienas blogas žodis viską griauna“, – sako Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėja Božena Markevič. Gydytojos pasakojimas – apie darbą ligoninės priėmimo skyriuje, gydymo(si) ir gyvenimo etiką, pasitikėjimą ir piliečio poziciją.

Jei suprastume

Kaip gali elgtis į ligoninę patekęs žmogus, kuris apie šias įstaigas turi išankstinę nuomonę, įspūdį, suformuotą televizijos vadinamųjų aktualijų laidų siužetų, – neva „ten“ geriau nepakliūti, nes „niekas nesirūpina“? Žinoma, toks pacientas reikalaus, pyks, „šokdins“. Ir priėmimo skyrių gydytojai tokių priekaištų ir tokių pacientų sulaukia. Nepasitenkinimas dažnai būna spontaniška trumpalaikė pirmojo įspūdžio reakcija. Suprantame, kad mūsų pacientai į ligoninę patenka netikėtai, ištikus traumai ar priepuoliui, kai labai greitai įprastą gyvenimą pakeičia netikėti, neplanuoti dalykai. Jei baimė užsitęsia, jei joks medikas neprieina per dešimt ir penkiolika minučių, pacientas ima širsti: nėra tvarkos. Jis nežino, kad skyriuje šiuo metu pagalbos reikia didesniam skaičiui ligonių, nei dirba gydytojų. Tokia baimės banga ritasi toliau, ji keičia gydytojo nuotaiką, jausmus, nusiteikimą dirbti. Pacientų priekaištai vietoj „laba diena“, kai jie nepelnytai perneša savo nuoskaudą kitiems, gali būti negeros patirties pakeliui į ligoninę pasekmė.

Kartais konsultuoji dvi dešimtis pacientų, kurie buvo korektiški, nekonfliktavo, ir po tokios įtemptos dienos nejauti nuovargio. O kartais vienas, linkęs konfliktuoti, sutrikdo visą dieną; po tokio paciento įeina kitas, niekuo dėtas, ir, jei tau nepavyksta atsiriboti, pamiršti nesklandumus, žiūrėk, dėmesys ne tas. Todėl jau nepadėsi taip gerai, kaip galėtum. ...Neva užsienyje gydytojai visuomet šypsosi, patarnauja. Pavyzdys: Olandijoje (kur gerai organizuota nemokama šeimos medicina) gyvenanti lietuvė pradėjo gydytis šeimos klinikoje. Daktaru nepasitikėjo, gydymo kurso nebaigusi kreipėsi į kitą. Bet, geresnio neradusi, grįžo. O pirmasis daktaras jai pasakė: mano skirto gydymo nebaigėte, nurodymų nevykdėte, esate bloga pacientė, pas mane prašom daugiau neateiti. Aš ir kolegas įspėsiu apie jus.

Mes vengiame kalbėti apie savo profesijos prestižą. Šalys, kuriose valstybinė sveikatos apsaugos sistema sudaro orias darbo sąlygas ir užtikrina visuomenės pagarbą, vilioja atvykti dirbti kitų šalių medikus, ne išimtis – ir lietuvius. Deja, ir mūsų pedagogai apie profesijos prestižą vengia kalbėti, darbe nesijaučia oriai; Lietuvoje vaikai turi visas teises, bet nevykdo savo pareigų.

Gerbkime vieni kitus, ir pasitikėjimo bus daugiau.

Pasitikėjimas lyg placebas: vaistas veikia, nes ligonis tuo tiki

Kristus sakė sunkiai sergančiajam: tikėjimas tave išgydė. Ligonis pakilo. Biblijoje yra ir daugiau siužetų, kai gydyta placebu. Pasitikėti šiandienos gydytoju – tai kaip ateiti pas patikimą verslo partnerį. Pasitikėjimas yra sėkmės garantas. Jei nepasitikima, daug sudėtingiau; jei ligonis tiki, kad pasveiks, taip ir bus, ir medicina čia liks... bejėgė. Ir mes kartais galime tik stebėtis, kai tyrimų duomenys rodo, kad žmogus negali gyventi, o jis gyvena, nes tiki savo ateitimi, savo gyvenimu. O jei netiki, – viskas kitaip.

Ištikus negandoms, ligoms, esame linkę kaltinti visus, net Dievą. Kodėl gi Jis siunčia nepakeliamus išbandymus? Bet žmogus niekuomet negaus sunkesnio kryžiaus, nei sugeba panešti. Ir, jei eini per gyvenimą su našta, vadinasi, ji tavo, to nusipelnei; ir tėvynės – tokios, kokioje gyveni, – nusipelnei.

Geranoriškumas? Tai reta

Gydymo sėkmę gali lemti paciento nusiteikimas, pirmosios frazės, pasakytos susitikus su gydytoju. Toks yra grįžtamosios bangos fenomenas: metus akmenėlį į vandenį, banga nusiris ir grįš atgal; kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Pasitaiko pacientų chamizmo, nepagarbos. Kodėl taip yra, suprantame – liga užklupo netikėtai. Reikia užjausti žmones, kurie atsidūrė pas mus; juk priėmimo skyriuje ir atsiranda paciento baimė, kad jo „nežiūrės“, neaiškumas, kas toliau, kas ir kada gi padės. Laukiančiam laikas slenka labai lėtai. Nežinia – lyg atsidūrus sankryžoje, kai visiškai neaišku, kur pasukti. Mums, priėmimo skyriaus gydytojams, kiekvienas naujas pacientas lyg juodoji dėžė: nežinai, ką rasi, bet vis dėlto malonu ieškoti – toks mūsų charakteris (juokiasi – aut. past.). Daliai pacientų iš pradžių kartais, atrodo, reikia raminamųjų, tik po to su jais galima būtų kalbėtis. Visos baimės ir nežinia baigiasi palatoje, čia pacientas nurimsta: traukinys, jam tinkamas, pajudėjo.

Kai kelių rajonų ligoninėse prieš porą metų panaikinti chirurgijos, akušerijos-ginekologijos skyriai, mums krūvis padvigubėjo (o atlyginimas liko toks pat – aut. past.). Kai vietoj 40 ligonių per parą ėmėme sulaukti 80, buvo šokas. Dabar atvyksta visas šimtas, ir mes sakome: nieko, dirbti įmanoma.

Ligoninę uždarius, ligoniai nepasveiksta

Gal pertvarkos reikėjo ne vienoje rajono ligoninėje, bet nereikėjo uždaryti skyrių. Plūstelėjus pacientų, didžiosios ligoninės jau nebepajėgia teikti paslaugų taip gerai, kaip derėtų, kaip leidžia visų ten dirbančių kvalifikacija. Vienas iš reformos trūkumų – kad ji vykdoma dalimis. Reformos vyksta tarsi moters idealios figūros dėlionė. ...Viena dizaino įmonė apklausos būdu sukūrė moters standartus – kokie yra seksualiausi klubai, kojos, kaklas. Po to kompiuterinės grafikos būdu sukūrė „idealią moterį“. Ir... nė vienas vyras nepasakė, kad ji seksuali ar bent patraukli. Kažko reikia daugiau, kad patraukliausi klubai derėtų su patraukliausiu liemeniu ir dailiausiomis rankomis, t.y. kad detalė derėtų su visuma. Tai turi matyti tie, kurie reformuoja, siekia pertvarkų. O jeigu imama po atskirą gabalėlį net ir labai geros patirties, vargu ar pavyks sudaryti idealų modelį, juolab sistemą.

Žmonių sveikata žaisti negalima, juk eksperimentai brangiai kainuoja. Deja, klaidų vykdant sveikatos reformą padaryta.

Jauniems gydytojams atrodo, kad motyvų dirbti čia, Lietuvoje, nėra pakankamai. Bet yra ir kita pusė. Juk mūsų valstybė jauna, nenorėkime visko ir greitai. Grįžusi iš Indijos aš supratau, kad nereikia ginti Dievo į medį.

O reikia, kad kiekvienas prisidėtume kuriant valstybės ateitį. Lietuva šiandien – it dvidešimtmetis žmogus: be gyvenimo patirties, nežinąs, kuo geriau užsiimti, patyręs blogą įtaką anksčiau (sovietmečiu) ir kuriam dar tebevyksta hormonų audros.

Viliamės „geresnių laikų“, o juk daugiausia lemia tai, kaip mes priimame savo laiką, kaip vertiname. Kuo skiriasi optimistas nuo pesimisto? Pesimistas dovanų gavo medinį arkliuką, o optimistui – taip atsitiko – buvo įteikta dėžutė arklio mėšlo. Pesimistas liko nepatenkintas, girdi, dovana ne tokia, kokios jam reikia, arkliukas visai negražus, ne taip nuspalvintas. Optimistas linksmai pasakojo: šiandien – tokia gera diena, aš net dovanų gavau; man padovanojo tikrą ir labai gražų arklį, bet jis kažkur pabėgo!

Jaunas žmogus labiau optimistas. Kuo vyresnis, tuo labiau linkęs į niūrumą, į nostalgiją. Bet ne laikai keičiasi, o kinta žmogus ir jo žvilgsnis į pasaulį.

Koks tėvynės kvapas

Gal mes per daug norime iš savo tėvynės? Gal ir mėšlas tėvynėje gali kvepėti? Indijoje mačiau, kad daug kam gyventi labai sunku ir daug blogiau nei Lietuvoje. Bet indai, atrodo, dėl to neišgyvena, viską priima taip, kaip yra, žūtbūtinai nesistengia ką nors keisti. Išmintis sako, kad gyvenime yra dalykų, kuriuos gali pakeisti, ir, jei to nedarysi, būsi nusikaltėlis. Ir yra dalykų, kurių pakeisti neįmanoma. Kai visą dieną lyja, aš norėčiau saulės, nes mano planuose – iškyla. Bet ar galiu ką nors padaryti, kad liautųsi lyti? Jei ką nors darysiu, kad nelytų, aš tik kovosiu su vėjo malūnais. Bet turiu stengtis, siekti ten, kur darbo rezultatai bus realūs.

Dažnai būnam kaip žuvis ant kranto. Gal todėl mums ir nesiseka.

Indijos miesteliuose mačiau žmonių, sergančių ligomis, kuriomis pas mus jau seniai nesergama, labai užleistų būklių ligonių. ...Sergantis senukas, išsekęs, pilvas didžiulis, bet tai ne patinimas dėl bado; greičiausiai jam širdies yda arba kepenų cirozė. Ištiesta senuko ranka, akys maldaujamos – pas mus bet kokiame užkampyje to neatsitiktų. Dažnas vaizdas: lūšnelė be langų ir be durų, viso labo keli kvadratiniai metrai, ir miega ten gal aštuoni žmonės. Ištisas lūšnynas, ir čia pat maharadžų rūmai. O už rūmų – begalinis skurdas. Įspūdis slogus, nenorėčiau grįžti net kaip turistė į Indiją, nepaisant išvysto rūmų grožio, prabangos, turto, kurio negalėjau įsivaizduoti. Mes įsivaizduojame Indiją kaip paveiksliuke: graži gamta, šilta, visur švaru. Taip nėra. O patys indai dėl šiukšlinos aplinkos ir smarvės nesuka galvos, mums sako: jūs, vakariečiai, viską aplink save sutvarkote, o sielos jūsų supuvusios. O paprastų Indijos žmonių sielos švarios, nors gatvės lieka šiukšlinos. Jie nenori keisti nekeičiamų dalykų.

Kai grįžau iš pažintinės kelionės po Tailandą, manęs daug kas klausė: ar nepakeitei tikėjimo? Kai Dievo nėra širdyje, nerasi jo nei Tailande, nei Indijoje. Bet iš kitų tikėjimų galima kai ko pasimokyti. Kai gidas pasakojo apie budizmą, tajų gyvenimo filosofiją, vienas iš turistų uždavė klausimą, kodėl tajai, tokie teigiami, viską žinantys ir nieko neteisiantys, toleruoja tokį blogį, kaip prostitucija. „O kodėl jūs taip linkę teisti parsiduodančią moterį, skelbiate jai nuosprendį?“ – klausė gidas. Moteris elgiasi blogai, bet ar žinome, kas ją privertė taip elgtis? Gal tėvų liga, gal reikėjo pinigų savoms ar vaikų studijoms. Yra kita medalio pusė. Blogį matome, o jo priežastis? Neteisk ir nebūsi teisiamas. Teisti lengva, o suvokti, kodėl taip elgiamasi, – sudėtinga. Ar galime paduoti suklupusiam ranką? Ką galime padaryti, kad blogio būtų mažiau?