Kaip ištverti praradimo skausmą?

 Kaip būtų galima apibūdinti gedėjimo jausmą?

Gedėjimą teisingiau būtų vadinti ne jausmu, o būsena. Tai reakcija į netektį, sielvartas netekus kažko svarbaus, brangaus, reikšmingo. Tas, kurio gedime, gali būti žmogus, tačiau galime gedėti ne tik žmogaus, bet ir mums svarbios veiklos (pavyzdžiui, netekę mėgstamo darbo), reikšmingos nuosavybės (praradus šeimos relikviją, mus apvogus), netgi tokių sunkiau apčiuopiamų dalykų, kaip jaunystė, sveikata, ateities svajonės. Galime netekti kelių svarbių dalykų iš karto, pavyzdžiui, mirus vaikui, prarandame su juo susijusias ateities svajones, o jei tai buvo vienintelis vaikas – kartu netenkame savo, kaip tėvo ar motinos, tapatybės. Tokių netekčių atveju sielvartas gali būti ypač stiprus.

Gedėjimo laikotarpį tikriausiai būtų galima suskirstyti į tam tikrus etapus. Kokie jie būna?

Tokių etapų yra net keletas. Praktiškai visi gedintys juos išgyvena, vienas lengviau, kitas sunkiau.

Neigimas, izoliacija. Tai pirmoji reakcija į netektį, kai žmogus tik sužino, kas įvyko. Iš karto sunku priimti žinią, atrodo, kad protu tai suvokiama, tačiau kita psichikos dalis vis dar tikisi, kad tai neįvyko, kad žinia apie mirtį buvo pranešta per klaidą, stipriai kabinamasi už bet kokios smulkmenos, kuri leidžia tikėtis, kad artimas žmogus vis dar gyvas.

Pyktis. Šiuo laikotarpiu gali būti pykstama ant visų: ant mirusiojo, ant savęs, kad neišvengta mirties, ant gydytojų, kurie galėjo padaryti klaidų, ant artimųjų, kurie  „ne taip „ elgiasi, nesupranta ir nepalaiko, net ant Dievo, kad Jis artimam žmogui leido išeiti. Pyktis gali būti labai stiprus, tačiau reikėtų žinoti, kad, jei neleidžiama sau pykti ant kitų, jis gali būti nukreiptas į save ir veikti labai destruktyviai (padidinti savižudybės riziką).

Derybos. Gedintieji šiuo laikotarpiu svyruoja tarp dviejų būsenų: jie pradeda suvokti, kad artimas žmogus mirė, jo nebeprikelsi, kita vertus, vis dar labai gyvi prisiminimai ir jausmas, kad išlieka ryšys su mirusiuoju.

Depresija. Šiame etape gedintieji ne tik protu, bet ir jausmais galutinai įsisąmonina, kad artimo žmogaus nebėra ir jis negrįš, todėl apima stiprus liūdesys.

Susitaikymas. Tai paskutinis gedėjimo etapas, kai pradedama mokytis gyventi be mirusiojo, kuriami nauji gyvenimo planai.

Kokiais atvejais gedėjimas išgyvenamas sunkiausiai?

Gedėjimo proceso sunkumas didele dalimi priklauso nuo to, kokią reikšmę gedinčiajam turėjo mirusysis ir kaip įvyko netektis. Jei vaikas mamos ar abiejų tėvų netenka anksti, ypač iki paauglystės, tai turi labai didelę traumuojančią įtaką, ir yra didelė tikimybė, kad gedėjimas bus komplikuotas. Anksti netekę tėvų vaikai turi didesnę tikimybę sirgti depresija, jie dažniau susiduria su suicidinėmis mintimis ir ketinimais nusižudyti.

Motinai savo vaiko netektis – toks pats stiprus netekties patyrimas, nes su vaiku netenkama ne tik artimo žmogaus, bet ir su juo susijusių vilčių, planų ateičiai. Gali būti skausmingai gedima net ir nutrūkus nėštumui, jei jis buvo ilgai lauktas ir su juo sieta daug svajonių ir vilčių.

Skausmingesnės yra tos netektys, kai su mirusiuoju sieja daug stiprių jausmų, pavyzdžiui, pyktis, ir nepavyko gražiai užbaigti konfliktinių santykių jam dar gyvam esant. Tuomet sielvartą sunkina stiprus kaltės ir pykčio jausmas mirusiajam, dėl kurio nuolat graužiamasi. Stipresnis sielvartas būna ir tada, kai žmogus dar yra neįveikęs anksčiau įvykusių netekčių, taip pat tada, kai mirtis yra netikėta, smurtinė arba kai artimas žmogus nusižudo.

Ar tikintys į Dievą žmonės lengviau ištveria artimo žmogaus praradimo skausmą?

Tikintiesiems netektį išgyventi gali būti lengviau, nes jie turi viltį, kad mirus gyvenimas nesibaigia, o prasitęsia kitokiu būdu. Tad išsiskyrimas su mirusiuoju atrodo ne amžinas ir galutinis, o tik laikinas, turint viltį su artimu žmogumi kada nors vėl susitikti amžinybėje.

Tikėjimas taip pat gali padėti išgyventi sielvartą, nes tikintysis nesijaučia likęs vienas, jis gali pasitikėti tikinčiųjų bendruomene ir pačiu Dievu.

Kokie simptomai byloja, kad gedėjimas užsitęsė ir reikalinga specialistų pagalba?

Apie komplikuotą gedėjimą kalbame tada, kai žmogus užstringa kuriame nors etape ypač ilgai, ir gedėjimo procesas nebepereina į galutinį susitaikymą su netektimi. Kartais komplikuotas gedėjimas gali trukti net visą gyvenimą. Jei žmogus neleidžia sau liūdėti ar pykti, jis protu gali suvokti ir pripažinti netekties faktą, tačiau negali priimti savo jausmų, ir jam tampa neįmanoma pereiti į susitaikymą su netektimi ir normaliai gyventi toliau. Pavyzdžiui, jei uždraudžiama sau pykti ant mirusiojo, jausmai gali nukrypti į save ir kilti suicidinių minčių. Jei nuolat kalbama su mirusiuoju, metų metus laikomi jo daiktai, taip nepavyksta pereiti iš gedėjimo proceso į susitaikymą, nes iki galo neatsisveikinama su tuo, kurio jau nebėra.

Tam tikri simptomai leidžia įtarti, kad gedintysis vienas, be pagalbos, negali įveikti netekties krizės:

-          Jeigu ilgai, kelis mėnesius po netekties, negrįžta noras rūpintis savimi, pačiais būtiniausiais dalykais – maistu, poilsiu, miegu, higiena.

-          Kai nuolatos persekioja noras nusižudyti. Tik įvykus reikšmingai netekčiai, kartais nesinori gyventi be mirusiojo, gali atsirasti minčių ir apie savižudybę, tačiau paprastai jos greitai praeina. Tačiau jei taip neįvyko ir noras nusižudyti stiprėja, gimsta planai, kaip tai padaryti, – būtina kuo greičiau ieškoti specialistų pagalbos.

-          Netektis ilgai neigiama – jausmai, susiję su netektimi, neišgyvenami, apie mirusįjį kalbama kaip apie gyvą, jo daiktai neliečiami, jo namų kambaryje sukuriamas atminties memorialas, kuriame, neišbrisdamas iš praeities skausmo, užsidaro netektį patyręs žmogus.

-          Piktnaudžiaujama alkoholiu, raminamaisiais vaistais, vartojami narkotikai, yra nuolatinis polinkis persivalgyti arba nebevalgyti.

-          Atsiranda psichikos sutrikimų, pasireiškiančių nuolatiniu nerimu ir įtampa, nevaldomu nuolatiniu liūdesiu ir nesustabdomu verksmu, apatija, ryškiu interesų susiaurėjimu, jei atsiranda nuolatinės haliucinacijos ir keistos, neįprastos sveikam žmogui mintys.

Visais šiais atvejais būtina ieškoti pagalbos ir kreiptis į psichiatrą, psichologą ar psichoterapeutą.

Patarimai, kaip ištverti artimo žmogaus mirtį ir vėl grįžti į įprastą gyvenimo ritmą

·         Pirmiausia žinokite, kad mirus artimam žmogui normalu jausti labai stiprius jausmus ir visą jų gamą, tad nereikėtų savęs graužti, jei pykstate ant mirusiojo, Dievo ir ant kitų žmonių.

·         Nebandykite bėgti nuo jausmų, jų slopinti vaistais ar alkoholiu: jausmai nepradings, o jūs, jų neišgyvenę, ilgiau sielvartausite ir lėčiau pereisite į kitą etapą.

·         Leiskite sau jausti liūdesį, nerimą, pyktį ir baimę, taip pat visus kitus jausmus taip stipriai ir ilgai, kiek jums reikia.

·         Jei yra žmonių, kurie gali jus išklausyti, kalbėkitės su jais. Kalbėkite apie savo netektį, tai, kas įvyko ir kaip jūs jautėtės bei jaučiatės. Normalu, jei viską kartosite daugybę kartų, nesmerkite savęs už tai.

·         Parodykite artimiesiems, kad jums jie svarbūs, pasakykite, kokios pagalbos iš jų norėtumėte. Žmonės dažnai nežino, kaip gali padėti gedinčiajam, jaučiasi bejėgiai, todėl linkę atsitraukti. Jei jums reikia, kad su jumis pabūtų ir išklausytų, paprašykite to. Pasakykite, jei jums reikšmingas jų buvimas šalia.

·         Stenkitės išlaikyti įprastą dienos ritmą, rūpinkitės asmenine higiena ir savo aplinka, laiku pavalgykite. Sielvartaujant tai gali atrodyti nereikšminga ir nereikalinga, tačiau tokie „rėmai“ padeda labiau laikytis gyvenimo realybės.

·         Jei jaučiate, kad „užstrigote“, jums per sunku sielvartą išgyventi, įtariate, kad jūsų sielvartas tapo komplikuotas arba išgyvenote labai traumuojančią netektį, būtinai kreipkitės į psichikos sveikatos specialistus (psichologus, psichiatrus, psichoterapeutus).