Skausmas neabejotinai reikalingas. Evoliucijos požiūriu, tai – galingiausias būdas organizmui (ne tik žmogaus!) išlikti pavojingame pasaulyje. Skausmas informuoja apie kūno sistemų funkcionavimą. Vargas tiems, kurie, nors ir labai retai tai atsitinka, dėl kokių nors priežasčių neturi to vidinio „saugiklio“.
Sveikatos sarginis šuo – taip apibūdino senovės graikai skausmą. Jis moko atsargumo, įspėja apie organizmui gresiantį pavojų, verčia ieškoti medicinos pagalbos. Dar daugiau, skausmas – gyvybės ženklas.
Dažniausiai skausmas prasideda stipraus suerzinimo ar sužalojimo vietoje. Pažeidimas stimuliuoja ten esančias nervų galūnėles, sužadina nervų skaidulų chemines reakcijas ir nervais lyg telefono laidais skausmo pojūtis perduodamas galvos smegenims, kur signalas atpažįstamas kaip skausmas.
Nustatyta, kad nugaros smegenyse yra neuroninis mechanizmas, kuris veikia kaip vartai, padidinantys ar sumažinantys nervinių impulsų srautą į centrinę nervų sistemą. Nors „skausmo vartai“ yra sudėtingas dalykas, ši teorija paaiškina padidėjusį jautrumą skausmui ir daugelį kitų skausmo ypatybių.
Skausmo vartus atkelia tokie psichologiniai veiksniai, kaip dėmesio sutelkimas į pojūtį, būgštavimai, nerimas. Tuo tarpu skausmo signalų plitimą slopina endorfinų – natūralių skausmo malšintojų – išsiskyrimas smegenyse. Jie gaminami smegenyse per masažo, šilumos ir šalčio procedūras, atliekant saikingą mankštą, patiriant teigiamas emocijas, keičiant požiūrį į skausmą.
Daugiausia pacientų į gydymo įstaigas ateina trokšdami išsivaduoti nuo skausmų. Jie pagrįstai tikisi, kad gydytojas atras ir pašalins sutrikimą – skausmo priežastį. Bet skausmas – mįslingas reiškinys. Atrodo, kartais taip nepakeliamai skauda dantį, bet skausmo priežastis panaikinama per keletą minučių. O piktybinis krūties auglys skausmu apie save praneša tiktai tuomet, kai liga yra progresavusi iki 3–4 stadijos.
Dar painiau, kai žmogui skauda, bet aiškių nukrypimų atlikus tyrimus nerandama. Tai išbandymas ne tik pacientui, bet ir gydytojui, jų tarpusavio santykiams: „Tyrimai nerodo jokių nukrypimų nuo normos, kurie paaiškintų paciento skausmą. O be priežasties nėra ir pasekmės. Gal tai visai ne skausmas?“ – galėtų pamanyti ar pasakyti gydytojas. Skausmas nematomas, negirdimas ir neapčiuopiamas, net ir gydytojui tiesiogiai neprieinamas. Pagrindinis žinių apie skausmą šaltinis – pats žmogus, jo elgesys – žodinė ir nežodinė išraiška, kuri gali svyruoti nuo spartietiško stoicizmo iki ašarų ir isterinių reakcijų.
Žmonės dažnai vaizduoja skausmą palyginimais – „lyg“, „panašiai kaip“, metaforomis – „žvėriškas skausmas“... Nesugebėjimas tiksliai perduoti savo išgyvenimo trukdo įtikinti kitus, kad skauda. Medicinoje nuo seno ieškoma „objektyvių“ skausmo įvertinimo būdų, bet niekam nepavyko išrasti skausmo indikatoriaus – paprasto matavimo prietaiso, analogiško termometrui ar barometrui.
Laboratorijose skausmas sukeliamas įvairiais dirgikliais ir matuojamas to dirginimo intensyvumu. Stengiamasi išgryninti skausmo pojūtį, darant prielaidą, kad skausmo dydis proporcingas dirginimo intensyvumui, t.y. kuo didesnis poveikis, tuo stipresnis skausmas.
Gyvenime ši logika ne visuomet pasitvirtina. Skausmas nėra paprastas pojūtis, pavaldus psichofiziniams dėsniams, ir skirtinga skausmo dozė žmonėms nevienodai sukelia kančią.
Vis dėlto medicinoje skausmą tenka matuoti, ir tai padaryti padeda gana paprastos netiesioginės vizualinio ar skaitmeninio atitikmens skalės, kuriose pacientas pažymi savo skausmo intensyvumą, taip pat – žodinių skausmo apibūdinimų skalės.
Galimų nesusipratimų tarp gydytojo ir paciento priežastis – biomedicininis modelis, pastaruosius 300 metų vyraujantis Vakarų medicinoje.
Žmogų sudaro dvi atskiros visumos – kūnas ir siela, kurios yra vieningos, bet kokybiškai labai skiriasi.
Sielos neįmanoma moksliškai ištirti. Kūnas, priešingai, gali būti suprastas kaip mechanizmas ir ištirtas moksliškai. Šiuo požiūriu sveikas individas – tarsi gerai veikiantis laikrodis, o negaluojantis gali būti prilygintas sulaužytam.
Ši teorija išlaisvina tyrinėtojus nuo beviltiškų pastangų apimti žmogaus visumą ir leidžia tirti atskiras organizmo sistemas, cheminę sudėtį.
Tačiau skausmas, ypač lėtinis, – silpnoji biomedicininio modelio vieta, nes jis pažeidžia visą asmenį, ne tik ranką ar koją, paverčia gyvenimą kančia, užvaldo sąmonę. Medicininė diagnozė bando pateikti subjektyvų skausmo potyrį anatominėmis-fiziologinėmis kategorijomis, o tai ne visuomet pavyksta.
Jau seniai pastebėta, kiek daug dalykų veikia skausmą.
Pavyzdžiui, karo metais gydant kareivius, patyrusius dideles ir skausmingas žaizdas, tik ketvirtadalis iš jų reikalavo morfijaus. Po karo chirurginėmis operacijomis gydant civilius, nuskausminamųjų vaistų reikalauja 80 proc. ligonių.
Mėginant išaiškinti šį neatitikimą, padaryta išvada, kad nuo prasmės, kuri suteikiama skausmui, priklauso ir jo išgyvenimas. Kareiviui sužeidimas reiškė, kad jis dar gyvas, civiliui sužalojimas – tai neganda, svarbios veiklos nutraukimas.
Daugybė sportininkų susižeidžia sporto aikštelėje, bet, pamiršę skausmą, lieka žaisti. Priešingai, niekuo neužsiėmęs, sergantis žmogus tik ir galvoja apie skaudulius ir aiškiai juos jaučia.
Taigi skausmas patiriamas intensyviau, kai į jį sutelkiamas dėmesys, o atitraukus dėmesį ar pasinėrus į kitą veiklą, jis išvis gali būti nesuvoktas.
Įdomu, kad kai kurių etninių grupių atstovai reaguoja į skausmą greičiau ir intensyviau nei kiti. Ištyrus įvairių Amerikos kultūrinių grupių žmones: italus, žydus, „senuosius amerikiečius“ ir airius, paaiškėjo, kad žydai ir italai pajunta skausmą anksčiau negu airiai ar „senieji amerikiečiai“.
Padaryta išvada, kad skausmo suvokimas ir reakcijos į jį atspindi tam tikras kultūros normas.
Medicinos stebuklų amžiuje Vakarų šalys milijonais dolerių skaičiuoja nuostolius, kuriuos sukelia lėtinių, įsisenėjusių skausmų sukeltas nedarbingumas. Nesiliaujančio skausmo aukos klaidžioja nuo vieno gydytojo prie kito, ieškodamos diagnozės, kuri „įteisintų“ jų negalavimus ir atneštų palengvėjimą.
Išsivysčiusiose šalyse į lėtinį skausmą žvelgiama vis rimčiau – kaip į savarankišką negalavimą, nepelnytai smukdantį žmogaus gyvenimo kokybę. JAV po Antrojo pasaulinio karo, kitose šalyse vėliau buvo pradėtos steigti skausmo klinikos. Dabar tokių pagalbos centrų yra ir Lietuvoje.
Niekas negali atsakyti į klausimą, kas iš tikrųjų yra skausmas. Tarptautinė skausmo tyrimo asociacija yra priėmusi tokį apibrėžimą: „Skausmas – tai nemalonus sensorinis ir emocinis potyris, siejamas su tikru ar potencialiu audinio sužalojimu arba aprašomas kaip toks sužalojimas“. Taigi skausmas yra tiek realus, kiek jį jauti ir kiek tai gali perteikti kam kitam.
Skausmas – realus žmogaus pojūtis, tad kiekvienu atveju reikia ieškoti atsakymo – kodėl skauda, kaip skauda ir ką daryti toliau. Gydant ne tiek skausmą, kiek asmenį, kuriam skauda, neretai pasitelkiami sveikatos, klinikiniai psichologai. Įsigalėjusio skausmo sunku atsikratyti, ir tik bendromis medikų, šeimos narių ir paties paciento pastangomis galima ištrūkti iš užburto rato.
Dauguma žmonių neretai pernelyg smarkiai jaudinasi ir kai kuriais gyvenimo atvejais patiria itin stipraus streso būseną. Kartais nerimas suaktyvėja ir nedingsta, o galiausiai netgi tampa labai stiprus ir jaučiamas visada. Tuomet diagnozuojamas nerimo sutrikimas. Kartu pasireiškia įvairių vidaus organų nervinės reguliacijos sutrikimo simptomų. Nustatyta, kad nerimo sutrikimais serga 3–5 proc. visų žmonių....
Skaityti daugiauRankose laikote žurnalą „Sveikas žmogus“, kuriame įprasta rasti daugybę informacijos apie įvairias ligas bei jų gydymą, sveiką gyvenseną, sportą, liaudies mediciną, psichologiją. Visa tai logiška, tačiau ar nevertėtų savęs paklausti, ar viso to užtenka, kad žmogus būtų visavertis ir sveikas plačiąja prasme? Kad gerai jaustųsi ne tik dėl to, kad neserga, bet ir todėl, kad gali laisvai bendrauti, pasitiki savimi, nejaučia jokių barjerų. Viena iš sričių, kurios neišmanydamas joks žmogus nesijaus laisvai bet kurioje situacijoje, – etiketas. Taigi apie etiketą, jo prasmę, esmę ir dar daugiau kalbamės su etiketo protokolo specialistu Seimo nariu Arminu LYDEKA...
Skaityti daugiauar ilgai reikia gydyti depresiją? paskutiniųjų dvidešimties metų tyrimai...
Skaityti daugiauyra daug būdų, padedančių kovoti su depresija: • prisiminkite, kad...
Skaityti daugiauEglę ir Darių Kauneckus dauguma žino kaip Ajurvedos pradininkus Lietuvoje. Jau prieš daugelį metų jie susidomėjo ezoterika, pradėjo ieškoti atsakymų į klausimus, kas aš esu, iš kur atėjau ir kokia mano paskirtis šiame gyvenime. Tačiau svarbiausia priežastis, paskatinusi ieškoti Ajurvedos žinių, – šeimos sukūrimas. Eglė pasakoja, kad jiems buvo labai svarbu palanki dvasinė ir fizinė aplinka, norėjosi švariai pradėti, nešioti, auginti savo atžalas, rūpintis jų sveikata ir dvasiniu gyvenimu. Kai susikaupė tikrai nemažai žinių ir patirties, atėjo ir natūralus noras dalinti. Taip atsirado Ajurvedos centras SPA Shanti, vienijantis norinčiuosius eiti savęs pažinimo, tobulėjimo, fizinės ir dvasinės sveikatos stiprinimo keliu. ...
Skaityti daugiauLytinis brendimas – sudėtingas ir labai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenimo periodas. Šį keletą metų besitęsianti procesą galima apžvelgti ir iš fiziologinės, ir iš psichologinės pusės. Fiziologija veikia bręstančio vaiko psichologiją. O psichinė bręstančio žmogaus būsena dažnai keičiasi ir jam pačiam net kartais būna sunku su savimi, jau nekalbant apie aplinkinius. Lytinis brendimas – periodas, kuris gali turėti įtakos ir tolimesniam žmogaus gyvenimui. Tad verta žinoti, ką apie šį nelengvą laikotarpį mano gydytojas psichoterapeutas-seksologas bei lytinio brendimo fiziologiją stebinti vaikų endokrinologė. ...
Skaityti daugiauGyvenimas lieka gyvenimu, ir norime to ar ne, kartais atsiduriame meilės trikampyje. Gana dažnai moterys draugauja su vedusiais vyrais. Kartais tai tęsiasi ne metus ar dvejus, o dešimtmečius. Kodėl tai vyksta? Mūsų pašnekovė gydytoja ginekologė Ingrida Kravčenkienė sako: „Esu moteris, sukaupusi nemažą gyvenimo patirtį. Bėgant metams jaunatvišką maksimalizmą iškeičiau į maksimalią toleranciją.“ Taigi laisvos moters ir vedusio vyro santykių peripetijos ir perspektyvos moterų gydytojos akimis....
Skaityti daugiauNieko neveikdamas žmogus gali susirgti. Nes jis nerealizuoja savęs, jaučiasi nelaimingas. Tas nieko neveikimas gali parodyti, kad žmogus turi gilesnių psichologinių problemų. Kaip teigia psichologė-psichoterapeutė Loreta DIELIAUTIENĖ, kartais prie tinginystės priveda neišspręsti vidiniai konfliktai. Kai jie išsprendžiami (jei žmogus dirba su savimi), pajudama pirmyn. ...
Skaityti daugiauKaip bet kuri kita emocija, pyktis sukelia tam tikrus fiziologinius pokyčius: supykus į kraują plūsteli adrenalinas, padažnėja širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimas, įsitempia raumenys, padidėja prakaitavimas, keičiasi mąstymas, nuslopsta virškinimo ir medžiagų pasisavinimo procesai. Vis daugiau mokslinių tyrimų įrodo ryšį tarp pykčio ir ligų. ...
Skaityti daugiauManipuliacija – tai slaptas psichologinis poveikis kitam žmogui, siekiant naudos sau. Iš tikrųjų manipuliacija yra visur, kur nėra logikos, ir tai yra tiek įprastas bendravimo būdas, kad dažniausiai jo net nepastebime. Kai sakome „Kaip man pasisekė“ ir kartu tikimės pagyrimo, – tai jau manipuliacija. Jei žmogus norės būti mandagus ir pasirodyti geranoriškai nusiteikęs mūsų atžvilgiu, – jis bus priverstas pagirti. Manipuliatorius visada apeliuoja į jausmus, o ne į proto argumentus....
Skaityti daugiauŽmonės (dažniau moterys, nors pasitaiko ir vyrų) teiraujasi, kaip padėti šeimos nariui ar partneriui išmokti kontroliuoti pyktį arba kaip padėti jį išsklaidyti. Tokie asmenys paprastai sako, kad myli savo žmoną (vyrą), kad tai puikus žmogus, turintis tik vieną trūkumą – pykčio priepuolius. Tokius pykčio priepuolius sunkiai išgyvena vaikai, dažnai tampantys pykčio objektu, kaip silpnesni ir nemokantys apsiginti. ...
Skaityti daugiauKairiarankystė — ne liga, ne įprotis ir ne defektas. Manoma, kad tai įgimtas dalies žmonių organizmo požymis, už kurį nuolat buvo baudžiama ir šaipomasi. Mokslininkų teigimu, dešiniarankiai ir kairiarankiai – visiškai skirtingi žmonių tipai, turintys skirtingą sąmonę ir pasaulio suvokimą. Kairiarankiams sunkiau gyventi ne pagal savo įpročius sutvarkytame pasaulyje, tačiau jie puikiai sugeba prisitaikyti ir naudotis savo unikalumu....
Skaityti daugiauSkonį vadina penktuoju jausmu. Dažniausiai net nesusimąstome, kaip praturtina mūsų gyvenimą gebėjimas jausti skonį. Valgydami skanų patiekalą jaučiame malonumą vien dėl to, kad galime pajusti ir įvertinti jo skonį, ir neprisiliečiame prie jo, jei skonis pasirodo įtartinas. ...
Skaityti daugiauNiekas negali išvengti streso - tai yra neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalis. Prie to prisideda įtampa darbe, šeimoje ir netaisyklingi mitybos įpročiai. Tačiau jūs stresą galite valdyti. Šie patarimai padės jums apmąstyti savo gyvenimo būdą ir valdyti įtampą bet kurioje situacijoje....
Skaityti daugiauKartais sakoma, kad „visos ligos dėl nervų“. Ir čia yra nemažai tiesos – nervų įtampa gali sukelti ne vieną ligą. Sirgti nenorime nė vienas, bet kaip šios įtampos išvengti? Apie tai kalbamės su medicinos centro „Neuromeda“ neurologe dr. Vanda LIESIENE....
Skaityti daugiauGydytojo duris dažnai praveria pacientai, skųsdamiesi, jog jų galvos smegenų funkcijos suprastėjo: sunku susikaupti, mąstymas sulėtėjo, tapo išsiblaškę, lieka daug neatliktų darbų. Ar tai su amžiumi susiję pokyčiai? Bei jei pacientui tik 30? Ar gali tokių sutrikimų atsirasti dėl nuovargio?...
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę